Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai vyriškis uždarė langą ir užtraukė užuolaidą, Gregorijus išėjo iš laiptinės. Nebesigaudė kur esąs ir patraukė gatvele žemyn. Niekuomet nebuvo sekęs žmogaus, mąstydamas, kaip būtų, jei vietoj savojo būtų gyvenęs štai šį svetimą gyvenimą. Tai buvo visiškai naujoviškas smalsumas, ką tik prasiveržęs, jis derėjo prie naujoviško budrumo, kuris jį apėmė važiuojant traukiniu ir neapleido išlipusio Paryžiaus Liono stotyje vakar ar kada ten buvę.

Retkarčiais jis sustodavo ir įsižiūrėdavo priešais. Klasikiniuose tekstuose, jo klasikiniuose tekstuose, juk irgi buvo pilna veikėjų, kurie gyveno, o skaityti ir suprasti šiuos tekstus — vadinasi, skaityti ir suprasti jų gyvenimą. Taigi kodėl dabar viskas pasidarė taip nauja, kai paskaitė kilmingo portugalo užrašus ir ką tik pasekė šlubčiojantį vyriškį? Gregorijus atsargiai dėliojo koją už kojos šlapiu akmeniniu stačios gatvės grindiniu ir su palengvėjimu atsikvėpė, kai atpažino Laisvės prospektą.

Smūgis kliuvo jam nepasiruošusiam, nes negirdėjo, kad atvažiuoja riedutininkas. Stambus vyriškis lenkdamas Gregorijų alkūne pataikė šiam į smilkinį ir numetė akinius. Apsvaigintas, staiga nieko nebematydamas Gregorijus nusvirduliavo kelis žingsnius pirmyn ir pasibaisėjo jausdamas, kaip užmynė akinius, kurie trakštelėję sudužo po jo koja. Jį užliejo baimės banga. Nepamirškite įsidėti atsarginių akinių , išgirdo Doksiado telefonu pasakytus žodžius. Praslinko kiek laiko, kol jis ėmė ramiai kvėpuoti. Tada atsiklaupė ant gatvės ir ėmė graibyti stiklo šukių ir rėmelių lūženų. Tai, ką apčiuopė, sustūmę krūvon ir sudėjęs į nosinę surišo. Lėtai, prisilaikydamas namų sienų, jis parsigavo į viešbutį.

Naktinis durininkas išsigandęs pašoko, ir kai Gregorijus pro pat veidrodį ėjo per vestibiulį, pamatė, kad jam iš smilkinio laša kraujas. Lifte Gregorijus prispaudė durininko duotą nosinę prie žaizdos, o paskui nuskubėjo koridorium, virpančiais pirštais atsirakino duris ir šoko prie kelioninio krepšio. Pajuto, kaip nuo palengvėjimo akys prisipildė ašarų, kai ranka prisilietė vėsaus metalinio atsarginių akinių dėklo. Užsidėjo akinius, nusiplovė kraują ir pleistru, kurį jam davė durininkas, užklijavo įdrėkstą smilkinio odą. Buvo pusė trijų. Oro uoste niekas nekėlė ragelio. Jis užmigo apie ketvirtą.

8

Jeigu kitą rytą Lisabona nebūtų skendėjusi svaigioje šviesoje, vėliau mąstė Gregorijus, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Gal jis būtų važiavęs į oro uostą ir pirmu lėktuvu išskridęs namo. Bet toji šviesa net neleido mąstyti apie grįžimą. Jos spindesys be galo nutolino viską, kas buvo, pavertė bemaž neįtikimybe, nuo jos stiprumo valia neteko praeities šešėlio, ir liko tiktai vienintelė galimybė — leistis į ateitį, kad ir kokia ta ateitis būtų. Bernas ir jo sniegas atsitraukė į tolius, ir Gregorijus beveik netikėjo, kad praėjo tiktai trys dienos nuo tada, kai jis ant Kirchenfeldo tilto sutiko paslaptingąją portugalę.

Po pusryčių jis surinko Chosė Antonijo da Silveiros telefono numerį, atsiliepė sekretorė. Ar ji negalėtų jam rekomenduoti akių gydytojo, kalbančio vokiškai, prancūziškai arba angliškai, paklausė. Po pusvalandžio sekretorė paskambino, perdavė nuo Silveiros linkėjimus ir nurodė gydytoją, pas kurią lankydavosi jo sesuo, moterį, ilgai dirbusią Koimbros ir Miuncheno universitetinėse ligoninėse.

Gydytojos kabinetas buvo Alfamos kvartale, seniausioje miesto dalyje už tvirtovės. Gregorijus palengva žingsniavo per švytinčią dieną ir iš anksto davė kelią kiekvienam, kuris būtų galėjęs užkliudyti. Kai kada sustojęs pasitrindavo akis už storų akinių stiklų: štai kokia ta Lisabona, miestas, į kurį jis atvažiavo, nes stebėdamas mokinius staiga išvydo savo gyvenimą iš kito galo, be to, jam į rankas pateko knyga portugalo gydytojo, kurio žodžiai tarytum buvo skirti vien jam.

Patalpa, į kurią jis įėjo po valandos, visai neatrodė kaip gydytojos priimamasis. Tamsios medžio sienos, originalūs paveikslai ir stori kilimai veikiau darė įspūdį, lyg būtumei kilmingos šeimos bute, kur niekas nesikeičia ir tyliai slenka sava vaga. Gregorijus nenustebo, kad priimamajame nieko nėra. Tam, kas įsikūręs tokiose patalpose, nereikia ligonių pinigų. Senjora Esą netrukus ateis, pasakė registratorė. Ji nė trupučiuko nepanėšėjo į gydytojos padėjėją. Vienintelis su darbu susijęs dalykas buvo šviečiąs ekranas, pilnas pavardžių ir skaičių. Gregorijus prisiminė šaltoką, kiek aptriušusį Doksiado priimamąjį ir kibaus būdo jo padėjėją. Staiga jis pasijuto kaip išdavikas, o kai atsidarė aukštos durys ir pasirodė gydytoja, apsidžiaugė, kad nebereikės taip kvailai jaustis.

Gydytoja Mariana Kunseisau Esą pirmiausia traukė žvilgsnį kaip moteris didelėmis tamsiomis akimis, kuriomis galėjai pasitikėti. Sklandžia vokiečių kalba, kur tik retkarčiais pasitaikydavo viena kita klaida, ji pasisveikino su Gregorijum kaip su Silveiros bičiuliu, ji net jau žinojo, kas atsitiko. Kaip jam dingtelėjusi tokia keista mintis atsiprašyti už trukdymą dėl sudužusių akinių, paklausė. Savaime suprantama, tokiam trumparegiui kaip jis butina turėti atsarginius akinius.

Ūmai Gregorijus visiškai nusiramino. Jautė, kaip nugrimzdo į krėslą prieš jos rašomąjį stalą, ir panoro niekuomet nebesistoti. Regis, moteris turėjo jam begalę laiko, Gregorijus taip nesijausdavo nė pas vieną gydytoją, net ir pas Doksiadą, neįtikima, bemaž kaip sapne. Jis manė, kad gydytoja išmatuos jo atsarginius akinius, kaip įprasta, patikrins regėjimą, o tada su receptu pasiųs pas optiką. Bet ji pirmiausia paprašė papasakoti visą trumparegystės istoriją, etapas po etapo, nerimas po nerimo. Kai galop Gregorijus padavė jai akinius, gydytoja tiriamai jį nužvelgė.

— Jūs esate žmogus, kuris blogai miega, — pasakė ji.

Paskui pakvietė jį į kitą kambario dalį prie prietaisų.

Apžiūra truko ilgiau negu valandą. Prietaisai buvo kitokie negu Doksiado, ir senjora Esą tyrinėjo jo akių dugną kruopščiai kaip žmogus, kuris susipažįsta su visiškai nauju kraštovaizdžiu. Tačiau didžiausią įspūdį Gregorijui padarė tai, kad ji trissyk patikrino regėjimą. Per pertraukas, kai leisdavo jam pavaikštinėti, ji kalbindavo Gregorijų apie jo darbą.

— Ar gerai matai, priklauso nuo daugelio dalykų, — pasakė šypsodama, kai pastebėjo, kad jis suglumęs.

Galop buvo parašytas dioptrijų skaičius, kuris gerokai skyrėsi nuo įprastinio, ir abiejų akių matomumas skyrėsi kur kas labiau nei paprastai. Senjora Esą suprato, kad jis sutrikęs.

— Tiesiog pamėginkime, — pasakė ir palietė jo ranką.

Gregorijus svyravo tarp prieštaravimo ir pasitikėjimo.

Nugalėjo pasitikėjimas. Gydytoja davė jam optiko vizitinę kortelę, tada pati tenai paskambino. Jos portugališka kalba sugrąžino kerus, jį perėmusius, kai paslaptingoji moteris ant Kirchenfeldo tilto ištarė žodį português. Staiga jo viešnagė šiame mieste įgavo prasmę, žinoma, tos prasmės neįmanoma nusakyti, atvirkščiai, tai buvo prasmė, kurios nevalia varu brukti į žodžius.

— Dvi dienos, — pasakė gydytoja, padėjusi ragelį, — Cezaras sako, kad ir kaip norėtų, greičiau neįmanoma.

Gregorijus išsiėmė iš švarko kišenės Amadėju de Prado užrašų tomelį, parodė jai keistą leidyklos pavadinimą ir papasakojo apie bergždžias paieškas telefonų knygoje. Taip, tarė ji išsiblaškiusi, panašu, kad autorius pats ją išleido.

— O raudonieji kedrai — nesistebėčiau, jei tai būtų kokia nors metafora.

Gregorijus irgi jau buvo taip pamanęs: metafora arba kodas kokios nors paslapties — kraujo ar grožio, — po spalvingais nuvytusiais kažkieno gyvenimo istorijos lapais.