Паскаль Мерсье: Naktinis traukinys į Lisaboną

Knygyne nuostabiai kvepėjo sena oda ir dulkėmis. Savininkas, senstelėjęs vyriškis, pagarsėjęs romanų kalbų žinovas, buvo kažkuo užsiėmęs galiniame kambaryje. Pirma patalpa — visai tuščia, joje tebuvo mergina, iš pažiūros studentė. Ji sėdėjo kampe šalia stalo ir skaitė ploną knygutę pageltusiais viršeliais. Gregorijui būtų buvę maloniau likti vienam. Jausmas, kad stovi čia tik todėl, jog niekaip neišmeta iš galvos melodingo portugališko žodžio, o gal ir dėl to, kad nežino, kur iš viso dėtis, be liudytojų būtų lengviau pakeliamas. Jis slinko palei lentynas nieko nematydamas. Kada ne kada pakreipdavo akinius, kad geriau įskaitytų aukštai ant lentynos padėtos knygos pavadinimą; bet vos perskaitęs, iškart pamiršdavo. Dabar, kaip dažną kartą, jis buvo vienas su savo mintimis, uždara išorei siela.

Kai atsidarė durys, jis skubiai atsisuko ir iš nusivylimo, kuris jį užplūdo pamačius, jog čia tik laiškanešys, suvokė, kad vis dėlto laukia portugalės, nors jo nuostata ir sveikas protas tam prieštarauja. Studentė užvertė knygelę ir atsistojo. Tik užuot padėjusi ją ant stalo prie kitų knygų, ji liko stovėti, vis tyrinėdama akimis pilką viršelį, glostydama jį ranka, ir tik tada, kai praslinko geroka valandėlė, padėjo knygelę ant stalo taip švelniai ir atsargiai, lyg nuo krestelėjimo ši būtų galėjusi subyrėti į dulkes. Tada dar kiek pastovėjo šalia stalo, regėjos, apsigalvos ir vis dėlto nusipirks knygelę. Paskui išėjo susikišusi rankas į palto kišenes ir nuleidusi galvą. Gregorijus paėmė tą knygą ir perskaitė: AMADEUINÂCIO DE ALMEIDA PRADO, UM OURIVES DAS PALAVRAS, LISBOA 1975.

Priėjo savininkas, žvilgtelėjo į knygą ir ištarė pavadinimą. Gregorijus teišgirdo šnypščiančių garsų srautą; ryjami, kone negirdimi balsiai buvo tarytumei dingstis vis kartoti šnypščiantį „š“ žodžių gale.

— Ar mokate portugališkai?

Gregorijus papurtė galvą.

— Knyga vadinasi „Žodžių auksakalys“. Argi ne gražus pavadinimas?

— Rimtas ir taurus. Kaip dulsvas sidabras. Gal dar ištartumėte jį portugališkai?

Knygyno savininkas pakartojo. Net ir be pačių žodžių galėjai girdėti, kaip jis mėgaujasi aksominiu jų skambesiu. Gregorijus atsivertė knygą, pervertė lapus iki tos vietos, kur prasidėjo tekstas. Padavė ją savininkui, šis nustebęs maloniai pasižiūrėjo į jį ir pradėjo skaityti. Klausydamasis Gregorijus užsimerkė. Perskaitęs keletą sakinių vyriškis nutilo.

— Ar išversti?

Gregorijus linktelėjo galvą. O tada išgirdo sakinius, kurie jį tarsi apsvaigino, nes skambėjo taip, lyg būtų buvę parašyti jam vienam, ne šiaip tik jam, o jam kaip tik šią priešpietę, viską pakeitusią.

Iš galybės savo potyrių mes daugių daugiausia kalbame apie vieną, ir tai tik atsitiktinai, be rūpestingumo, kokio šis nusipelno. Tarp visų tų nebylių potyrių slypi ir mūsų gyvenimui nejučia suteikiu pavidalą, atspalvį ir melodiją. O kai vėliau mes, kaip sielos archeologai, imamės šių lobių, suvokiame, kaip jie glumina. Tyrinėjimo objektas nestovi vietoje, žodžiai slysta įspūdžio paviršiumi, galop popieriuje lieka vien prieštaravimai. Ilgai maniau, kad tai trūkumas, kurį reikia įveikti. O šiandien manau, jog yra kitaip: tos painiavos pripažinimas yra karališkas būdas suprasti šiuos pažįstamus ir vis tiek mįslingus potyrius. Žinau, tai keista, netgi savotiška mintis. Bet tą supratęs, pirmąkart pasijutau tikrai budrus ir gyvybingas.

— Čia įvadas, — pasakė knygyno savininkas ir ėmė vartyti toliau. — O paskui, regis, jis skirsnis po skirsnio ima atkasinėti visus tuos paslėptus potyrius. Tampa savo paties archeologu. Yra skirsnių ir per kelis puslapius, ir visiškai trumpučių. Pavyzdžiui, šitame — vienintelis sakinys. — Jis išvertė:

Jei iš tikrųjų gyvename tik dalelę to, kas yra mumyse, tai kas nutinka likusiai daliai?

— Norėčiau šitos knygos, — pasakė Gregorijus.

Savininkas užvertė ją ir paglostė viršelį taip pat meiliai, kaip ir toji studentė.

— Aptikau ją pernai Lisabonoje, viename antikvariate tarp šlamšto. O dabar prisiminiau: pasiėmiau todėl, kad man patiko įvadas. Vėliau ji kažkur užsimetė. — Jis pasižiūrėjo į Grego rijų, uoliai naršantį piniginės. — Dovanoju.

— Bet... — kimiai ištarė Gregorijus ir kostelėjo.

— Ji ir taip beveik nieko nekainavo, — tarė savininkas ir padavė knygelę Gregorijui. — O dabar prisiminiau ir jus: San Chuanas de la Kruzas. Taip?

— Tai buvo mano žmona, — atsakė Gregorijus.

— Jūs — klasikinių kalbų mokytojas iš Kirchenfeldo gimnazijos, ji apie jus pasakojo. O vėliau ir dar kažkas pasakojo. Lyg apie kokį vaikščiojantį žodyną. — Jis nusijuokė. — Itin mylimą žodyną.

Gregorijus įsidėjo knygelę į palto kišenę ir padavė jam ranką:

— Labai ačiū.

Savininkas palydėjo jį iki durų:

— Tikiuosi, aš jūsų ne...

— Nieku gyvu, — atsakė Gregorijus ir palytėjo jo ranką. Bubenbergo aikštėje jis sustojo ir apsižvalgė aplinkui. Čia jis praleido visą savo gyvenimą, čia viską pažinojo, čia jo namai. Tai svarbu tokiam trumparegiui kaip jis. Tokiam kaip jis miestas, kuriame gyveno, buvo kaip namai, gyvenamas urvas, saugi buveinė. Visur kitur slypėjo grėsmė. Tai galėjo suprasti tik tas, kurio akinių stiklai buvo panašaus storumo. Florensė taip ir nesuprato. Ir gal dėl tos pačios priežasties ji nesuprato, kad jis nemėgsta skraidyti. Įlipti į lėktuvą ir po keleto valandų atsidurti visai kitoniškame pasaulyje, net neturint laiko įsidėmėti vieną kitą kelionės vaizdą — šito jis nemėgo, tai jį trikdė. Tai neteisinga, sakydavo jis Florensei. Ką turi galvoje — neteisinga? — klausdavo ji suirzusi. Jis nesugebėdavo paaiškinti, taigi ji vis dažniau skrisdavo viena ar su kuo nors, daugiausia į Pietų Ameriką.

Gregorijus priėjo prie „Bubenbergo“ kino teatro reklaminės lentos. Vakariniame seanse rodė nespalvotą filmą, sukurtą pagal Žoržo Simenono romaną: L’homme qui regardait passer les trains 3 . Pavadinimas jam patiko, taigi ir nuotraukas žiūrinėjo ilgai. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai visi pirko spalvotus televizorius, jis ištisas dienas veltui ieškojo nespalvoto. Galop parsigabeno iš laužyno. Net ir vedęs jo neatsisakė, televizorius stovėjo jo darbo kambaryje, ir vienas likęs Gregorijus duodavo ramybę spalvotam televizoriui ir įsijungdavo senąją dėžę, kur vaizdas mirguliavo ir retkarčiais imdavo bėgti. Tu nepakenčiamas, Mundai, vieną dieną pasakė Florensė, aptikusi jį priešais bjaurią beformę dėžę. Tai, kad žmona pradėjo į jį kreiptis kaip kiti ir kad namie su juo buvo elgiamasi kaip su Berno įgaliotiniu — buvo galo pradžia. Jis lengviau atsikvėpė, kai po skyrybų iš buto išnyko ir spalvotas televizorius. Tik po kelerių metų, kai jo televizorius sugedo nebepataisomai, jis nusipirko naują, spalvotą.

Reklaminės nuotraukos buvo didelės ir labai ryškios. Vienoje — baltas kaip popierius Žanos Moro veidas, ji braukėsi nuo jo šlapių plaukų sruogas. Atsiplėšęs nuo šio vaizdo Gregorijus nuėjo į artimiausią kavinę, ketindamas atidžiau apžiūrėti knygą, kurioje kilmingasis portugalas mėgino žodžiais išreikšti nebylius savo potyrius.

Tiktai dabar, atsargiai, kaip senų knygų mylėtojas, pamažėle versdamas puslapį po puslapio, aptiko autoriaus portretą, seną, jau tada, kai buvo išspausdinta, pageltusią nuotrauką, kurios kitados juoda spalva buvo išblukusi ir pavirtusi tamsiai ruda, su šviesiu veidu grublėtos šešėlingos tamsos fone. Gregorijus nusivalė akinius, vėl užsidėjo, ir akimirksniu tas veidas jį visiškai pavergė.