Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

9

Šimtamečiu Lisabonos tramvajum Gregorijus grįžo į vaikystės Berną. Tramvajus šokčiodamas, kratydamasis ir dzinguliuodamas vežė jį per Aukštutinį miestą ir rodėsi niekuo nesiskiriąs nuo tų senų tramvajų, kuriais jis, kol jam dar nereikėjo mokėti, valandų valandas važinėdavosi Berno gatvėmis ir gatvelėmis. Lygiai tokie pat suolai iš lakuotų medinių lentelių, tokia pat skambučio virvelė šalia nuo lubų nukarusių kilpų laikymuisi, tokia pat metalinė rankena, kurią vairuotojas judindavo stabdydamas ar didindamas greitį ir apie kurios veikimą Gregorijus dabar nutuokė tiek pat nedaug kaip anuomet. Tada, kai jis jau nešiojo progimnazisto kepuraitę, senuosius tramvajus pakeitė nauji. Jie važiavo tyliau ir lygiau, mokiniai veržėsi važiuoti tais naujaisiais, tad ne vienas pavėluodavo į pamokas, nes laukdavo naujojo tramvajaus. Gregorijus nedrįso prasitarti, bet jį trikdė tai, kad pasaulis keičiasi. Sukaupęs visą drąsą jis nuvažiavo į tramvajų depą ir paklausė vyriškį su darbiniu chalatu, kur dės senuosius tramvajus. Juos parduos jugoslavams, atsakė vyriškis. Matyt, berniukas pasirodė jam nelaimingas, nes vyriškis nuėjo į kontorą ir atnešė senojo tramvajaus modelį. Gregorijus tebeturėjo jį ir šiandien, sergėjo kaip brangų, nepakeičiamą priešistorinių laikų radinį. Tas modeliukas iškilo jam prieš akis, kai Lisabonos tramvajus dardėdamas ir žvygčiodamas sustojo bėgių gale.

Apie tai, kad tas drąsaus žvilgsnio portugalas galėtų būti miręs, Gregorijus kol kas net nepagalvojo. Ši mintis švystelėjo jam tik dabar, kai stovėjo priešais kapines. Lėtai, suglumęs jis ėjo mirusiųjų miesto gatvelėmis, ištisai apstatytomis nedideliais mauzoliejais.

Praslinko gal koks pusvalandis, kai jis sustojo prie aukšto balto marmuro kapų rūsio, nudėmėto darganų. Akmenyje buvo iškaltos dvi lentelės išgražintais kampais ir pakraščiais. AQUI JAZ ALEXANDRE HORÀCIO DE ALMEIDA PRADO QUE NASCEU EM 28 DE MAIO DE 1890 E FALECEU EM 9 DE JUNHO DE 1954, užrašyta viršutinėje lentelėje, ir AQUI JAZ MARIA PIEDADE REIS DE PRADO QUE NASCEU EM 12 DE JANEIRO DE 1899 E FALECEU EM 24 DE OUTUBRO DE I960.6 Apatinėje lentelėje, gerokai šviesesnėje ir mažiau apsamanojusioje, Gregorijus perskaitė: AQUI JAZ FÂTIMA AMÉLIA CLEMÊNCIA GALHARDO DE PRADO QUE NASCEU EM 1 DE JANEIRO DE 1926 E FALECEU EM 3 DE FEVEREIRO DE 19617, po šiuo užrašu mažiau aptrauktomis raidėmis AQUIJAZ AMADEUINÂCIO DE ALMEIDA PRADO QUE NASCEU EM 20 DE DEZEMBRO DE 1920 E FALECEU EM 20 DE JUNHO DE 1973.8

Gregorijus įsistebeilijo į pastarąjį skaičių. Knyga jo kišenėje buvo išleista 1975 metais. Jeigu šitas Amadėju de Pradas buvo tas gydytojas, lankęs griežtos tvarkos senjoro Korteso licėjų ir vėliau vis prisėsdavęs ant šiltų apsamanojusių licėjaus laiptelių, nes mąstydavo, kaip būtų buvę, jei jis būtų buvęs kitas, tada savo užrašų pats nebeišleido. Tai padarė kitas žmogus, gal savo lėšomis. Draugas, brolis, sesuo. Jei tas asmuo praėjus dvidešimt devyneriems metams tebebuvo gyvas, reikėjo surasti kaip tik jį.

Bet gal pavardė ant kapų paminklo — sutapimas. Gregorijus norėjo, kad tai būtų atsitiktinis sutapimas; troško iš visų galių. Juto, kaip būtų nusivylęs, visai netektų drąsos, jei nebegalėtų sutikti to liūdno vyro, norėjusio naujaip sudaryti portugalų kalbą, nes senoji buvo tokia nuvalkiota.

Vis dėlto jis išsiėmė knygutę ir užsirašė visus vardus, pavardes ir gimimo bei mirties datas. Šiam Amadėju de Pradui buvo penkiasdešimt treji. Tėvo neteko būdamas trisdešimt ketverių metų. Ar tai jo tėvui dažniausiai nepavykdavo nusišypsoti? Motina mirė, kai jis buvo keturiasdešimties. Fatima Galhardo — gal ji buvo Amadėju žmona, mirusi vos trisdešimt penkerių, kai jam buvo keturiasdešimt vieni.

Gregorijus dar kartą nužvelgė kapų rūsį ir tiktai dabar pastebėjo užrašą cokolyje, kone uždengtą laukinių gebenių: QUAND O A DITADURA É UM FACTO A REVOLUÇAO É UM DEVER. Jei diktatūra yra faktas , tai revoliucija — pareiga. Ar šito Prado mirtis politinė? Gvazdikų revoliucija Portugalijoje, diktatūros pabaiga, įvyko 1974 metų pavasarį. Šitas Pradas jos nebepamatė. Iš užrašo galėjai spėti, kad jis mirė kaip Pasipriešinimo kovotojas. Gregorijus išsiėmė knygelę ir įsižiūrėjo į portretą: galimas daiktas, mąstė, pasipriešinimas derėtų šiam veidui, net ir santūriam įniršiui, įskaitomam tarp jo eilučių. Poetas ir kalbos mistikas, griebęsis ginklo ir kovojęs su Salazaru.

Prie vartų jis pamėgino išklausti uniformuotą vyriškį, ar galima išsiaiškinti, kas palaidotas viename ar kitame kape. Bet jam pritrūko portugališkų žodžių. Jis išsiėmė raštelį, kur Žuliju Simoišas buvo užrašęs savo pirmtako adresą, ir nuėjo, Vitoras Kutinju gyveno name, regis, bet kurią akimirką sugriūsiančiame. Namas stovėjo tolėliau nuo gatvės, užlindęs už kitų namų, visa jo apačia apraizgyta gebenėmis. Skambučio nebuvo, ir valandėlę Gregorijus neryžtingai stoviniavo kieme. Kaip tik tada, kai jau susirengė eiti šalin, pro vieną iš viršutinių langų atsklido panašus į lojimą balsas:

— O que é que quer? — Ko jūs norite?

Galvą lange supo baltos garbanos, susiliejančios su žila barzda, o ant nosies pūpsojo akiniai plačiais tamsiais rėmeliais.

— Pergunta sobre livro, — kuo garsiau sušuko Gregorijus ir iškėlė Prado knygelę.

— O quê ? — vėl paklausė vyriškis, ir Gregorijus pakartojo savo žodžius.

Galva išnyko, suzyzė telefonspynė. Gregorijus įėjo į prieškambarį, pilną lubas siekiančių prikrautų knygomis lentynų, su numintu rytietišku kilimu ant raudonų plytelių grindų. Atsidavė užsistovėjusiu valgiu, dulkėmis ir tabaku. Ant girgždančių laiptų pasirodė žilaplaukis vyriškis su pypke tarp tamsių dantų. Stambialangiai nublukusios nebenuspėjamos spalvos marškiniai užleisti ant velvetinių kelnių išduobtais keliais, kojos apautos sandalais palaidais dirželiais.

— Quem êl 9 — paklausė jis perdėtai garsiai kaip būdinga kurčnebyliams. Šviesiai rudos lyg gintarinės akys po vešliais antakiais žvelgė piktai kaip žmogaus, kurio ramybė sutrikdyta.

Gregorijus padavė jam voką su Simoišo žinute. Jis esąs šveicaras, pasakė portugališkai ir pridūrė prancūziškai: klasikinių kalbų specialistas, ieškąs šios knygelės autoriaus. Kai Kutinju net nemirktelėjo, pradėjo kartoti tą patį rėkdamas.

Jis ne kurčias, nutraukė jį senis prancūziškai, ir dabar jo raukšlėtą, vėjų nugairintą veidą nutvieskė sukta šypsena. Kurčiasis — tai puiki kaukė apsiginti nuo visų tų tauškalų, kurių gauni išgirsti.

Prancūziškai jis kalbėjo su keista tartimi, bet žodžiai, nors ir lėtai, rikiavosi nustatyta tvarka. Jis permetė akimis Simoišo raštelį, paskui parodė į virtuvę prieškambario gale ir pats nuėjo pirmas. Ant virtuvės stalo šalia atidarytos sardinių skardinės ir puspilnės raudonvynio taurės gulėjo atversta knyga. Gregorijus nuėjo prie kėdės kitame stalo gale ir atsisėdo. Tada senis žengtelėjo prie jo ir pasielgė labai netikėtai: nuėmė jam akinius ir užsidėjo. Pamirksėjo, pasižiūrėjo vienur kitur, mosuodamas savo akiniais, kuriuos laikė rankoje.

— Šitai mudviem bendra, — tarė jis galop ir grąžino Gregorijui akinius.

Solidarumas tų, kurie vaikšto po pasaulį su storais stiklais. Staiga iš Kutinju veido dingo visas irzlumas ir priešiškumas. Jis paėmė Prado knygelę.

Be žodžių kiek laiko apžiūrinėjo gydytojo portretą. Atsistojo paniręs į mintis kaip naktivaikšta ir įpylė Gregorijui taurę vyno. Įslinko katė ir pasitrynė jam apie kojas. Senis nekreipė į ją dėmesio, nusiėmė akinius ir nykščiu bei smilium suėmė viršunosę, šis judesys Gregorijui priminė Doksiadą. Iš gretimo kambario sklido laikrodžio tiksėjimas. Tada senis išdaužė pypkę, pasiėmė nuo lentynos kitą ir prisikimšo. Praėjo dar kiek laiko, kol jis prabilo, tyliai, kaip paprastai pasakojami tolimi prisiminimai.