Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ar čia buvo galima prieiti prie kokių nors išvadų? Susijusių su požiūriu į jį ir nelauktą jo poelgį? Ar buvo galima įžvelgti slaptą pritarimą, o gal net giliai kirbantį pavydą? Gregorijus atsistojo ir pažvelgė į kraštovaizdį, panirusį į žvilgią kaip sidabras alyvmedžių giraičių žalumą. Artimumas, kurį visus tuos metus puoselėjo bendradarbiams, pasirodė esąs vien netikrumas, tapęs apgaulingu įpročiu. Ir ar jam iš teisybės svarbu — tikrai svarbu — žinoti, ką jie mano? Ir ar jis nežinojo tik dėl to, kad buvo išvargintas nemigos, ar jau ėmė nutuokti apie susvetimėjimą, visąlaik buvusį, tik slepiamą socialinių apeigų?

Palyginti su veidu, kuris blandžioje naktinės kupė šviesoje buvo pasidaręs pralaidus — pralaidus jausmams, besiveržiantiems iš vidaus į išorę, pralaidus žvilgsniui iš šono, mėginančiam juos ištyrinėti, — šįryt Silveiros veidas buvo uždaras. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis gailisi atsivėręs visiškai nepažįstamam žmogui intymumo sklidinoje kupė, kur atsidavė vilnoniais apklotais ir dezinfekcinėmis priemonėmis, tad Gregorijus nedrąsiai atsisėdo prie stalo šalia jo. Bet netrukus suprato, kad griežti santūrūs bruožai reiškė ne nutolimą ir atsiribojimą, o mąslų blaivumą, nes susitikimas su Gregorijum Silveirai sukėlė sudėtingus, jį patį nustebinusius pojūčius, kuriuos jis dabar mėgino apdoroti.

Jis mostelėjo į telefoną šalia savo puodelio:

— Užsakiau jums kambarį viešbutyje, kur paprastai apgyvendinu verslo partnerius. Štai adresas.

Jis padavė Gregorijui vizitinę kortelę, kitoje jos pusėje buvo užrašytas adresas. Iki atvykstant jam dar reikią peržiūrėti keletą popierių, pasakė ketindamas stotis. Tada vėl atsilošė ir iš to, kaip dabar pasižiūrėjo į Gregorijų, buvo aišku, jog kažkas jo viduje nerimsta. Ar jis niekuomet nesigailėjęs, kad atidavė gyvenimą klasikinėms kalboms, paklausė vyriškis. Juk tai neabejotinai reiškę labai ramų atsiskyrėlišką gyvenimą.

Ar aš tau atrodau rukšna? Gregorijus prisiminė, kaip šis klausimas, kurį anuomet uždavė Florensei, kamavo jį vakar, ir greičiausiai tai kaip nors atsispindėjo jo veide, nes Silveira išsigandęs pasakė prašąs nesuprasti jo žodžių neteisingai, jis tik mėginąs įsivaizduoti, koks būtų tasai gyvenimas, visiškai kitoks nei jo paties.

Kaip tik šitokio gyvenimo jis ir norėjęs, atsakė Gregorijus, ir tuo metu, kai mintyse dar tik dėliojo šiuos žodžius, išsigandęs pajuto, kad tuose kietuose žodžiuose glūdėjo ir užsispyrimas. Dar prieš dvi dienas, kai eidamas per Kirchenfeldo tiltą pamatė skaitančią portugalę, toks užsispyrimas jam nebūtų buvęs reikalingas. Būtų pasakęs lygiai tą patį, bet žodžiuose nebūtų nė šešėlio užsispyrimo, jie būtų ištarti ramiai, kaip nepastebimas iškvėpimas.

Tai kodėl tada čia sėdit? Gregorijus baiminosi tokio klausimo, ir valandėlę elegantiškas portugalas jam atrodė kaip inkvizitorius.

O kiek laiko reikia, kad išmoktumei graikų kalbą, paklausė Silveira. Gregorijus atsikvėpė ir nėrė į atsakymą, kuris išėjo pernelyg ilgas. Gal užrašytų jam kelis žodžius hebrajų kalba, štai ant servetėlės, paprašė Silveira.

Tuomet Dievas tarė: „Tepasidaro šviesa!“ Ir pasidarė šviesa, parašė Gregorijus ir išvertė Silveirai tuos sakinius.

Suskambėjo Silveiros telefonas. Jam metas eiti, pasakė Silveira baigęs pokalbį. Įsidėjo servetėlę į švarko kišenę:

— Koks žodis reiškia „šviesa“? — paklausė jau stovėdamas, o eidamas durų link jį pakartojo.

Plati upė už lango greičiausiai jau buvo Težas. Gregorijus krūptelėjo: vadinasi, netrukus jie atvažiuos. Jis nuėjo į kupė, konduktorius ją jau buvo pavertęs į paprastą kupė su pliušiniu minkštasuoliu, ir atsisėdo prie lango. Nenorėjo, kad kelionė baigtųsi. Ko jam reikia Lisabonoje? Viešbutį jau turėjo. Duos patarnautojui arbatpinigių, užsidarys, pailsės. O paskui?

Jis lėtai paėmė į rankas Prado knygą ir atsivertė.

SAUDADE PARADOXAL. PAIKAS ILGESYS. 1922 dienas mokiausi licėjuje, į kurį mane nusiuntė tėvas, kaip buvo sakoma, su pačia griežčiausia tvarka visoje šalyje. „Tau nebūtina tapti mokslininku“, — pasakė ir pamėgino nutaisyti šypseną, bet, kaip ir dažniausiai, nepavyko. Jau trečią dieną supratau, jog turiu skaičiuoti dienas, kad jos manęs nesugniuždytų.

Kol Gregorijus ieškojo žodyne „nesugniuždytų“, traukinys įvažiavo į Santa Apolonijos stotį Lisabonoje.

Šie keli sakiniai jį pavergė. Pirmieji, truputį atskleidę išorinį portugalo gyvenimą. Licėjaus su griežta tvarka mokinys, skaičiuojąs dienas, ir sūnus tėvo, kuriam dažniausiai nepavykdavo nusišypsoti. Ar dėl to kilo jam tas tvardomas įniršis, sklindąs iš kitų sakinių? Gregorijus nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl troško daugiau sužinoti apie šį įniršį. Dabar jis pamatė pirmuosius bruožus portrete žmogaus, kuris gyveno čia, šiame mieste. Žmogaus, su kuriuo norėjo pabendrauti. Lyg su šiais sakiniais miestas būtų artėjęs prie jo. Lyg ką tik būtų liovęsis būti visiškai svetimas.

Jis pasiėmė kelioninį krepšį ir išlipo į peroną. Silveira jo laukė. Nuvedė prie taksi ir pasakė vairuotojui viešbučio adresą.

— Mano kortelę turite, — tarstelėjo Gregorijui ir mostelėjo atsisveikindamas.

7

Kai Gregorijus pabudo, buvo vėlyva popietė, ant debesų užgulto miesto jau leidosi sutemos. Vos atvažiavęs jis su drabužiais palindo po apklotu ir nugrimzdo į švininį miegą, bet jo niekaip neapleido jausmas, kad iš teisybės nevalia miegoti, nes pilna neatidėliotinų dalykų, dalykų, neturinčių pavadinimo, nors dėl to jie netapo mažiau skubūs, anaiptol, pamėkliška bevardystė vertė tuos dalykus tais, kurių reikia imtis tučtuojau, norint užbėgti už akių baisiam įvykiui, kažkam neįvardijamam. Kai prausėsi vonioje veidą, jam palengvėjo, nes pajuto, jog kartu su apkvaitimu nyksta baimė kažką pražiopsoti ir taip prasikalsti.

Dar valandą jis prasėdėjo prie lango veltui bandydamas suvaikyti mintis. Retkarčiais jo akys nuslysdavo į kelioninį krepšį, šis neiškrautas stovėjo kampe. Kai atslinko naktis, nulipęs į registratūrą jis paprašė paskambinti į oro uostą ir pasiteirauti, ar dar yra skrydis į Ciurichą ar Ženevą. Skrydžio nebuvo, ir liftu kildamas aukštyn jis stebėjosi, kad jam palengvėjo. Paskui vėl patamsy sėdėdamas ant lovos mėgino suvokti tą stebinantį palengvėjimą. Surinko Doksiado numerį ir ragelį padėjo tik tada, kai telefonas suskambėjo dešimt kartų. Atsivertė Amadėju de Prado knygą ir ėmė skaityti toliau nuo tos vietos, kur buvo liovęsis stotyje.

Šešiskart per dieną girdėdavau skambinant bokšto varpą, skelbiantį pamokų pradžią taip, tarytum kviestų vienuolius maldai. Taigi 11 532 sykius aš sukandęs dantis iš kiemo grįždavau į niūrų pastatą, užuot paklusęs vaizduotei, pro kiemo vartus vedusiai mane į uostą, prie garlaivio turėklų, kur paskui būčiau galėjęs nusilaižyti nuo lūpų druską.

Dabar, po trisdešimties metų, nuolat grįžtu į šią vietą. Ir tam nėra nė menkiausios apčiuopiamos dingsties. Tai kodėl vis grįžtu? Sėdžiu ant apsamanojusių, aptrupėjusių laiptelių prie durų ir net nenutuokiu, kodėl man taip daužosi širdis. Kodėl netveriu iš pavydo matydamas, kaip mokiniai įrudusiomis kojomis ir žvilgančiais plaukais vaikšto vidun ir laukan, lyg čia būtų jų namai? Ko aš jiems pavydžiu? Neseniai, kai karštą dieną buvo atlapoti langai, klausiausi mokytojų ir girdėjau, kaip įsibaiminę mokiniai mikčioja atsakinėdami į klausimus, nuo kurių virpėdavau ir aš. Vėl sėdėti tenai, viduje, — ne, žinoma, šito aš netroškau. Vėsioje ilgų koridorių tamsoje sutikau ūkvedį, atkišta priekin paukštiška galva vyriškį, šis nepatikliai žvelgdamas artinosi prie manęs. „Ko jums čia reikia?“ — paklausė jis, kai jau buvau praėjęs. Tas astmatiko falcetas tarytumei atsklido iš anapusinio teismo. Sustojau, bet neatsisukau. „Aš čia mokiausi“, — atsakiau ir pajutau sau didžiausią panieką išgirdęs, koks kimus mano balsas. Valandėlę koridoriuje viešpatavo kurti šmėkliška tyla. Tada vyriškis man už nugaros nušlepsėjo tolyn. Pasijutau lyg sugautas. Kodėl ?