Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

PROFUNDEZAS INCERTAS. NEŽINOMOS SEKLUMOS. Ar po žmogaus veiklos paviršiumi glūdi kokia nors paslaptis? Ar žmonės yra visiškai tokie pat, kokie bando atrodyti?

Keisčiau negali būti, bet atsakymas manyje kaitaliojasi sulig šviesa, krintančia ant miesto ir Težo. Kai tai — kerinti mirguliuojančios rugpjūčio dienos šviesa, nutvieskianti ryškius briaunotus šešėlius, mintis apie slėpiningas žmogaus gelmes man regisi keistoka, tarytumei juokinga, bet trupučiuką ir jaudinanti pamėklė, panaši į ribantį orą, koks jis pasidaro, kai pernelyg ilgai žvelgiu į nuo tos šviesos raibstančias bangas. Užtat kai rūškaną sausio dieną miestą ir upę apgaubia bešešėlės šviesos ir nykios pilkumos skliautas, esu visiškai tikras, ir tikriau jau nieko negalėtų būti: visa žmogaus veikla yra tiktai netobula, kone juokingai bejėgė išraiška slapto, neišmatuojamai gilaus vidinio gyvenimo, kuris veržiasi paviršiun, bet niekuomet net ir iš tolo neįstengs prie jo priartėti.

Prie šitos keistos, trikdančios ir nepatikimos mano išvados dar prisideda potyris, nuo to laiko, kai jį išgyvenau, vis murdąs mano gyvenimą į bežadį netikrumą: spręsdamas šį klausimą, už kurį mums, žmonėms, iš tiesų negali būti nieko svarbiau, dvejoju ir tada, kai tai liečia mane patį. Mat kai nušviestas saulės sėdžiu prie mėgstamiausios kavinės ir klausausi skambausprošal einančių senjorų juoko, man rodosi, lyg visas vidinis mano pasaulis ligi paties nuošaliausio kampelio būtų užpildytas ir man pačiam kuo puikiausiai pažįstamas, nes išsilieja štai tokiais maloniais pojūčiais. Bet vos tik saulę užkloja visus kerus naikinanti ir blaivinanti debesų marška, staiga liaujuosi abejojęs, kad manyje pilna slaptų gelmių ir seklumų, iš kurių aukštyn veržiasi nenuspėjami dalykai, galį nusinešti ir mane. Tada skubu susimokėti ir prasiblaškyti vildamasis, kad tuoj sušvis saulė, vėl pagelbėsianti įsiviešpatauti raminamam paviršutiniškumui.

Gregorijus atsivertė Amadėju de Prado portretą ir atrėmė knygelę į stalinę lempą. Sakinys po sakinio skaitė savo vertimą narsiam liūdnam žvilgsniui. Panašiai jis buvo pasielgęs tiktai vieną vienintelį kartą: kai būdamas studentas skaitė Marko Aurelijaus knygą „Sau pačiam“. Ant stalo tada stovėjo gipsinis imperatoriaus biustas, ir kai Gregorijus narstė tekstą, jam rodėsi, kad darbuojasi globojamas nebyliojo biusto. Bet tarp tada ir dabar buvo skirtumas, kurį Gregorijus juto juo labiau, juo labiau įsiviešpatavo naktis, nors ir nebūtų įstengęs nusakyti to žodžiais. Kai artėjo antra valanda nakties, jis suvokė vieną dalyką: aštrios portugalo mintys suteikė jam tokio jausmų blaivumo ir tikslumo, kokio nebūtų sugebėjęs suteikti net išmintingasis imperatorius, kurio samprotavimus, lyg skirtus tiesiog jam, buvo ryte prarijęs. Mat Gregorijus jau buvo išvertęs dar vieną skirsnį:

PALAVRAS NUM SILÊNCIO DE OURO. AUKSINĖS TYLOS ŽODŽIAI. Kai skaitau laikraštį, klausausi radijo ar kavinėje stebiu, ką kalba žmonės, vis dažniau piktinuosi, netgi bjauriuosi vis tais pačiais rašomais ir sakomais žodžiais — vis tais pačiais posakiais, tomis pačiomis nuvalkiotomis frazėmis ir metaforomis. O baisiausia, kad pasiklausęs savęs įsitikinu, jog ir pats ištisai sakau vis tuos pačius dalykus. Tie žodžiai tokie nutampyti ir nugyventi, nutrinti milijonų vartotojų. Ar jie apskritai dar ką nors reiškia? Žinoma, keitimasis žodžiais veikia, žmonės sulig jais elgiasi, juokiasi ir verkia, suka kairėn ar dešinėn, padavėjas atneša kavos ar arbatos. Bet ne šito noriu paklausti. Klausimas štai koks: ar šie žodžiai dar reiškia mintis? Ar yra tik paveikus garsų darinys, gainiojus žmones šen ir ten, nes nepaliaujamai švysčioja įspaustų tauškalų žymės?

Kai kada einu į paplūdimį ir kiek galėdamas atkišu galvą vėjui, trokštu, kad jis būtų ledinis, šaltesnis negu paprastai šioje šalyje — tada išpūstų iš manęs visus tuos nučiupinėtus žodžius, visus tuos lėkštos kalbėsenos įpročius, ir sugrįžčiau apsivaliusia siela, be vis vienodo kalbėjimo šlakų. Bet vos tik gavęs progą turiu ką nors pasakyti, viskas lieka kaip buvę. Apsivalymas, kurio trokštu, nėra savaiminis reiškinys. Turiu kažką darytį,ir daryti su žodžiais. Bet ką? Nenorėčiau atsisakyti gimtosios kalbos ir pereiti į kitą. Ne, tai ne dezertyravimas iš kalbos. Sakau sau ir štai ką: juk neįmanoma išgalvoti kalbos. Tai ko gi tada norėčiau?

Galbūt norėčiau naujaip sudėlioti portugališkus žodžius. O sakiniai iš tos naujos dėlionės neturėtų būti išskirtiniai ar keisti, išpūsti, manieringi ir dirbtiniai. Tai turėtų būti archetipiniai portugalų kalbos sakiniai, šios kalbos pagrindas, kad pajaustumei, jog jie be jokių lankstų ir priemaišų randasi iš skaidrios deimantinės šios kalbos esmės. Žodžiai turėtų būti nepriekaištingi kaip gludintas marmuras, turėtų būti tyri kaip kurios nors Bacho siuitos garsai, viską, kas už jų ribų, paverčią į absoliučią tylą. Kartais, kai manyje dar lieka truputis pakantumo kalbos teršalams, mąstau, jog tai galėtų būti palaiminga tylios svetainės rimtis argai net mylimųjų ramus tylėjimas. Bet kai mane užplūsta įniršis dėl tos įprastinės lipnios kalbėsenos, tada tai tegalėtų būti aiški, vėsi tyla tamsios visatos, kur aš vienintelis, kalbąs portugališkai, sukuosi savo begarsiais keliais. Padavėjas, kirpėja, konduktorius — jie visi apstulbtų, išgirdę tuos naujaip sudėliotus žodžius, apstulbtų nuo sakinių grožio, grožio, kuris būtų vien jų aiškumo spindesys. Tai būtų — kaip įsivaizduoju — verčiantys sakiniai, juos būtų galima pavadinti ir negailestingais. Nepaperkami ir nepakeičiami, tuo prilygstą Dievo žodžiams. Kartu jie būtų neišpūsti ir ne perdėm jausmingi, tikslūs ir tokie glausti, kad būtų neįmanoma išmesti nė vieno vienintelio žodžio ar kablelio. Tuo jie prilygtų eilėraščiui, sulydytam žodžių auksakalio.

Gregorijui iš alkio suskaudo skrandį, ir jis prisivertė užkąsti. Paskui su arbatos puodeliu atsisėdo tamsioje svetainėje. Kas dabar? Dar dusyk skambino prie durų, o duslų telefono skambutį paskutinįkart girdėjo prieš pat vidurnaktį. Ryt bus paskelbta jo paieška, tada ateis kas nors iš policijos. Jis dar gali grįžti. Be penkiolikos aštuntą pereitų Kirchenfeldo tiltą, įžengtų į gimnaziją, sukurptų apie savo mįslingą dingimą kokią nors istoriją, taip vėl pasirodydamas esąs keistuolis, bet tuo viskas ir baigtųsi, tai jam būtų įprasta. Jie niekuomet nieko nesužinotų apie tą didžiulį nuotolį, kurį jis buvo įveikęs savyje trumpiau negu per parą.

Bet juk kaip tik taip ir nutiko: jis įveikė tą nuotolį. Ir nenorėjo, kad kiti priverstų jį pamiršti šią tylią kelionę kaip nė nebuvusią. Gregorijus pasiėmė Europos žemėlapį ir susimąstė, kaip nuvažiuoti traukiniu į Lisaboną. Telefonu sužinojo, kad geležinkelio informacija dirba tiktai nuo šeštos valandos. Jis pradėjo krautis daiktus.

Buvo beveik ketvirta, kai atsisėdo krėslan pasiruošęs kelionei. Lauke pradėjo snigti. Staiga jam išgaravo visa drąsa. Beprotybė. Sutrikusi bevardė portugalė. Pageltę kilmingo portugalo užrašai. Kalbos vadovėlis pradedantiesiems. Mintis apie praeinantį laiką. Juk dėl to niekas nebėga pačiam žiemos vidury į Lisaboną.

Prieš penkias Gregorijus paskambino Konstantinui Doksiadui, savo akių gydytojui. Juodu dažnai kalbėdavosi telefonu naktį, dalydamiesi nemigos kančiomis. Žmones, kurių neima miegas, sieja bežodis sutarimas. Kai kada Gregorijus su graiku aklai sužaisdavo šachmatų partiją, paskui trupučiuką numigdavo ligi reikėdavo eiti į gimnaziją.