Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Português. Jis girdėjo melodiją, jam prieš akis iškilo moters veidas užmerktomis akimis, išneriąs iš už rankšluosčio, baltas kaip alebastras. Jis paskutinįkart peržvelgė mokinių galvas. Tada lėtai atsistojo, žengė durų link ir, nusikabinęs nuo vagio drėgną paltą, smuko iš klasės, nė sykio neatsisukęs.

Jo portfelis su knygomis, kurias nešiojosi visą gyvenimą, liko ant stalo. Laiptų viršuje jis sustojo, prisiminė, kaip kas keleri metai vis nešdavo tas knygas įrišti į vis tą pačią knygrišyklą, kur darbuotojai pasijuokdavo iš nučiupinėtų, suskidusių lapų, primenančių veikiau jau sugeriamąjį popierių. Kol tas portfelis gulės ant stalo, mokiniai manys, jog jis grįš. Bet ne dėl to jis paliko knygas gulėti ir dabar atsispyrė pagundai jas vis dėlto pasiimti. Jeigu jis dabar išeina, tai turi palikti ir knygas. Tą jis juto neapsakomai aiškiai, net jei šią akimirką, eidamas durų link, nė nenutuokė, ką iš tikrųjų reiškia išeiti.

Vestibiulyje jo žvilgsnis užkliuvo už klanelio, atsiradusio, kai moteris, vilkinti lašančiu paltu, laukė jo grįžtančio iš tualeto. Tai buvo pėdsakas viešnios iš kito, tolimo pasaulio, ir Gregorijus žiūrėjo į klanelį taip pat pagarbiai, kaip paprastai apžiūrinėdavo archeologinius radinius. Tiktai išgirdęs atšlepsint ūkvedį, jis atplėšė žvilgsnį ir išskubėjo laukan.

Neatsisukdamas nuėjo iki namo kampo, iš kur pats nematomas galėjo žvelgti atgal. Ir staiga, kaip pats niekados nebūtų tikėjęsis, pajuto, kaip stipriai myli šį pastatą ir visa tai, kam jis buvo skirtas, kaip to pasiges. Paskaičiavo: prieš keturiasdešimt dvejus metus, būdamas penkiolikmetis gimnazistas įžengė čionai pirmąkart, apimtas tiek džiugesio, tiek sumišimo. Po ketverių metų paliko gimnaziją su abitūros pažymėjimu rankoje vien tam, kad dar po ketverių metų grįžtų pavaduoti žuvusio per avariją graikų kalbos mokytojo, atvėrusio jam antikos pasaulį. Iš studento, pavaduojančio mokytoją, jis tapo vis dar tebestudijuojančių nuolatiniu pavaduojančiu mokytoju, kuris galų gale baigė universitetą jau sulaukęs trisdešimt trejų metų.

Ir baigė tik todėl, kad prispyrė Florensė, žmona. Jis niekuomet nė negalvojo apie mokslinius laipsnius; paklaustas tiktai nusijuokdavo. Tai buvo nesvarbu. O svarbus buvo visai paprastas dalykas: išnarstyti senuosius tekstus iš pagrindų, įsigilinti į kiekvieną gramatikos ir stiliaus smulkmeną ir žinoti kiekvieno posakio istoriją. Kitaip tariant, gerai išmanyti. Ir tai ne iš kuklumo — jis anaiptol nebūdavo kuklus, reikalaudamas iš savęs. Tai nebuvo ir keistenybė ar iškrypėliška tuštybė. Vėliau jis kartais galvodavo, kad tai buvo tylus nirtulys, nukreiptas prieš didžiuoklišką pasaulį, nepalenkiamas atkaklumas, kurio padedamas jis norėjo atkeršyti veidmainingam pasauliui, visą gyvenimą kankinusiam jo tėvą, nes tas sugebėjo gauti tiktai muziejaus prižiūrėtojo vietą. Tai, kad kiti, žiną kur kas mažiau — juokingai mažai, jeigu sakytume tiesą, — išlaikydavo egzaminus ir gaudavo nuolatinį darbą: tarytumei jie būtų priklausę kitam, nepakenčiamai paviršutiniškam pasauliui, kurį jis pats galėjo tik niekinti. Gimnazijos vadovybei niekuomet net nebūtų kilus mintis jį atleisti iš darbo ir pakeisti baigusiu universitetą specialistu. Direktorius, pats klasikinės filologijos specialistas, žinojo, koks geras mokytojas Gregorijus — kur kas geresnis už jį patį, — be to, žinojo, kad gimnazistai būtų ėmę maištauti. Kai pagaliau laikė baigiamąjį egzaminą, Gregorijui jis pasirodė juokingai paprastas, tad atidavė darbą po pusės jam skirto laiko. Jis visąlaik trupučiuką siuto ant Florensės, kad privertė jį paminti savo atkaklumą.

Gregorijus nusisuko ir lėtai nužingsniavo Kirchenfeldo tilto link. Kai pasirodė tiltas, jį užplūdo keistas nerimo ir laisvės sklidinas jausmas, kad sulaukęs penkiasdešimt septynerių metų pirmąkart ketina pradėti savarankišką gyvenimą.

2

Toje vietoje, kur telžiama lietaus moteris skaitė laišką, jis sustojo ir pasižiūrėjo žemyn. Pirmąkart suprato, iš kaip aukštai kristų. Ar ji iš tikrųjų norėjo nušokti? O gal jis be reikalo paskubėjo išsigąsti, nes juk ir Florensės brolis nušoko nuo tilto? Apie tą moterį jis nežinojo net menkiausios smulkmenos, tik tai, kad portugalų yra jos gimtoji kalba. Nežinojo net jos vardo. Be abejo, tikra nesąmonė mėginti iš taip aukštai įžiūrėti suglamžytą laišką. Ir vis dėlto nuo įtampos jau pradėjusiomis ašaroti akimis jis stebeilijo žemyn. Ar tasai tamsus taškas — jo skėtis? Jis įsikišo pirštus į švarko kišenę ir pasitikrino, ar įsidėjęs knygutę su numeriu, kurį ta bevardė portugalė buvo užrašiusi jam ant kaktos. Tada nuėjo iki tilto galo, nežinodamas, kur paskui sukti. Juk ketino pabėgti nuo savo ligšiolinio gyvenimo. Tai ar toks žmogus gali paprasčiausiai drožti namo?

Jo žvilgsnis kliudė „Bellevue“ viešbutį, seniausią ir ištaigingiausią mieste. Galybę kartų ėjo pro jį, bet vidun nė kojos nebuvo įkėlęs. Kaskart pajusdavo, jog viešbutis yra, ir jam nežinia kodėl buvo svarbu, kad jis yra, mąstė Gregorijus; būtų labai sutrikęs, jei būtų sužinojęs, kad namas nugriautas ar viešbutis uždarytas, — arba kad ir uždarytas kaip šitas viešbutis.

Bet niekados nebūtų toptelėję, kad jam, Mundui, gali čia ko nors prireikti. Jis lėtai patraukė durų link. Sustojo bentlis, išlipo vairuotojas ir įėjo vidun. Kai Gregorijus nusekė jam įkandin, jam regėjosi, kad elgiasi kaip revoliucionierius, netgi neleistinai.

Fojė su spalvoto stiklo kupolu buvo tuštutėlė, o kilimas sugerdavo bet kokį garselį. Gregorijus džiaugėsi, kad nebelijo ir nuo jo palto nebelaša. Gramėzdiškais batais jis ėjo toliau ir įžengė į salę. Iš pusryčiams padengtų stalų buvo užimti tiktai du. Tylūs Mocarto „Divertismento“ garsai darė įspūdį, kad atsidūrei toli nuo visokio rėkalojimo, bjaurasties ir slogumo. Gregorijus nusirengė paltą ir atsisėdo prie stalo palei langą. Ne, pasakė padavėjui su šviesios smėlio spalvos švarku, viešbutyje negyvenąs. Gregorijus pasijuto tyrinėjamas: šiurkštus megztinis stačia apykakle po nunešiotu švarku oda apsiūtomis alkūnėmis; kordo kelnės išsišovusiais keliais; siauras plaukų vainikėlis aplink didžiulę plikę; žila barzda su baltais taškeliais, dėl jų ji visuomet atrodydavo kiek netvarkinga. Kai padavėjas, priėmęs užsakymą, nuėjo, Gregorijus karštligiškai apsičiupinėjo, ar turi pakankamai pinigų. Paskui alkūnėmis atsirėmė ant krakmolytos staltiesės ir įsižiūrėjo į tiltą.

Beprotybė tikėtis, kad ji tenai ateis dar kartą. Ji grįžo atgal per tiltą, o paskui dingo vienoje iš senamiesčio gatvelių. Jam prieš akis iškilo vaizdas, kaip ji sėdi klasės gale ir nieko nematančiomis akimis žvelgia pro langą. Kaip gniaužo baltas rankas. Ir kaip baltas nelyg alebastras jos veidas išnyra iš už rankšluosčio, išsekęs ir pažeidžiamas. Português. Jis lėtai išsiėmė užrašų knygutę ir žiūrėjo į telefono numerį. Padavėjas atnešė pusryčius sidabriniuose ąsotėliuose. Gregorijus leido kavai vėsti. Kartą atsistojo ir žengė prie telefono. Pusiaukelėje apsisuko ir grįžo prie stalo. Sumokėjo už nepaliestus pusryčius ir išėjo iš viešbučio.

Prieš daugelį metų jis lankydavosi šitame ispaniškame knygyne Hiršengrabene. Anksčiau kada ne kada nupirkdavo tenai Florensei kokią nors knygą, kurios jai reikėjo disertacijai apie San Chuaną de la Kruzą.2 Autobuse kartais pavartydavo tas knygas, bet namie jų daugiau net nepaliesdavo. Ispanų kalba buvo jos valdos. Kalba panaši į lotynų, bet visiškai kitokia, o tai Gregorijų trikdė. Jam buvo ne prie širdies, kad žodžius, tokius savus lotynų kalbai, taria šiuolaikiniai žmonės — gatvėje, prekybos centre, kavinėje. Jais užsisako kokakolos, derasi ir keikiasi. Ši mintis Gregorijui buvo bemaž nepakeliama ir, vos ėmęs ką nors panašaus įsivaizduoti, kaipmat kuo greičiau nugindavo vaizdą šalin. Žinoma, romėnai taip pat derėdavosi ir keikdavosi. Bet tai buvo kas kita. Gregorijus mylėjo lotyniškus sakinius, nes jie saugojo praeities rimtį. Nevertė apie tai kalbėti. Jie buvo anapusinė kalba. Ir graži nekintamybe. Negyvos kalbos — žmonės, kurie taip sakydavo, nieko neišmanė, apskritai iš tiesų nieko neišmanė, ir Gregorijus galėjo būti griežtas ir nepalenkiamas, kai jį apimdavo neapykanta tokiems žmonėms. Jis uždarydavo duris, kai Florensė ispaniškai kalbėdavo telefonu. Ją tai skaudindavo, o jis nesugebėdavo pasiaiškinti.