Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ar todėl, kad jam dabar parūpo, ką reiškė būti Amadėju de Pradu? Ar šis supratimas jam padėtų labiau priartėti prie pasaulio?

Jis įsijungė šviesą ir darsyk perskaitė sakinius, kuriuos jau buvo skaitęs anksčiau.

NADA. NIEKO. Aneurizma. Kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Nė menkiausiai nenutuokdamas, visiškai nieko nežinodamas peržengsiu nematomą sieną, už kurios nėra nieko, netgi tamsos. Kitas mano žingsnis gali būti žingsnis anapus sienos. Argi ne nelogiška to baimintis, kai netgi nepajausiu staiga užgesęs ir žinau, kad taip yra?

Gregorijus paskambino Doksiadui ir paklausė, kokia liga yra aneurizma.

— Žinau, kad šis žodis reiškia „išsiplėtimas“. Bet — ko?

Tai ligūstas arterijos spindžio išsiplėtimas dėl įgimtų ar patologinių jos sienelės pakitimų, atsakė graikas. Taip, ir smegenų, netgi dažnai pasitaikąs. Daugeliu atvejų žmonės to nejunta, viskas gali būti gerai ilgą laiką — dešimtmečius. Paskui staiga arterija plyšta, tada viskas. Kodėl jam tai parupę vidurnaktį? Ar blogai pasijutęs? Ir kur jis iš viso esąs?

Gregorijui pasirodė, kad suklydo paskambinęs graikui. Nerado žodžių, kurie būtų tikę ilgamečiams artimiems jų santykiams. Nerišliai, užsikirsdamas kažką pasakė apie seną tramvajų, keistuolį antikvarą ir kapines, kur palaidotas portugalas. Jokios prasmės, pats girdėjo. Stojo tyla.

— Gregorijau? — galop paklausė Doksiadas.

— Taip?

— O kaip bus šachmatai portugališkai?

Už šį klausimą Gregorijus panoro jį apkabinti.

— Xadres, — atsakė, ir sausumas jo burnoje išnyko.

— Ar akims viskas gerai?

Dabar liežuvis vėl prilipo prie gomurio.

— Taip. — Vėl truputį patylėjęs Gregorijus paklausė: — Ar manote, kad žmonės mato jus tokį, koks esate?

Graikas balsiai nusikvatojo:

— Žinoma, ne!

Gregorijus suglumo, kad kažkas, juolab Doksiadas, juokiasi iš to, kas neapsakomai išgąsdino Amadėju de Pradą. Jis pasiėmė Prado knygą, lyg norėtų jos prisilaikyti.

— Ar iš tiesų viskas gerai? — sutrikdė graikas vėl stojusią tylą.

Taip, atsakė Gregorijus, viskas gerai.

Juodu baigė pokalbį kaip visada.

Gregorijus sutrikęs gulėjo tamsoje ir mėgino suvokti, kas įsiterpė tarp jo ir graiko. Galų gale juk tai graiko žodžiai įkvėpė jam drąsos leistis į šią kelionę, nors Berne ir buvo pradėję snigti. Už savo studijas graikas mokėjo dirbdamas taksistu Tesalonikuose. Itin bjauri liaudis tie taksistai, kartą prasitarė jis. Retkarčiais ir iš jo tvokstelėdavo tas bjaurumas: kai keikdavosi ar smarkiai traukdavo cigaretę. Tamsūs barzdos šeriai ir tankūs juodi plaukai ant rankų dilbių tokiomis valandėlėmis atrodydavo pasišiaušę ir nevaldomi.

Taigi jam savaime suprantama, kad kitų nuomonė apie jį klaidinga. Ar gali taip būti, kad žmogui tai nė motais? Dėl to, kad stinga jautrumo? O gal tai siektina vidinė nepriklausomybė? Pradėjo švisti, kai Gregorijus galų gale užmigo.

11

Negali būti, neįmanoma. Gregorijus nusiėmė naujus, lengvučius kaip plunksna akinius, pasitrynė akis ir vėl užsidėjo. Įmanoma : jis matė geriau nei kada nors anksčiau. Ypač viršutine stiklų puse, pro kurią žvelgė į pasaulį. Daiktai jam regėjosi tarytumei lekią artyn, lyg verždamiesi atkreipti į save jo žvilgsnį. O dėl to, kad nebejuto buvusio ant nosies svorio, paverčiančio akinius apsauginiu bastionu, naujopas jų ryškumas buvo įkyrus, netgi grėsmingas. Naujieji įspūdžiai trupučiuką kvaitino, ir Gregorijus vėl nusiėmė akinius. Paniurusiu Cezaro Santaremo veidu šmėstelėjo šypsnys.

— Nežinote, ar senieji geresni, ar naujieji, — pasakė jis.

Gregorijus linktelėjo galvą ir atsistojo priešais veidrodį. Ploni rausvoki rėmeliai ir nauji stiklai, nebeatrodą jam prieš akis kaip kariniai įtvirtinimai, pavertė jį kitu žmogumi. Tokiu, kuriam rūpi jo išorė. Tokiu, kuris nori atrodyti elegantiškai, prašmatniai. Na, to jau per daug; bet vis tiek. Santaremo padėjėja, kuri ir įpiršo jam šituos rėmelius, pritariamai pamojo iš parduotuvės galo. Santaremas tai pamatė. Tem razūo, pasakė — ji teisi. Gregorijus pajuto, kaip jį perima siutas. Užsidėjo senuosius akinius, davė suvynioti naujuosius ir skubiai susimokėjo.

Iki Marianos Esos kabineto Alfamos kvartale buvo pusvalandis kelio pėsčiomis. Gregorijui prireikė keturių valandų. Jo kelionė prasidėjo nuo to, kad kaskart, radęs suolą, sėsdavosi ant jo ir pakeisdavo akinius. Pro naujuosius stiklus pasaulis padidėdavo, o erdvė pirmąkart iš tiesų tapdavo trimatė, kur nekliudomi galėjo išsitempti daiktai. Težas buvo ne neaiški rudoka plokštuma, bet upė, o San Žoržės tvirtovė šovė dangop trimis kryptimis kaip tikra tvirtovė. Tik toks pasaulis vargino.

Nors su lengvais rėmeliais ant nosies ir eiti buvo lengviau, sunkūs žingsniai, prie kurių buvo pratęs, nebederėjo prie naujojo lengvumo veide. Bet pasaulis tapo artimesnis ir įkyresnis, ėmė daugiau reikalauti, nors ir nesuprasi, kokie buvo tie reikalavimai. Kai tų nesuvokiamų reikalavimų jam pasidarydavo per daug, Gregorijus pasislėpdavo už senųjų stiklų, viską laikančių atstu ir leidžiančių abejoti, ar anapus žodžių ir tekstų iš viso yra išorinis pasaulis, ši abejonė buvo jam miela ir brangi, be jos jis iš teisybės nė negalėjo įsivaizduoti gyvenimo. Bet jis nebegalėjo pamiršti ir naujoviško žvilgsnio, tad nedideliame parke išsiėmė Prado knygelę ir pamėgino skaityti.

O verdadeiro encenador da nossa vida é o acaso — um enccnador cheio de crueldade, misericordia e encanto cativante. Gregorijus nepatikėjo savo akimis: taip lengvai dar nebuvo supratęs nė vieno Prado sakinio: Tikrasis mūsų gyvenimo režisierius yra atsitiktinumas — režisierius, pilnas žiaurumo, gailestingumo ir kerinčio žavesio. Jis užsimerkė ir paniro į saldžias viltis, kad šitaip naujųjų akinių stiklai padarys jam suprantamą ir kiekvieną kitą portugalo sakinį — lyg pasakiškas stebuklingas instrumentas, kuris per išorinį žodžių pavidalą atskleidžia ir jų reikšmę. Jis čiuposi už akinių ir pasitaisė. Buvo juos bepamėgstąs.

Norėčiau žinoti, ar teisingai parinkau — tokie buvo žodžiai moters didelėmis akimis ir juodu aksominiu švarkeliu; žodžiai, jį nustebinę, nes nuskambėjo lyg sakomi stropios, savimi nelabai pasitikinčios mokinukės, ir tai pjovėsi su nuo jos sklindančiu tikrumu. Gregorijus nulydėjo akimis mergaitę su riedučiais. Jeigu tą pirmąjį vakarą riedutininkas būtų bent kiek kitaip, nors mažumėlę kitaip kilstelėjęs alkūnę — neprisiliesdamas jo smilkinio, — dabar jis nebūtų ėjęs pas šią moterį, blaškydamasis tarp šiek tiek aptemdyto ir labai ryškaus akipločio, teikiančio pasauliui šitokį netikrovišką tikroviškumą.

Bare išgėrė kavos. Buvo pietų metas, baras prisipildė gražiai apsirengusių vyrų iš gretimų firmų. Gregorijus veidrodyje apžiūrinėjo savo naująjį veidą, paskui visą save, kokį vėliau pamatys gydytoja. Kordo kelnės išsišovusiais keliais, šiurkštus megztinis stačia apykakle ir sena striukė netiko prie daugybės įliemenuotų švarkų, suderintų marškinių ir kaklaraiščių. Jie netiko ir prie naujųjų akinių; iš viso netiko. Gregorijus pyko, kad tas netikimas jam kliūva, pyko vis labiau sulig kiekvienu gurkšniu. Prisiminė, kaip tą rytą, kai pabėgo, jį apžiūrinėjo viešbučio „Bellevue“ restorano padavėjas ir kad jam tai buvo nė motais, priešingai, juto, jog toks nuskuręs atsilaiko prieš tuščią aplinkos elegantiškumą. Kur pragaišo tas tikrumas? Jis užsidėjo senuosius akinius, sumokėjo ir išėjo.