Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ir šitas mokslininkas, svarstė Gregorijus, šitas rimtas vyriškis, kuris kai kam rodėsi susidedąs vien iš negyvų žodžių ir kurį bendradarbiai, pavydį populiarumo, niekinamai pravardžiuodavo Papirusu, — šitas mokslininkas įžengs į klasę su telefono numeriu ant kaktos, užrašytu nusivylusios, akivaizdžiai įniršio ir meilės draskomos moters, moters raudonu odiniu paltu ir nuostabiai švelniu pietietišku balsu, skambančiu kaip nesibaigiąs kuždesys, kurį vien išgirdęs tampi jos bendrininku.

Kai Gregorijus atnešė rankšluostį, moteris dantimis sukando šukas ir ėmė šluostytis ilgus juodus plaukus, gulinčius palto apykaklėje nelyg kriauklėje. Į vestibiulį įėjo ūkvedys ir, pamatęs Gregorijų, su nuostaba žvilgtelėjo į laikrodį virš durų, o paskui į savo rankinį laikrodį. Gregorijus linktelėjo jam kaip visada. Pro juos skubėjo gimnazistė, dukart atsisuko ir nuėjo toliau.

— Mano pamoka ten, viršuje, — pasakė Gregorijus moteriai ir pro langą parodė aukštyn į kitą pastato dalį. Lėkė sekundės. Jam daužėsi širdis. — Gal norėtumėte eiti kartu?

Vėliau Gregorijus negalėjo patikėti, kad tikrai ištarė tuos žodžius; bet greičiausiai taip ir buvo, nes staiga juodu drauge patraukė klasės link, jis girdėjo, kaip ant linoleumo cypčioja guminiai jo puspadžiai ir kaukši aulinukai, kai moteris dėlioja kojas.

— Kokia jūsų gimtoji kalba? — dar paklausė jis.

— Português, — atsakė ji.

O, jos stebėtinai ištarta tartum u, kyląs aukštyn, keistai suspaustas ê skaidrumas ir švelni š žodžio gale jam susiliejo į melodiją, kuri, regis, skambėjo daug ilgiau nei iš tikrųjų ir kurios jis su malonumu būtų klausęsis visą dieną.

— Luktelėkit, — tarė, išsiėmė iš švarko kišenės užrašų knygutę ir išplėšė lapą: — Numeriui.

Jau apėmęs pirštais durų rankeną, Gregorijus vėl paprašė ją pakartoti tą žodį. Moteris pakartojo, ir tada jis pirmąkart pamatė ją šypsančią.

Kai juodu įžengė į klasę, klegesys kaipmat liovėsi. Klasę užliejo tyla, pilna vien tik nuostabos. Vėliau Gregorijus tiksliai prisiminė, kaip mėgavosi šia gluminančia tyla, tuo bežadžiu netikėjimu, trykštančiu iš kiekvieno veido, kaip mėgavosi ir savo džiugesiu, kad gali jausti tai, ko jausti niekuomet nebūtų tikėjęsis.

Kas čia dabar atsitiko? Šito klausė kiekvienas iš bene dvidešimties žvilgsnių, susmigusių į keistą porelę prie durų, į Mundą, kuris šlapia plike ir nuo lietaus patamsėjusiu paltu stovėjo šalia netvarkingai susišukavusios moters išbalusiu veidu.

— Gal tenai? — pasiūlė Gregorijus moteriai ir parodė kampe stovinčią tuščią kėdę klasės gale. Tada žengė į priekį, pasisveikino kaip visada ir atsisėdo prie savo stalo. Jis nenumanė, kokiais žodžiais būtų galėjęs pasiaiškinti, tad tiesiog liepė versti tekstą, kurį jie kaip tik nagrinėjo. Klasė vertė lėtai, jis sugaudavo ne vieną smalsų žvilgsnį. Buvo ir sutrikusių žvilgsnių, nes jis — jis, Mundas, net pusiaumiegis pastebįs kiekvieną klaidą, — dabar ištisai leido pro ausis klaidas, netikslumus ir nesąmones.

Jam pavyko apsimesti, kad nežvilgčioja į moterį. Ir vis dėlto matė ją kiekvieną akimirką, šlapias plaukų sruogas, braukiamas nuo veido, baltas rankas mėšlungiškai sukimbančias pirštais, išsiblaškiusį, sutrikusį žvilgsnį, klajojantį už lango. Kartą ji išsiėmė pieštuką ir ant lapelio užrašė telefono numerį. Tada atsilošė ir tarytumei nebežinojo, kur esanti.

Padėtis buvo nepakenčiama, ir Gregorijus dirstelėjo į laikrodį: dar dešimt minučių iki pertraukos. Tada moteris atsistojo ir tyliai nuėjo prie durų. Tarpdury atsisuko ir pridėjo pirštą prie lūpų. Jis linktelėjo galvą, ir ji šypsodama pakartojo tą judesį. Paskui durys tyliai Maktelėjusios užsivėrė.

Nuo šios akimirkos Gregorijus daugiau nebegirdėjo nė vieno mokinių žodžio. Jam dingojosi, kad liko visiškai vienas, apsuptas kurtinančios tylos. Nežinia kada jis pasijuto stovįs prie lango ir žvilgsniu lydįs raudoną moters figūrėlę, kol ši dingo už namo kampo. Juto, kaip atlėgsta vidinė įtampa nuo pastangų nebėgti jai iš paskos. Jam prieš akis vis šmėkščiojo pirštas prie jos lūpų, galėjęs reikšti daug ką: Nenoriu trukdyti, Tegu tai lieka mūsų paslaptis, bet taip pat Leiskite man išeiti, daugiau nieko nebebus.

Kai nuaidėjo skambutis, jis liko stovėti prie lango. Jam už nugaros iš klasės neįprastai tyliai ėjo mokiniai. Vėliau išėjo ir jis pats, išsmuko iš pastato pro galines duris ir nuėjo į biblioteką kitapus gatvės, kur jo niekas nebūtų ieškojęs.

Kaip visada laiku jis atėjo į antrąją dvigubos pamokos pusę. Buvo nusitrynęs nuo kaktos skaičius, po valandėlės delsimo užsirašęs juos į knygutę ir nusišluostęs siaurą žilų plaukų vainikėlį. Tik iš tamsių dėmių ant švarko ir kelnių dar buvo matyti, jog nutiko kažkas neįprasta. Gregorijus išėmė iš portfelio šūsnį permirkusių sąsiuvinių.

— Nepasisekė, — tepasakė. — Suklupau, ir jie iškrito tiesiai į balą. Vis dėlto pataisymai gal dar bus įskaitomi; antraip turėtumėt pasukti galvas spėliodami.

Mokiniai pažinojo jį tokį, tad per klasę nušiureno palengvėjimas. Kada ne kada jis dar pagaudavo smalsų žvilgsnį, kai kurių balse dar pasigirsdavo ir baugulio. O šiaip viskas buvo kaip visada. Dažniausiai pasitaikančias klaidas jis rašė ant lentos. Paskui leido mokiniams tyliai darbuotis vieniems.

Ar tai, kas nutiko jam per kitas penkiolika minučių, galima vadinti sprendimu? Gregorijus vėliau vis kartos šį klausimą, niekad taip ir nebus tikras. Bet jeigu tai ne sprendimas — kas tada?

Pirmiausia jis apžvelgė palinkusius, nosis į sąsiuvinius subedusius mokinius taip, lyg pirmąkart juos matytų.

Liusjenas fon Grafenrydas, per kasmetinį šachmatų turnyrą didžiojoje salėje, kai Gregorijus žaidė iškart su tuzinu mokinių, paslapčiom paėjęs viena figūra. Po ėjimų ant kitų lentų Gregorijus vėl atsistojo prieš jį. Kaipmat tą pastebėjo. Ramiai pažvelgė į jį. Liusjeno veidas skaisčiai paraudo. „Juk tau šito nereikia“, — tarė Gregorijus, o paskui pasistengė, kad jų partija baigtųsi lygiosiomis.

Sara Vinter, antrą valandą nakties atsidūrusi prie jo buto durų neišmanydama, ko griebtis, nes yra nėščia. Jis išvirė arbatos ir leido išsikalbėti, tik tiek. „Taip džiaugiuosi, kad paklausiau jūsų patarimo, — pasakė ji po savaitės, — būtų buvę pernelyg anksti susilaukti vaiko.“

Beatrisė Liušer ir jos lygi daili rašysena, bauginamai greit senstanti nuo vien puikių pažymių naštos. Renė Cing, visąlaik besigrumianti su nepažangumu.

Žinoma, dar Natali Ruben. Mergaitė, trokštanti jo palankumo, truputį panaši į praėjusių šimtmečių rūmų panelę, neprieinama, supama gerbėjų ir vengiama dėl aštraus liežuvio. Praėjusią savaitę po skambučio pertraukai ji atsistojo, pasirąžė kaip savo kūnu patenkintas žmogus ir iš sijonuko kišenės išsiėmė saldainį. Eidama durų link jį išvyniojo, o žengdama prošal, pakėlė prie burnos. Saldainis vos vos palietė lūpas, tada jos ranka sustojo, ji grįžtelėjo į Gregorijų, atkišo ryškiai raudoną saldėsį ir paklausė: „Gal norėtumėte?“ Pralinksminta jo apstulbimo skambiai nusijuokė, o taip juokdavosi ji retai, ir ištaikė delnu paliesti jo ranką.

Gregorijus mintyse perkratė visus mokinius. Iš pradžių jam rodėsi, kad jis tiktai sumuoja jausmus jiems. Bet įpusėjęs suolų eiles pastebėjo, kad vis dažniau mąsto: Kiek daug gyvenimo jiems dar prieš akis; kokia daug žadanti jų ateitis; kiek visko dar gali jiems nutikti; kiek visko jie dar gali patirti!