Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Būtų neteisinga sakyti, kad aš jį pažinojau. To net negalėčiau pavadinti susitikimu. Bet aš jį mačiau dukart, jo priimamojo tarpdury, baltu chalatu, pakeltais antakiais laukiantį kito ligonio. Tenai buvau su savo seserimi, mat jis ją gydė. Nuo geltos. Aukšto kraujospūdžio. Ji tikėjo juo. Manau, net buvo trupučiuką įsimylėjusi. Nenuostabu, toks vyriškas, ir dar toks patrauklus, kad tiesiog apžavėdavo žmones. Sūnus garsiojo teisėjo Prado, nusižudžiusio, kaip kai kas sakė, nes nebeištvėrė sulenktos nugaros skausmų, o kiti spėjo, kad negalėjo sau atleisti, jog neatsisakė tarnybos valdant diktatoriui.

Amadėju de Pradas buvo mylimas gydytojas, netgi garbinamas. Iki išgelbėjo gyvybę Ruji Luišui Mendešui, slaptosios policijos agentui, žmonių vadinamam skerdiku. Tai nutiko septintojo dešimtmečio vidury, tuoj po penkiasdešimtojo mano gimtadienio. Paskui žmonės ėmė jo vengti. Ir jo širdis pasruvo kraujais. Nuo tada ėmė dirbti Pasipriešinimo judėjimui, bet žmonės nežinojo; lyg išpirkdamas kaltę, kad išgelbėjo tą žmogų. Viskas paaiškėjo tik po jo mirties. Kiek prisimenu, jis mirė labai netikėtai nuo kraujo išsiliejimo į smegenis likus vieniems metams iki revoliucijos. Paskutiniais metais gyveno su Adriana, savo seserimi, kuri jį dievino.

Greičiausiai ji išleido šią knygelę, net numanau, kas išspausdino, tik tos spaustuvės jau seniai nebėra. Po kelerių metų ji atsirado mano antikvariate. Nukišau ją kažkur į kampą neskaitęs, nežinia kodėl buvau prieš ją nusistatęs. Gal kad man nepatiko Adriana, nors jos beveik nepažinau, bet ji talkino broliui, ir tuos abu kartus, kai buvau tenai, jos valdingas elgesys su ligoniais mane nervino. Tikriausiai klydau, bet toks jau visada buvau.

Kutinju pavartė lapus:

— Regis, sakiniai geri. Ir pavadinimas geras. Nežinojau, kad jis rašo. Iš kur ją gavote? Ir kodėl jo ieškote?

Istorija, kurią Gregorijus papasakojo dabar, buvo kitoniška nei toji, kurią naktiniame traukinyje pasakojo Chosė Antonijui da Silveirai. Ypač todėl, kad jis dabar išklojo ir apie mįslingą portugalę ant Kirchenfeldo tilto, ir apie telefono numerį ant kaktos.

— Ar numerį tebeturite? — paklausė senis, jam pasakojimas taip patiko, kad atkimšo kitą vyno butelį.

Valandėlę Gregorijų ėmė pagunda išsiimti užrašų knygelę. Bet paskui pajuto, kad šito jam bus per daug; po išdaigos su akiniais galėjai tikėtis, kad senis tenai paskambins. Simoišas įspėjo, kad jis pamišęs. Anaiptol ne beprotis; apie tai negalėjo būti nė kalbos. Regėjos, kad gyvendamas vienišas, tik su kate buvo netekęs nuotolio ir artumo jausenos.

Ne, atsakė Gregorijus, numerio jis nebeturįs. Gaila, pratarė senis. Jis nepatikėjo nė vienu žodžiu, ir staiga abu vėl sėdėjo priešais kaip du visiškai svetimi žmonės.

Telefonų knygoje nesą Adrianos de Almeida Prado pavardės, tarė Gregorijus po nejaukios pertraukėlės.

Tai nieko nereiškią, niauriai atkirto Kutinju, jei Adriana dar gyva, dabar jai jau arti aštuoniasdešimties, o seni žmonės kartais atsisaką telefonų, neseniai ir jis tą padaręs. Jeigu būtų mirusi, antkapyje būtų buvęs įrašytas ir jos vardas. Adreso, kur gyvenęs ir dirbęs gydytojas/ne, po keturiasdešimties metų jis nebeprisimenąs. Kažkur Aukštutiniame mieste. Nebūsią pernelyg sunku rasti tą namą, nes jo fasadas apklijuotas žydromis koklių plytelėmis, kiek akys aprėpia, vienintelis žydras namas. Bent anuomet toks buvęs. O consultôrio azul, žydrasis kabinetas, taip jį vadinę žmonės.

Kai Gregorijus po valandos išėjo iš senio namų, abu buvo vėl suartėję. Šiurkštus šaltumas ir netikėtas bičiuliškumas netolygiai kaitaliojosi Kutinju elgesy, o tokio staigaus kaitaliojimosi priežastis buvo neaiški. Stebėdamasis Gregorijus vaikščiojo po namą, kuris aliai nuošaliausios kertelės buvo ištisinė biblioteka. Senis buvo neapsakomai apsiskaitęs ir turėjo galybę pirmo leidimo knygų.

Jis nusimanė apie portugališkas pavardes. Pradai, paaiškino jis Gregorijui, buvo labai sena giminė, kilusi iš Zoau Nunješu du Prado, Alfonso III, Portugalijos karaliaus, vaikaičio. Esą? Kildinama iš Pedro I ir Inesos de Kastro, viena iš pačių kilmingiausių pavardžių visoje Portugalijoje.

— Žinoma, mano pavardė dar senesnė, taip pat susijusi su karaliaus rūmais, — pasakė Kutinju, ir ironiškame vertinime galėjai pajusti didžiavimąsi.

Jis pavydėjo Gregorijui klasikinių kalbų žinių ir jiems einant durų link staiga nuo lentynos pačiupo Naujojo Testamento leidimą graikų ir portugalų kalbomis.

— Nežinau, kodėl tau jį atiduodu, — pasakė, — bet taip jau yra.

Eidamas per kiemą, Gregorijus suvokė, kad niekuomet nepamirš šio sakinio. Kaip ir ant nugaros uždėtos senio rankos, švelniai stumiančios jį lauk.

Tramvajus barškėjo per ankstyvas sutemas. Naktį jis niekuomet nerastų žydrojo namo, mąstė Gregorijus.

Diena truko amžinybę, ir dabar jis nusikamavęs priglaudė galvą prie aprasojusio vagono lango. Ar gali taip būti, kad jis šiame mieste vos dvi dienas? Ir kad praėjo tik keturios dienos, taigi dar nėra nė šimto valandų, kai jis savo lotyniškas knygas paliko ant mokytojo stalo? Gregorijus išlipo Rosijo, garsiausioje Lisabonos aikštėje, ir nešinas sunkiu krepšiu iš Simoišo antikvariato nukėblino į viešbutį.

10

Kodėl Kėgis šnekėjosi su juo kalba, skambančia kaip portugalų, bet ne portugalų? Ir kodėl jis plūdo Marką Aurelijų, nepratardamas apie jį nė žodžio?

Sėdėdamas ant lovos krašto Gregorijus trynėsi užmiegotas akis. Paskui dar pasirodė ūkvedys, gimnazijos vestibiulyje žarna plaunąs tą vietą, kur juodu stovėjo su portugale, kai ši šluostėsi galvą. Pirma ar paskui — to jis negalėjo nustatyti — Gregorijus dar buvo nusivedęs ją į Kėgio kabinetą ketindamas ją pristatyti. Jam net neprireikė atidaryti durų, staiga abu atsidūrė priešais didžiulį rašomąjį stalą, šiek tiek jausdamiesi kaip prašytojai, pamiršę, ko atėjo; tik staiga nebeliko direktoriaus, rašomasis stalas ir netgi siena už jo irgi dingo, o prieš juos atsivėrė Alpių vaizdas.

Tada Gregorijus pastebėjo, kad praviros mažojo baro durelės. Naktį pabudęs iš alkio jis užkrimto žemės riešutų ir šokolado. Jį dar kankino perkrauta laiškų dėžutė jo bute Berne, prikimšta sąskaitų ir reklamų, ir staiga jo biblioteką apsiautė liepsnos, bet paskui ji virto Kutinju biblioteka, o šioje tebuvo begalė apanglėjusių Biblijų.

Pusryčiams Gregorijus užsisakė visko po dvi porcijas ir užsisėdėjo, taip gadindamas nuotaiką padavėjai, kuri tvarkė salę pietums. Jis nenutuokė, kas bus toliau. Dar pasiklausė sutuoktinių vokiečių, aptarinėjusių turistinį dienos planą. Ir pats mėgino planuoti, bet jam neišėjo. Lisabona kaip turistinis miestas, kaip lankytinas objektas, jo nedomino. Lisabona jam buvo miestas, kur pabėgo iš savo gyvenimo. Jis tegalėjo įsivaizduoti vienintelį dalyką: sėstis į keltą per Težo upę ir bent kartą pasižiūrėti į miestą turisto akimis. Bet iš tiesų ir šito nenorėjo. Tai ko tada jis norėjo?

Savo kambaryje jis sukrovė susikaupusias knygas: abi apie žemės drebėjimą ir juodąją mirtį, Eça de Queirôs romaną, „Nerimasties knygą“ Naująjį Testamentą, žodynus. Paskui dėl visa ko sukrovė krepšį ir pasidėjo prie durų.

Ne, šitaip elgtis irgi nevalia. Ne dėl akinių, kuriuos turėjo atsiimti ryt. Nusileisti Ciuriche, paskui Berne išlipti iš traukinio — neįmanoma; jau nebeįmanoma.

Tai ką daryti? Ar taip veikia mintis apie slenkantį laiką ir mirtį, kad staiga nebežinai, ko nori? Staiga nebežinai savo valios, netenki savaime suprantamo ryšio su paties norais ir šitaip pasidarai svetimas sau, kamuoji pats save?