Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Paskutinę mūsų baigiamųjų egzaminų dieną visi stovėjome prie suolų su mokyklinėmis kepuraitėmis ant galvų, galėjo atrodyti, jog esame sustatyti pagal komandą „ramiai“. Vienodu žingsniu senjoras Kortesas ėjo nuo vieno mokinio prie kito, kaip paprastai griežtu veidu skelbė bendrą įvertinimą ir, žvelgdamas tiesiai į akis, įteikdavo pažymėjimą. Be jokio džiugesio, išbalęs uolusis mano suolo kaimynas paėmė savąjį ir suspaudė delnuose it Bibliją. Nepažangiausias klasėje, rudai įdegęs mergaičių numylėtinis kikendamas numetė savo atestatą ant grindų lyg kokią šiukšlę. Paskui visi išėjome laukan, į liepos vidurdienio karštį. Ką galėjome, ką reikėjo dabar daryti su visu tuo laiku, atsiveriančiu prieš mus be jokio pavidalo, lengvu kaip pūkas, nes suteikia laisvę, ir sunkiu kaip švinas dėl nežinomybės?

Nei anksčiau, nei kada nors vėliau nepatyriau nieko panašaus, kas man būtų taip įtikinamai ir primygtinai, kaip štai šita scena, parodę, kokie skirtingi yra žmonės. Nepažangiausias mokinys pirmasis nusiėmė kepuraitę, energingai apsisuko aplink ir per mokyklos kiemo tvorą bloškė ją į gretimą tvenkinį, kur ji palengva permirkusi galop išnyko po vandens lelijomis. Trys ar keturi mokiniai pasekė jo pavyzdžiu, ir viena kepuraitė liko kyboti ant tvoros. Mano suolo kaimynas baimingai, pasipiktinęs pasitaisė kepuraitę, negalėjai įspėti, kokie jausmai ima viršų. Ką jis veiks ryt rytą, kai nebebus priežasties dėtis šią kepuraitę? Bet didžiausią įspūdį man padarė tai, ką pastebėjau šešėlingame kiemo kampe. Beveik pasislėpęs už dulkėtų krūmokšnių vienas mokinys bandė sugrūsti kepuraitę į mokyklinį portfelį. Nenorėjo sugrūsti jos bet kaip, tą tikrai galėjai suprasti iš lėtų judesių. Tai vienaip, tai kitaip mėgino ją įdėti kuo atsargiau, galų gale atrado jai vietos, išėmęs kelias knygas, paskui suglumęs negrabiai pasikišo jas po pažasčia. Kai jis atsisuko ir apsidairė aplinkui, jo akyse galėjai įskaityti viltį, kad gal niekas nepastebėjo šito gėdingo poelgio, ir dar pėdsaką patirties ištrintos vaikiškos minties, jog nukreipęs žvilgsnį kitur gali tapti nematomas.

Dar ir šiandien juntu, kaip rankose sukioju savąją prakaituotą kepuraitę — vienon pusėn, paskui kiton. Sėdėjau ant šiltų samanotų pagrindinių laiptų ir mąsčiau apie įsakmų tėvo norą, kad turėčiau tapti gydytoju, taigi gebančiu išvaduoti iš skausmų tokius žmones kaip jis. Mylėjau jį už šitokį pasitikėjimą ir keikiau už slegiančią naštą, kurią man užkrovė jo jaudinamas troškimas. Tuo tarpu atėjo mokinės iš mergaičių mokyklos. „Ar džiaugiesi, kad viskas baigėsi?“ — paklausė Marija Žuau ir prisėdo šalia. Pasižiūrėjo į mane: „O gal kaip tik nuliūdai? “

Tiktai dabar, regis, galų gale sužinojau, kas mane vis spiria važiuoti į mokyklą; norėčiau susigrąžinti tas akimirkas mokyklos kieme, kai nuo mūsų atšlijo praeitis, o ateitis dar neprasidėjo. Laikas įstrigo ir sulaikė kvapą, ir daugiau niekuomet tai nebepasikartojo. Ar tai, ką norėčiau sugrąžinti, yra Marijos Žuau rudi keliai ir muilo kvapas, sklindąs nuo šviesios jos suknelės? Ar tai susiję su troškimu — nuo tikrovės nutolusiu pakiliu troškimu — dar kartą išgyventi aną savo gyvenimo akimirką, kad galėčiau pasukti visiškai kita kryptimi nei šioji, padariusi mane tuo, kas esu dabar?

Šitas noras keistokas, turįs paradoksalumo ir savotiškos mąstysenos atspalvį. Mat šito norįs juk nėra tasai, kuris, dar nepalytėtas ateities, stovi kryžkelėje. Tai veikiau nukeliautos, praeitimi pavirtusios ateities paženklintasis, trokštąs grįžti atgal ir paneigti nepaneigiama. Ar jis norėtų tai paneigti, jei nebūtų perkentėjęs? Dar kartą pasėdėti ant šiltų samanų ir palaikyti kepuraitę — tai kvailas noras nukeliauti atgal į laiką, likusį už manęs, ir pasiimti į šią kelionę ir save patį — praeities paženklintąjį. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad anas jaunuolis būtų pasipriešinęs tėvo norui ir neįžengęs į medicinos auditoriją, kaip kad kartais dabar trokštu? Ar jis būtų galėjęs tą padaryti ir būti manimi? Tuomet išgyventam potyriui neturėjau jokios atspirties, ji būtų įkvėpusi mane kryžkelėje pasukti kitu keliu. Taigi kokia man būtų nauda atsukti atgal laiką ir, naikinant vieną potyrį po kito, atvirsti į jaunuolį, kurį buvo pavergęs gaivus Marijos Žuau suknelės kvapas ir rudų jos kelių vaizdas? Tasai jaunuolis su kepuraite būtų turėjęs labai jau smarkiai skirtis nuo manęs, kad pasirinktų kitą kryptį taip, kaip to noriu šiandien. O būdamas kitoks, jis niekuomet nebūtų tapęs ir tuo, kuris vėliau panoro grįžti prie praeities kryžkelės. Ar galiu norėti, kad būčiau jis? Man rodosi, būčiau patenkintas, jei būčiau jis. Bet šis pasitenkinimas gali būti skirtas tiktai man, tam, kas nėra jis, tik kaip išsipildymas norų, kurie nėra jo. Jei aš iš tikrųjų būčiau jis, neturėčiau tų norų, kurie išsipildę galėtų suteikti man pasitenkinimo būti juo taip, kaip man jo suteikia savieji norai, kol būnu pamiršęs, kad visiškai jų neturėčiau, jei jie išsipildytų.

Ir vis dėlto esu tikras, kad netrukus vėl pabusiu trokšdamas važiuoti prie mokyklos ir taip atsiduoti ilgesiui, kurio objekto visai negali būti, nes jo net neįmanoma išgalvoti. Ar gali būti kas nors beprotiškiau už veikti verčiantį norą, kuris net neturi jokio įsivaizduojamo objekto?

Buvo bemaž vidurnaktis, kai Gregorijus galop įsitikino, jog suprato sunkų tekstą. Taigi Pradas buvo gydytojas, o tapo juo, nes tėvas, kuriam dažniausiai nepavykdavo nusišypsoti, puoselėjo šį primygtinį norą, norą, kurį jam įkvėpė ne diktatoriška savivalė ar tėviška garbėtroška, o lėtinių skausmų sukeltas bejėgiškumas. Gregorijus atsivertė telefonų knygą. Keturiolika pavardžių Pradas, bet tarp jų nė vieno Amadėju, nė vieno Inasiju ir nė vieno Almeidos. Kodėl jam pasirodė, kad Pradas gyvena Lisabonoje? Tada įmonių sąraše paieškojo leidyklos cedros vermelhos. Nieko. Ar turės išieškoti visą šalį? Ir kokia prasmė? Kad ir pati menkiausia?

Gregorijus išsirengė pasivaikščioti po naktinį miestą. Klaidžioti mieste po vidurnakčio jis ėmė nuo tada, kai sulaukęs dvidešimt penkerių nebepajėgė užmigti be pastangų. Nežinia kiek kartų jis vaikščiojo tuščiomis Berno gatvelėmis, kada ne kada sustodamas ir kaip neregys įsiklausydamas į retus, artėjančius ar tolstančius, žingsnius. Jis mėgo stovėti priešais tamsius knygynų prekylangius tardamas, kad visos šios knygos priklauso jam vienam, nes kiti miega. Dabar jis iš nuošalios viešbučio gatvės palengva pasuko į platų Laisvės prospektą ir nužingsniavo Baixa, Žemutinio miesto, kryptimi, kur gatvės buvo išdėstytos kaip šachmatų lentoje. Buvo šalta, ir balzganas rūkas tarytum blandus kiemas supo senamadžius žibintus ir auksinę jų šviesą. Jis susirado kavinukę, kur suvalgė sumuštinį ir išgėrė kavos.

Pradas vis sėsdavosi ant laiptelių prie savo mokyklos ir įsivaizduodavo, kaip būtų, jei gyventų kitoniškai. Gregorijus mąstė apie Silveiros klausimą, į kurį jis kietai atsakė, kad gyveno taip, kaip norėjo. Jautė, kad abejojančio gydytojo ant apsamanojusių laiptelių vaizdas ir abejojančio verslininko traukiny klausimas kažką jo viduje išjudino, kažką, kas niekuomet nebūtų išjudėję saugiose pažįstamose Berno gatvėse.

Vienintelis žmogus, kuris, be jo, dar buvo kavinėje, susimokėjo ir išėjo. Nors pats nesusivokė kodėl, Gregorijus staiga taip pat suskubo mokėti ir nusekė paskui vyriškį. Tai buvo pagyvenęs žmogus, kuris vilko vieną koją ir retkarčiais stabtelėdavo pailsėti. Gregorijus, gerokai atsilikęs, sekė jam įkandin į Bairro Alto , Aukštutinį miestą, kol vyriškis dingo už siauro skurdaus namo durų. Tada antrame aukšte įsižiebė šviesa, užuolaida buvo atitraukta, vyras atsistojo prie atdaro lango įsikandęs cigaretę. Iš saugios laiptinės tamsos Gregorijus pro tą vyriškį žvelgė į apšviestą butą. Paminkštinta sofa, aptraukta nudėvėtu gobelenu. Du prie jos nederą krėslai. Įstiklinta spinta, prikrauta indų ir spalvotų porcelianinių statulėlių. Kryžius ant sienos. Nė vičvienaitės knygos. Ką reiškė būti štai tokiu žmogum?