Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Juk čia nėra jokios prasmės, ar ne? — paklausė Gregorijus, kai užsikirsdamas papasakojo savo istoriją. Graikas tylėjo, Gregorijui buvo pažįstama ši elgsena. Dabar jis užsimerkęs, nykščiu ir smiliumi suėmęs viršunosę.

— Prasmė kaip tik yra, — tarė graikas. — Kaip tik.

— Ar padėsite, kai iškeliavęs nebežinosiu ką daryti?

— Tiesiog skambinkite. Nesvarbu, dieną ar naktį. Nepamirškite įsidėti atsarginių akinių.

Ir vėl tas santūrus tikrumas balse. Gydytojo tikrumas, bet kartu ir tikrumas, išeinąs už profesijos ribų; tikrumas vyro, kuris nešykštėjo laiko mintims, kad paskui išreikštų jas pamatuotais sprendimais. Gregorijus jau dvidešimt metų lankėsi pas šį gydytoją, vienintelį, sugebėjusį įveikti apakimo baimę. Kartais lygindavo jį su savo tėvu, anksti mirus žmonai šis visur — kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų, — regis, buvo gaubiamas apdulkėjusio muziejaus saugumo. Gregorijus anksti patyrė, kad tasai saugumas labai trapus. Tėvas jam patiko, netgi pasitaikydavo akimirkų, kai tas jausmas būdavo net stipresnis ir karštesnis už paprastą simpatiją. Bet jis kentėjo, kad tėvas ne tas žmogus, į kurį galima atsiremti, kuris gali palaikyti, ne toks kaip graikas, kurio tvirtu tarytumei uola sprendimu galėjai pasikliauti. Vėliau dėl šitokių priekaištų Gregorijų kai kada grauždavo sąžinė. Saugumas, kurio jam stigo, juk nebuvo daiktas, laikomas rankoje, tad nevalia priekaištauti dėl jo trūkumo kaip dėl kokios ydos. Žmogus turėjo pats būti laimingas, kad galėtų pasitikėti savimi. O tėvas tos laimės turėjo nedaug, nebuvo laimingas nei pats, nei su kitais.

Gregorijus atsisėdo prie stalo virtuvėje ir ėmė rašyti laišką direktoriui. Jis buvo arba pernelyg tiesmukas, arba atgailaujantis ir meldžiąs supratimo. Šeštą paskambino į geležinkelio stoties informaciją. Iš Ženevos traukinys važiuoja dvidešimt šešias valandas. Reikėjo vykti per Paryžių ir Irūną Baskijoje, o tenai persėsti į naktinį traukinį, apie vienuoliktą priešpiet atvykstantį į Lisaboną. Gregorijus užsisakė bilietą. Traukinys į Ženevą turėjo išvykti pusė aštuonių.

Tada jam pasisekė parašyti ir laišką.

Didžiai gerbiamas pone direktoriau, mielas kolega Kėgi,

veikiausiai jau žinote, kad vakar nieko nepasakęs išėjau iš pamokos ir nebegrįžau, taip pat žinote, jog manęs niekur neįmanoma rasti. Man viskas gerai, nieko nenutiko. Bet vakar dieną vienas įvykis labai daug ką pakeitė. Ta istorija pernelyg asmeniška ir dar pernelyg nesuprantama, kad galėčiau dabar išdėstyti ją popieriuje. Tiesiog prašau Jus susitaikyti su mano staigiu ir nepaaiškinamu poelgiu. Manau, pažįstate mane pakankamai gerai, taigi žinote, jog taip nutiko ne dėl lengvabūdiškumo, neatsakingumo ar abejingumo. Išsirengiau į tolimą kelionę ir net nežinau, kada ir koks grįšiu. Nesitikiu, kad mano vieta liks neužimta. Mano gyvenimas buvo itin glaudžiai susijęs su šia gimnazija, tad neabejoju, kad jos ilgesiuos. Bet dabar esu genamas tolyn, ir visai gali būti, kad tai — negrįžtama. Ir Jūs, ir aš žavimės Marku Aurelijum, taigi prisiminsite šią jo knygos „Sau pačiam“ vietą: „Niekink, niekink save, o siela; tačiau įvertinti save tu jau nebeturėsi kada. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra trumpas. Tavasis jau artėja prie pabaigos, o tu nevertini savęs, bet ieškai savo laimės kitų žmonių sielose... Tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi 4 “.

Dėkoju Jums už man nuolat reiškiamą pasitikėjimą ir už darnų bendradarbiavimą. Jūs — tuo nė kiek neabejoju — pasakysite mokiniams tinkamus žodžius, žodžius, kurie jiems atskleis, kaip mėgau juos mokyti. Vakar prieš išeidamas stebėjau juos ir mąsčiau: kiek jiems dar daug laiko prieš akis!

Viliuosi Jūsų supratimo ir linkiu kuo geriausios kloties Jums asmeniškai ir darbe.

Jūsų Raimundas Gregorijus

P. S. Palikau savo knygas ant stalo. Gal jas paimtumėte ir pasaugotumėte, kad nieko neatsitiktų?

Gregorijus įmetė laišką stotyje. Vėliau, prie bankomato, jam drebėjo rankos. Jis nusivalė akinius ir pasitikrino, ar turi pasą, bilietus ir adresų knygą. Susirado vietą prie lango. Kai traukinys iš stoties pajudėjo Ženevos link, lėtai snigo didžiuliais kąsniais.

4

Kiek įmanydamas ilgiau Gregorijus žvilgsniu rėpė paskutinius Berno namus. Kai tie galop negrįžtamai dingo jam iš akių, jis išsiėmė užrašų knygelę ir ėmė užsirašinėti pavardes gimnazistų, kuriems visą tą laiką buvo dėstęs. Pradėjo nuo pernai metų ir keliavo atgal į praeitį. Kiekvienai pavardei jis ieškodavo veido, būdingo judesio ir iškalbingo įvykio. Su trejais pastaraisiais metais susidorojo nesunkiai, paskui jį vis dažniau apimdavo jausmas, kad ko nors trūksta. Dešimto dešimtmečio vidurio klases tesudarė vienas kitas veidas ir pavardė, o vėliau laiko seka išnyko. Liko vienas kitas vaikinukas ar mergaitė, su kuriais buvo išgyvenęs ką nors ypatinga.

Jis užvertė knygutę. Kada ne kada mieste jis sutikdavo mokinį ar mokinę, mokytus prieš daugelį metų. Tik jie jau buvo nebe berniukai ir mergaitės, o vyrai ir moterys su partneriais, specialybėmis ir vaikais. Išsigąsdavo, išvydęs pasikeitusius jų veidus. Kartais išgąsdindavo permainos: pernelyg ankstyvas nusivylimas, baimingas žvilgsnis, sunkios ligos požymiai. Bet labiausiai jį išgąsdindavo faktas, jog tie pasikeitę veidai liudija nesulaikomai bėgantį laiką ir negailestingą gyvasties nykimą. Tada pažvelgdavo į savo rankas, ant jų jau radosi pirmosios senatvės dėmės, o kartais pasiimdavo nuotraukas iš studijų laikų ir mėgindavo įsivaizduoti, kaip jis nuėjo tą ilgą nuotolį iki dabar, diena po dienos, metai po metų. Tokiomis dienomis jis baimindavosi labiau negu paprastai, tuomet kai kada iš anksto neužsirašęs pasirodydavo Doksiado kabinete, kad tas vėl išsklaidytų jo baimę apakti. Labiausiai išmušdavo iš pusiausvyros susitikimai su mokiniais, jau daugelį metų gyvenančiais užsienyje, kitame žemyne, kur kitoks klimatas, kita kalba. O jūs? Vis dar Kirchenfelde? — klausdavo tie, ir iš jų judesių būdavo aišku, kad jie nori eiti toliau. Naktį po tokio susitikimo jis pirmiausia bandydavo gintis taip paklaustas, o vėliau — gintis jausmo, kad turi gintis.

Ir dabar apie visa tai mąstydamas, daugiau negu parą nemiegojęs, jis sėdėjo traukinyje ir važiavo pasitikti nežinomybės, o to jo gyvenime dar niekada nebuvo.

Sustojimas Lozanoje buvo gyva pagunda. Iš to paties perono priešinga kryptimi važiavo traukinys į Berną. Gregorijus vaizdavosi, kaip išlipa Berno stotyje. Pasižiūrėjo į laikrodį. Jei į Kirchenfeldą važiuotų taksi, gal kaip tik dar suspėtų į ketvirtą pamoką. Laiškas. Ryt turėtų sugauti laiškanešį arba paprašyti Kėgį, kad tas grąžintų jam laišką neatplėštą. Nemalonu, bet įmanoma. Jo žvilgsnis kliudė užrašų knygutę ant kupė stalelio. Net ir neatsivertęs priešais save regėjo mokinių sąrašą. Ir staiga jis suvokė: tai, kas prasidėjo kaip bandymas įsikibti į ką nors pažįstama tada, kai vis labiau tolo paskutiniai Berno namai, slenkant valandoms vis labiau virto atsisveikinimu. O kad galėtumei su kuo nors atsisveikinti, mąstė jis, kai traukinys pajudėjo, privalėjai priartėti taip, kad nutoltumei vidumi. Ir visa tai, kas tave apėmę — neišsakyta, padrika, bet savaime suprantama, — pakeisti aiškumu, kad galėtum suvokti, ką tau tai reiškia. Taigi visa tai turėjo įgauti ryškias apybraižas. Tokias ryškias kaip tas sąrašas daugelio mokinių, paveikusių jo gyvenimą labiau nei visa kita. Gregorijui rodėsi, kad traukinys, dabar riedąs iš stoties, paliko už savęs ir dalelę jo paties. Tai buvo netgi trupučiuką panašu į plūduriavimą ant ledo lyties, kurią nedidelis žemės drebėjimas atplėšė ir nuplukdė atviron šalton jūron.