Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gydytoja nuėjo į kitą kambarį ir grįžo su adresų knyga. Atsivertusi pirštu vedė per puslapį.

— Štai. Žuliju Simoišas, — pasakė, — mano mirusio vyro draugas, antikvaras, kaip mums atrodydavo, apie knygas žinąs daugiau nei bet kuris mirtingasis, tiesiog šiurpdavai. — Ji užrašė adresą ir paaiškino Gregorijui, kaip tenai nueiti. — Perduokit jam linkėjimus. Ir užsukite, kai turėsite naujus akinius, norėčiau žinoti, ar teisingai juos parinkau.

Kai Gregorijus laiptų aikštelėje atsisuko, ji tebestovėjo tarpdury, ranka atsirėmusi į staktą. Silveira jai skambino. Taigi ji turbūt žinojo, kad jis bėglys. Mielai būtų jai išsipasakojęs, tad laiptais lipo lėtais žingsniais kaip žmogus, nenorįs išeiti.

Dangų buvo užklojęs plonas baltas šydas, nublukinęs saulės spindesį. Optiko parduotuvė buvo netoli nuo kelto per Težą. Paniuręs Cezaro Santaremo veidas nušvito, kai Gregorijus pasisakė, nuo ko atėjęs. Jis pasižiūrėjo į receptą, ranka pasvėrė akinius, kuriuos jam padavė Gregorijus, ir paskui darkyta prancūzų kalba pasakė, kad stiklus galima pagaminti iš lengvesnės medžiagos ir įstatyti į lengvesnius rėmelius.

Per tokį trumpą laiką jau antrąsyk kažkas suabejojo Konstantino Doksiado sprendimu, ir Gregorijui pasirodė, lyg kas plėštų jam iš rankų buvusį gyvenimą, kuris, kiek jis įstengė prisiminti, buvo gyvenimas su sunkiais akiniais ant nosies. Jis neryžtingai matavosi vienus rėmelius po kitų ir galiausiai leidosi sugundomas Santaremo padėjėjos, kalbančios tik portugališkai ir čiauškančios be paliovos, ir pasirinko siaurus rausvokus rėmelius, nors šie rodėsi pernelyg madingi ir prašmatnūs jo plačiam kampuotam veidui. Eidamas į Aukštutinį miestą, kur buvo Žuliju Simoišo antikvariatas, Gregorijus vis kartojo, kad naudosiąs tuos akinius kaip atsarginius, jų nenešiosiąs, ir kai pagaliau atsidūrė prie antikvariato, vėl buvo atgavęs vidinę pusiausvyrą.

Senjoras Simoišas buvo prakaulus vyriškis smailia nosimi ir tamsiomis akimis, spinduliuojančiomis žvitrų protą. Mariana Esą jam skambinusi ir sakiusi, koks reikalas. Pusė Lisabonos, mąstė Gregorijus, regis, įnikusi apie jį pranešti ir nukreipti toliau, jau kone galėjai kalbėti apie rateliu perduodamą žinią, jis neprisiminė, kad būdų kada nors ką nors panašaus patyręs.

CEDROS VERMELHOS — tokios leidyklos, pasakė Simoišas, tikrai nebuvę per tuos trisdešimt metų, kai jis užsiima knygų prekyba. UM OURIVES DAS PALAVRAS — ne, ir tokio pavadinimo dar negirdėjęs. Jis vartė knygą, vienur kitur paskaitydavo kokį sakinį, ir Gregorijui rodėsi, kad tikisi, jog gal atmintis vis dėlto iškels ką nors į dienos šviesą. Galop antikvaras žvilgtelėjo į leidimo metus. 1975-ieji — tada jis dar mokęsis Porte ir negalėjęs sužinoti apie paties autoriaus išleistą knygą, juo labiau jei ji spausdinta Lisabonoje.

— Jei kas nors ką nors ir žino, — tarė jis kimšdamasis pypkę, — tai tik senasis Kutinju, buvęs šio antikvariato savininkas. Greit jam sukaks devyniasdešimt, jis išprotėjęs, bet knygas atsimena neįtikėtinai, tikras stebuklas. Negaliu jam paskambinti, nes jis beveik kurčias; bet užrašysiu jums keletą eilučių.

Simoišas nuėjo į kampą prie savo stalo ir kažką parašė ant lapelio, tada įdėjo jį į voką.

— Turite būti su juo kantrus, — pasakė, duodamas Gregorijui voką, — gyvenimas jam labai nesisekė, jis pagiežingas senis. Bet gali būti ir labai malonus, jei sugebėsite tinkamai užkalbinti. Tiktai niekad iš anksto nežinosi, kaip jį tinkamai užkalbinti.

Gregorijus ilgai užtruko antikvariate. Jis visada pažindindavosi su miestu per jame esančias knygas. Pirmąkart į užsienį jis išvažiavo dar studijuodamas, į Londoną. Plaukdamas atgal keltu į Kalė jis suprato, kad per tas tris dienas be jaunimo nakvynės namų, Britų muziejaus ir daugelio netoliese buvusių knygynų miesto bemaž nė nematė. Bet juk tas pačias knygas galėjai rasti ir visai kitur! — sakė visi ir kraipė galvas, kad jis nepamatė visų kitų dalykų. Taip, tik iš tikrųjų kur nors kitur jų juk nėra, atkirto jis.

Ir štai jis stovėjo priešais lubas siekiančias lentynas, prikrautas visokiausių portugališkų knygų, kurių iš teisybės net nebūtų galėjęs skaityti, ir juto, kaip prisiliečia prie miesto. Kai rytą išėjo iš viešbučio, jam regėjosi, kad norėdamas įprasminti savo buvimą šiame mieste turi kuo greičiau susirasti Amadėju de Pradą. Bet paskui atsirado tamsios Marianos Esą akys, jos rusvoki plaukai ir juodas aksominis švarkelis, o dabar štai visos šios knygos su buvusių savininkų vardais, primenančios jam Anelės Veis rašyseną jo lotyniškose knygose.

O GRANDE TERRAMOTO. Apie didįjį žemės drebėjimą, kuris įvyko 1755 metais ir sugriovė Lisaboną, jis žinojo tik tiek, kad tada daugelio žmonių tikėjimas į Dievą susvyravo. Jis pasiėmė knygą nuo lentynos. Gretima knyga, kuri dėl paimtosios pakrypo, vadinosi A MORTE NEGRĄ, joje buvo rašoma apie maro epidemiją XIV-XV amžiuje. Pasikišęs abi šias knygas po pažasčia Gregorijus nuėjo į kitą knygyno pusę, prie literatūros. Luis Vaz de Camôes ; Francisco de Sa de Miranda ; Fernâo Mendes Pinto ; Camilo Castelo Branco. Ištisas pasaulis, apie kurį niekuomet nieko nebuvo girdėjęs, netgi iš Florensės. José Maria Eça de Queirôs O CRIME DO PADRE AMARO. Nedrąsiai, tarsi tai būtų draudžiama, jis paėmė tomelį nuo lentynos ir pridėjo prie anų dviejų. O tada staiga atsidūrė priešais knygą Fernando Pessoa O LIVRO DO DESASSOSSEGO.5 Iš teisybės neįtikėtina, bet jis važiavo į Lisaboną net nepagalvojęs, kad važiuoja į miestą buhalterio padėjėjo Bernardo Suareso, dirbusio Dos Douradores gatvėje, kur Pesas užsirašydavo mintis, vienišesnes nei visos mintys, pasaulio girdėtos iki jo ir po jo.

Ar jau taip neįtikėtina? Laukai aprašomi žalesni nei jų žalumas. Šis Peso sakinys lėmė patį įsimintiniausią įvykį juodviejų su Florense gyvenime.

Ji su bendradarbiais sėdėjo svetainėje, buvo girdėti juokas ir taurių skimbčiojimas. Gregorijus nenoromis nuėjo tenai, nes jam prireikė knygos. Kai įėjo, kažkas skaitė tą sakinį. Argi ne prašmatnus sakinys? — šūktelėjo Florensės bendradarbis. Kalbėdamas jis purtė ilgas garbanas, o ranka glėbė nuogą Florensės petį. Šį sakinį supras tik labai nedaugelis , pasakė Gregorijus. Staiga kambarį užpildė sumišimo kupina tyla. Ir tu esi vienas iš tų išrinktųjų? — kandžiai paklausė Florensė. Itin lėtai Gregorijus pasiėmė nuo lentynos knygą ir išėjo netaręs nė žodžio. Praslinko gerokai laiko, kol jis vėl išgirdo triukšmą svetainėje.

Kai vėliau kur nors pamatydavo NERIMASTIES KNYGĄ, skubiai eidavo tolyn. Apie tą nutikimą juodu nė sykio nesikalbėjo. Jis buvo dalis viso to, kas taip ir liko neišsiaiškinta, kai juodu skyrėsi.

Dabar Gregorijus pasiėmė knygą nuo lentynos.

— Ar žinote, ką manau apie šią nepaprastą knygą? — paklausė senjoras Simoišas, mušdamas kainą kasos aparatu. — Lyg Marselis Prustas būtų parašęs Mišelio de Montenio „Esė“.

Gregorijus vos vilko kojas iš nuovargio, kai nešinas sunkiu krepšiu Garėto gatve pakilo iki Kamoišo paminklo. Bet grįžti į viešbutį nenorėjo. Jis bemaž priprato prie šio miesto ir troško pajusti daugiau, kad galėtų būti tikras, jog šįvakar neskambins į oro uostą ir neužsisakys atgalinio bilieto lėktuvu. Išgėrė kavos ir tada sėdo į tramvajų, turėjusį jį nuvežti prie Dos Prazeres kapinių, šalia kurių gyveno Vitoras Kutinju, išprotėjęs senis, gal žinąs ką nors apie Amadėju de Pradą.