Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Dar spėjo išvysti nustebusį ir pralinksmėjusį Evos veidą, rudaplaukės, strazdanotos mergaitės sidabriniu žvilgsniu, kuris Gregorijaus nusivylimui į jį, vaikinuką su storais akinių stiklais ir bjauriais raginiais rėmeliais, nenukrypdavo niekaip kitaip, tik su pajuoka. Ji grįžtelėjo į suolo kaimynę ir kažką sukuždėjo tai į plaukus. „Neįtikima!“ — veikiausiai pasakė ši. Kartojo tą žodį bet kokia proga. Todėl ir buvo pravardžiuojama Neįtikimąja. „Neįtikima!“ — tarė ji, kai sužinojo savo pravardę.

Gregorijus skubiai nudrožė į Lokio aikštę. Buvo turgaus diena, vienas prekystalis suglaustas su kitu, galėjai eiti tik labai lėtai. Kai žmonės privertė jį sustoti prie vieno prekystalio, jo žvilgsnis kliudė atvirą kasą, paprastą metalinę dėžę su vienu skyrium monetoms, o kitu banknotams, kurių tenai buvo storas pluoštas. Turgininke kaip tik pasilenkusi kuitėsi po prekystaliu, atkišusi platų užpakalį, aptemptą šiurkščiu languoto audeklo sijonu. Gregorijus pamažėle slinko prie kasos, o jo akys šmaižiojo nuo žmogaus prie žmogaus. Dviem žingsniais jis šastelėjo už prekystalio, vienu grybšniu čiupo banknotų pluoštą iš kasos ir nėrė tarp žmonių. Kai šnopuodamas kilo gatvele stoties link, prisiversdamas eiti ramiai, tikėjosi, kad kas nors ims klykti jam įkandin arba kad sugriebs kieta ranka. Bet nieko nenutiko.

Jie gyveno Ilginėje gatvėje, pilkame, tinkuotame, bet jau murziname nuomojamame name, ir įžengęs į laiptinę, kur nuo ryto iki vakaro trenkė kopūstais, Gregorijus jau vaizdavosi, kaip įeis į sergančios motinos kambarį ir nustebins ją pranešdamas, jog ji netrukus pamatysianti jūrą. Tik paskutinėje laiptų aikštelėje prie buto durų jis susiprotėjo, kad visa tai neįmanoma, netgi kvaila. Kaip paaiškins jai, o vėliau ir tėvui, iš kur staiga gavo tokią krūvą pinigų? Jis, nė kiek neįgudęs meluoti?

Grįždamas į Lokio aikštę jis nusipirko voką ir sudėjo į jį banknotus. Kai vėl atsidūrė prie moters languotu sijonu prekystalio, jos veidas buvo užverktas. Paprašė vaisių, o kol ji kitame kampe krapštėsi prie svarstyklių, pakišo voką po daržovėmis. Prieš pat pertraukos pabaigą jis grįžo į gimnaziją, įlipo pro atvirą langą barakan ir atsisėdo į savo vietą.

— Neįtikima! — pamačiusi jį pasakė Eva, ir ėmė žiūrėti į jį pagarbiau negu iki tol. Bet tai buvo ne taip svarbu, kaip jis manė. Svarbiau buvo tai, kad tas savęs atradimas, kuriuo jį praturtino pastaroji valanda, jo neišgąsdino, o tik labai nustebino ir glūdėjo jo sieloje dar keletą savaičių.

Traukinys išvažiavo iš Bordo stoties Biarico link. Lauke beveik juodavo naktis, ir Gregorijus lange matė save patį. Kuo jis būtų tapęs, jei tas, kuris anuomet nugvelbė pinigus iš kasos, būtų nulėmęs jo gyvenimą vietoj šito, senus nebylius žodžius pamilusio taip, kad ėmė vertinti juos labiau už visa kita? Kaip susiję anas ir dabartinis išsišokimai? Ar jie iš viso susiję?

Gregorijus pasiėmė Prado knygelę ir ėmė vartyti, kol susirado tą trumpą frazę, kurią jam išvertė ispaniško knygyno Hiršengrabene savininkas:

Jei iš tikrųjų gyvename tik dalelę to, kas yra mumyse, tai kas nutinka likusiai daliai?

Biarice įlipę vyras ir moteris sustojo priešais Gregorijų ir ėmė tartis dėl vietų. Vinte e oito. Tik po ilgoko laiko jis pažino, kad tie besikartoją garsai — portugališki žodžiai, ir tada pasitvirtino jo spėjimas: dvidešimt aštuoni. Jis sutelkė dėmesį į tai, ką jie kalba, ir per kitą pusvalandį jam retkarčiais pavykdavo išskirti kokį žodį, bet tokių žodžių buvo nedaug. Ryt prieš pietus jis išlips iš traukinio mieste, kur nesuprantamos žmonių šnekos praūš jam pro ausis. Jis mąstė apie Bubenbergo aikštę, Lokio aikštę, Bundesterasę, Kirchenfeldo tiltą. Už lango jau viešpatavo aklina tamsa. Gregorijus pasičiupinėjo pinigus, kreditinę kortelę ir atsarginius akinius. Jis bijojo.

Jie įvažiavo į Hendajo stotį, Prancūzijos pasienio miestelį. Vagonas ištuštėjo. Kai portugalai tą pastebėjo, išsigando ir stvėrė krepšius nuo lentynos. Isto ainda nâo é Irun, pasakė Gregorijus: „Čia dar ne Irūnas.“ Tai buvo sakinys iš kalbos kurso kompaktinės plokštelės, tiktai tenai vietovardis kitas. Portugalai dvejojo, gal dėl negrabios jo tarties ar lėtai sudėliotų žodžių. Bet pasižiūrėję pro langą pamatė stoties iškabą. Muito obrigada, padėkojo moteris. De nada, atsakė Gregorijus. Portugalai atsisėdo, traukinys pajudėjo.

Gregorijus niekuomet nepamirš šitos scenos. Tai buvo pirmi portugališki jo žodžiai tikrame pasaulyje, ir jie paveikė. Tai, kad žodžiai veikia, kad ką nors paakina veikti arba sulaiko, prajuokina ar pravirkdo, — dar vaikui tai jam atrodė mįslinga ir niekuomet nepaliovė stebinti. Kaip žodžiai tą padarydavo? Argi ne burtai? Tik dabar jų paslaptis regėjosi didesnė negu visada, nes apie šiuos žodžius dar vakar rytą jis nieko nenutuokė. Kai po valandėlės jis išlipo Irūno stoties perone, baimė buvo išsisklaidžiusi, ir jis tvirtais žingsniais nudrožė miegamojo vagono link.

6

Buvo dešimta valanda, kai traukinys, iki ryt ryto perkirsiąs Iberijos pusiasalį, pajudėjo palikdamas vieną po kito blankiai šviečiančius stoties žibintus ir nėrė į tamsą. Abi kupė šalia Gregorijaus liko tuščios. Tolėliau per dvi kupė, restorano vagono pusėn, grakštus aukštaūgis vyriškis žilstelėjusias plaukais buvo atsišliejęs į savo kupė duris. Boa noite, pasisveikino jis, kai jų žvilgsniai susitiko. Boa noite, atsakė Gregorijus.

Nepažįstamojo veide šmėstelėjo šypsena, kai šis išgirdo negrabią tartį. Tai buvo dailus ryškių, griežtų bruožų veidas, dvelkiąs taurumu ir šaltumu. Tamsūs vyriškio drabužiai buvo itin elegantiški, ir Gregorijus iškart prisiminė operos teatro fojė. Prie jų nederėjo tiktai palaidas kaklaraištis. Vyriškis susikryžiavo rankas ant krūtinės, atrėmė galvą į duris ir užsimerkė. Veidas užmerktomis akimis atrodė labai išblyškęs ir nuvargęs, tas nuovargis greičiausiai buvo susijęs su kitokiais dalykais, nei vien vėlyvas metas. Kai po kelių minučių traukinys ėmė lėkti visu greičiu, vyriškis atsimerkė, linktelėjo Gregorijui ir dingo savo kupė.

Gregorijus būtų viską atidavęs, kad būtų galėjęs užmigti, tačiau net ir vienodas ratų trinksėjimas, persiduodąs gultui, nepadėjo. Jis atsistojo ir prispaudė kaktą prie lango. Prošal slinko tuščios stotelės, matiniai pasklidi šviesos rutuliai skriste skriejo, neįskaitomi vietovių pavadinimai, krovininiai vagonai ant atsarginių bėgių, kepurėta galva stoties prižiūrėtojo namelyje, benamis šuo, kuprinė prie stulpo, geltonų plaukų kupeta virš jos. Ėmė aižėti pasitikėjimas, kurio jam buvo suteikę pirmieji sėkmingai pavartoti portugališki žodžiai. Tiesiog skambinkite. Nesvarbu, dieną ar naktį. Jis išgirdo Doksiado balsą ir prisiminė pirmąjį juodviejų susitikimą prieš dvidešimt metų, kai jo akcentas dar buvo ryškesnis.

— Apaksite? Ne. Paprasčiausiai jums nepasisekė su akimis. Mes nuolat tikrinsime tinklainę. Be to, dabar jau yra lazeris. Nėra ko baimintis. — Eidamas durų link stabtelėjo ir susikaupęs pasižiūrėjo į jį: — Gal turite šiaip rūpesčių?

Gregorijus tylomis papurtė galvą. Kad jaučia artėjančias skyrybas su Florense, pasakė gydytojui tiktai po kelių mėnesių. Graikas linktelėjo galvą, regis, net nenustebo. Kartais baiminamasi ko nors todėl, kad baiminamasi ko kito, pasakė.

Prieš pat vidurnaktį Gregorijus nuėjo į restorano vagoną. Jis buvo tuščias, tik vyriškis žilstelėjusiais plaukais su padavėju žaidė šachmatais. Iš teisybės restoranas jau uždarytas, įspėjo jį padavėjas, bet paskui vis dėlto atnešė Gregorijui mineralinio vandens ir mostu pakvietė atsisėsti prie jų stalo. Gregorijus tuoj pamatė, kad vyriškis, kuris dabar jau buvo užsidėjęs akinius auksiniais rėmeliais, netrukus turėjo pakliūti į gudrius padavėjo spąstus. Prieš paeidamas vyriškis pasižiūrėjo į jį, nors ranka jau bemaž lietė figūrą. Gregorijus papurtė galvą, ir vyriškis atitraukė ranką. Padavėjas, vyras nudirbtomis rankomis, šiurkščių veido bruožų, kur niekaip nebūtum įtaręs slypint šachmatininko smegenų, nustebęs pakėlė akis. Tada vyriškis auksiniais akiniais pasuko lentą Gregorijaus pusėn ir ranka paragino žaisti toliau. Tai buvo ilga ir atkakli kova, ir kai padavėjas galop pasidavė, jau artėjo antra valanda.