Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Iš vokiečių kalbos vertė

Laima Bareišienė

Turinys

I. Išvykimas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

II. Susitikimas

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

III. Bandymas

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

IV. Sugrįžimas

49

50

51

52

Išnašos

Nuestras vidas son los rios

que van a dar en la mar,

qu es el morir1

Jorge Manrique

Nous sommes tous de lopins et dune contexture si informe et diverse, que chaque piece, chaque momant,faict son jeu. Et se trouve autant de différence de nous à nous mesmes, que de nous à autruy.

Mes visi — tiktai įvairiaspalvės skiautės, sukibusios taip netvirtai ir laisvai, kad visos kas akimirką plaikstosi kaip tinkamos; todėl esama daug skirtumų tiek tarp mūsų ir mūsų pačių, tiek tarp mūsų ir kitų.

Michel de Montaigne. ESĖ, Antra knyga, I skyrius

Cada um de nos é varios , é muito s, é urna prolixidade de si mesmos. Por isso aquele que despreza, o ambiente nâo é o mesmo que dele se alegra ou padece. Na vasta colônia do nosso ser hâ gente de muitas espécies, pensando e sentino diferentemente.

Kiekvienas mes esame keletas, esame daugelis, savęs perviršis. Todėl tas, kuris niekina aplinką, nėra tas, kuris ja džiaugiasi ar nuo jos kenčia. Erdvioje mūsų būties kolonijoje yra visokiausių žmonių, kurie mąsto ir jaučia skirtingai.

Fernando Pessoa , LIVRO DO DESASSOSSEGO,

Užrašai , 1932 12 30

PIRMA DALIS Išvykimas

1

Diena, po kurios Raimundo Gregorijaus gyvenimas turėjo būti nebe toks kaip anksčiau, prasidėjo kaip ir begalė kitų dienų. Be penkiolikos aštuntą jis nusileido nuo Bundesterasės ir nužingsniavo per Kirchenfeldo tiltą, vedantį iš miesto centro į gimnaziją. Kaip ir kiekvieną mokslo metų darbo dieną, visada be penkiolikos aštuntą. Kai kartą tiltas buvo uždarytas, per graikų kalbos pamoką jis padarė vieną klaidą. Niekuomet anksčiau jam nebuvo šitaip nutikę, vėliau irgi niekuomet nebepasitaikė. Ištisas dienas visa gimnazija tik ir kalbėjo apie šią klaidą. Juo ilgiau buvo ginčijamasi, juo daugėjo manančių, kad jiems pasigirdo. Galų gale tuo įtikėjo ir patys viską girdėję gimnazistai. Tiesiog niekas negalėjo patikėti, kad Mundas, kaip visi vadino mokytoją, galėjo padaryti graikų, lotynų ar hebrajų kalbos klaidą.

Gregorijus žvelgė čia į smailius Berno istorijos muziejaus bokštus priešais, čia aukštyn į Gurteną, čia žemyn į vaiskų žalią Arės vandenį. Vėjo šuorai ginė virš jo žemus debesis, sukiojo skėtį, lietumi plakė veidą. Pačiam tilto vidury jis pastebėjo moterį. Alkūnėmis pasirėmusi į tilto turėklus, merkiama lietaus ji skaitė lyg ir laišką. Tą lapą laikė abiem rankom. Kai Gregorijus prisiartino, ji staiga suglamžė popierių, suniurkė į gniutulą ir užsimojusi sviedė jį tolyn. Gregorijus nejučiom ėmė eiti greičiau, jau atsidūrė per kelis žingsnius nuo jos. Išvydo, koks įniršęs blyškus sulytas moters veidas. Tai ne toks įniršis, kuris, išsiliejęs rėksmingais žodžiais, dingsta be pėdsakų. Tai buvo skausmingas vidujis įniršis, matyt, jau seniai rusenęs moters sieloje. Paskui moteris ištiestomis rankomis pasirėmė į turėklus, jos kulnai išslydo iš batelių. Ji tuoj nušoks. Gregorijus atidavė skėtį vėjo gūsiui, nubloškusiam jį per tilto turėklus, metė ant žemės portfelį, pilną mokinių sąsiuvinių, ir ištratino papliūpą garsių keiksmų, anaiptol ne iš įprasto jam žodyno. Portfelis atsisegė, sąsiuviniai pasklido ant šlapio asfalto. Moteris atsigręžė. Kelis akimirksnius ji nejudėdama žiūrėjo, kaip sąsiuviniai tamsėja nuo vandens. Paskui iš palto kišenės išsiėmė flomasterį, žengė du žingsnius, pasilenkė prie Gregorijaus ir užrašė jam ant kaktos skaičių eilę.

— Atsiprašau, — uždususi pasakė prancūziškai su svetimšalės akcentu, — bet negaliu pamiršti šito telefono numerio, o popieriaus neturiu.

Paskui pažvelgė į savo rankas, lyg matydama pirmąkart.

— Žinoma, būčiau galėjusi ir... — tada žvilgčiodama čia į Gregorijaus kaktą, čia į savo ranką, persirašė numerį ant plaštakos viršaus. — Aš... nenorėjau jo įsiminti, norėjau viską pamiršti, bet kai pamačiau, kaip laiškas krinta... privalėjau užsirašyti.

Pro aplytus storus akinių stiklus Gregorijus prastai matė, tad ėmė nemikliai graibyti šlapius sąsiuvinius. Jam pasirodė, kad flomasterio smaigalys vėl nuslydo per kaktą. Bet suprato, kad dabar tai jau pirštas moters, mėginančios nosinaite nuvalyti skaičius.

— Žinau, negražiai pasielgiau... — ir ji ėmėsi padėti Gregorijui, renkančiam sąsiuvinius. Jis prisilietė jos rankos ir užkliudė kelį, o kai abudu, įdėję paskutinį sąsiuvinį, stojosi, susidaužė galvomis.

— Labai ačiū, — padėkojo jis, kai abu stovėjo vienas priešais kitą. Jis parodė jai į galvą: — Ar labai skauda?

Susimąsčiusi, nunėrusi akis ji papurtė galvą. Lietus šniokšdamas krito jai ant plaukų, tekėjo per veidą.

— Ar galėčiau paėjėti su jumis kelis žingsnius?

— Ėė... taip, žinoma, — pralemeno Gregorijus.

Tylėdami juodu drauge nuėjo iki tilto galo ir pasuko gimnazijos link. Laiko nuojauta bylojo Gregorijui, kad jau po aštuonių, o pirma pamoka prasidėjusi. Kiek truks tas „kelis žingsnius“? Moteris prisiderino prie jo eisenos ir krameno šalimais, lyg ketindama eiti visą dieną. Buvo taip pasistačiusi plačią palto apykaklę, kad Gregorijus iš šono matė tiktai jos kaktą.

— Man reikia tenai, į gimnaziją, — tarė jis ir sustojo. — Aš mokytojas.

— Ar galiu eiti kartu? — paklausė ji tyliai.

Gregorijus padelsė, rankove persibraukė per šlapius akinius.

— Ką gi, tenai bent sausa, — pagaliau tarė.

Juodu užlipo laiptais, Gregorijus palaikė jai atdaras duris, ir abu atsidūrė vestibiulyje, itin tuščiame ir tyliame, kai pamokos būdavo jau prasidėjusios. Nuo jų paltų lašėjo vanduo.

— Luktelėkite čia, — pasakė Gregorijus ir nuėjo į tualetą rankšluosčio.

Stovėdamas priešais veidrodį jis nusišluostė akinius ir veidą. Skaičiai ant kaktos vis dar žymėjo. Jis pakišo rankšluosčio kampą po šilto vandens srove ir jau buvo juos benutrinąs, kai staiga sustingo. Toji akimirka viską ir nulėmė, pamanė po kelių valandų prisimindamas nutikimą. Mat ūmai suprato, kad visiškai nenori nusivalyti susitikimo su mįslinga moterimi žymės.

Jis įsivaizdavo, kaip su telefono numeriu ant veido stos priešais klasę, jis, Mundas, patikimiausias ir nuspėjamiausias žmogus šiame pastate ir tikriausiai visoje gimnazijos istorijoje, dirbąs čia daugiau negu trisdešimt metų, nepriekaištingas specialistas, niekad neklystąs, įstaigos ramstis, gal kiek nuobodus, bet gerbiamas, dėl klasikinių kalbų neįtikimų žinių jo bijojo netgi studentai, jį meilingai pajuokdavo gimnazistai, kurie kasmet bandydavo jį vis skambindami vidurnaktį ir klausdami, kaip suprasti kokią nors neįsimintiną vietą sename tekste, ir kaskart išgirsdavo tiek sausą, tiek ir išsamų atsakymą podraug su kritinėmis kitų galimų nuomonių pastabomis, viskas iš atminties išpilama akimirksniu ir taip ramiai, kad negirdėti jokios pykčio gaidelės dėl sutrukdymo, — žodžiu, Mundas, vyriškis su nepakenčiamai senamadžiu, bemaž senoviniu vardu, kurį tiesiog turėjai trumpinti, bet galėjai trumpinti tiktai šitaip, ta santrumpa, be to, atskleidė šio žmogaus esybę taip, kaip nebūtų gebėjęs atskleisti joks kitas žodis, nes tai, ką jis, kaip filologas, laikė savyje, tikrai buvo nei daugiau, nei mažiau, o visas pasaulis, veikiau keletas pasaulių, mat šalia kiekvieno lotyniško ar graikiško teksto galvoje jis saugojo dar ir hebrajišką ir tuo priblokšdavo ne vieną Senojo Testamento katedros vadovą./ei norite pamatyti tikrą mokslininką, dažniausiai taip jį pristatydavo direktorius naujai klasei: štai jis.