Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ar tie prabangūs namai šalia ir priešais Marianos Esos kabinetą iš tiesų stovėjo ir per pirmąjį jo apsilankymą? Gregorijus užsidėjo naujuosius akinius ir apsidairė. Gydytojai, advokatai, vyno firma, Afrikos šalies pasiuntinybė. Jis išprakaitavo po storu megztiniu, kartu veidu jusdamas šaltą vėją, visiškai iššlavusį dangų. Kuris gydytojos priimamojo langas?

Ar gerai matai, priklauso nuo daugelio dalykų, pasakė ji. Buvo be penkiolikos dvi. Ar tokiu metu jis gali tiesiog lipti į viršų? Paėjėjęs toliau per keletą gatvių sustojo priešais vyriškų drabužių parduotuvę. Kuo ramiausiai galėtum nusipirkti kokį naują drabužį. Gimnazistė Florensė, mergaitė iš pirmosios eilės, žavėjosi jo abejingumu išorei. O sutuoktinę šitoks jo požiūris netrukus ėmė siutinti. Galų gale juk ne vienas gyveni. Ir tam graikų kalbos nepakanka. Per tuos devyniolika metų, kuriuos pragyveno vėl vienas, Gregorijus gal du ar tris kartus lankėsi vyriškų drabužių parduotuvėje. Mėgavosi tuo, kad jam niekas nepriekaištauja. Ar devyniolikos metų gana užsispyrimui? Jis nedrąsiai įėjo į parduotuvę.

Abi pardavėjos kaip įmanydamos stengėsi įtikti jam, vieninteliam klientui, galop dar atsivedė vadybininką. Gregorijus vis žiūrėjo į save veidrodyje: iš pradžių su kostiumais, paversdavusiais jį bankininku, melomanu, plevėsa, profesorium, buhalteriu; vėliau su švarkais, nuo dvieilio iki sportinio, apsirengęs juo atrodei lyg ketinąs jodinėti pilies parke; galiausiai su odiniais drabužiais. Iš visų tų entuziastingų portugališkų sakinių, kurie jį užgriuvo, jis nesuprato nė vieno, tad vis purtė galvą. Galų gale išėjo iš parduotuvės apsivilkęs pilko kordo eilute. Paėjėjęs už kelių namų dvejodamas apžiūrėjo save prekylangyje. Ar tas jam įpirštas plonas tamsiai raudonas megztinis stačia apykakle derėjo prie rausvų naujųjų akinių rėmelių?

Staiga Gregorijus įsiuto. Nirtulingais sparčiais žingsniais nudrožė į tualetą kitapus gatvės ir persirengė senais drabužiais. Eidamas pro vartus, už kurių pūpsojo šiukšlių krūva, jis padėjo tenai krepšelį su naujaisiais drabužiais. Paskui lėtai nužingsniavo ton pusėn, kur gyveno gydytoja.

Vos įėjo į jos namą, išgirdo viršuje atsiveriant duris, tada išvydo, kaip ji lipa žemyn, o palto skvernai plevėsuoja. Dabar jis jau būtų norėjęs vilkėti naująja eilute.

— Ak, čia jūs, — tarė ji ir paklausė, kaip jam sekasi su naujaisiais akiniais.

Kol jis pasakojosi, ji žengtelėjo artyn, paėmė už akinių ir patikrino, ar gerai laikosi. Jis užuodė jos kvepalus, plaukų sruoga brūkštelėjo jam per veidą, ir valandžiukę jos judesys susiliejo su Florensės judesiu, kai ta pirmąkart nuėmė jam akinius. Kai jis prašneko apie netikrovišką tikroviškumą, kurio staiga įgijo visi daiktai, ji nusišypsojo, o tada pasižiūrėjo į laikrodį.

— Man reikia į keltą, turiu kai ką aplankyti. — Matyt, jo veido išraiška ją sutrikdė, nes ji staiga stabtelėjo, nors jau buvo benueinanti. — Ar esate plaukęs Težu? Gal norėtumėte vykti kartu?

Vėliau Gregorijus nebeprisiminė, kaip automobiliu važiavo prie kelto. Prisiminė tik tai, kaip ji vieninteliu sklandžiu judesiu įvažiavo į stovėjimo aikštelės vietą, kuri regėjosi pernelyg siaura. Paskui juodu sėdėjo viršutiniame kelto denyje, ir Mariana Esą pasakojo apie savo dėdę, tėvo brolį, kurį ir norėjo aplankyti.

Zoau Esą gyveno Kasiljazu prieglaudoje, beveik nekalbėjo ir per dienų dienas žaidė garsiąsias šachmatų partijas. Kitados buvo didelės įmonės buhalteris, kuklus, neišvaizdus, veik nepastebimas žmogutis. Niekam net negalėjo toptelėti, kad jis dirba Pasipriešinimui. Nepriekaištinga maskuotė. Jam buvo keturiasdešimt septyneri, kai pakliuvo į nagus Salazaro budeliams. Kaip komunistas už valstybės išdavimą buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po dvejų metų Mariana, mylimiausia jo dukterėčia, pasiėmė jį iš kalėjimo.

— Buvo 1974 metų vasara, vos kelios savaitės po revoliucijos, tada man buvo dvidešimt vieni, studijavau Koimbroje, — tarė ji nusigręžusi.

Gregorijus išgirdo, kaip ji nurijo seilę, paskui prašneko šiurkštesniu balsu, kad nepravirktų:

— Taip ir neatsigavau pamačiusi, kas iš jo liko. Jam buvo tik keturiasdešimt devyneri, bet kankinimai pavertė jį ligotu seniu. Jis turėjo skambų sodrų balsą; dabar kalbėjo tyliai ir kimiai, rankos, grojusios Šubertą, daugiausia Šubertą, buvo subjaurotos ir be paliovos drebėjo. — Ji įkvėpė ir išsitiesė. — Tik tas negirdėtai atviras, drąsus pilkų akių žvilgsnis buvo nepalaužtas. Praėjo ne vieni metai, kol jis įstengė man papasakoti: norėdami priversti kalbėti, jie kišo jam prie akių įkaitintas geležis. Kišo vis arčiau ir arčiau, ir jis jau kas akimirką manė panirsiąs į žioruojančios tamsos bangą. Bet jo žvilgsnis nevengė tos geležies, skrodė kietumą ir karštį, perverdamas kankintojų veidus anapus. Ir juos sutramdė šita neįtikėtina stiprybė. „Nuo to laiko aš nieko nebebijau, — pasakė jis, — visiškai nieko.“ Ir aš esu tikra, kad jis neišdavė nė smulkmenėlės.

Juodu išlipo į krantą.

— Štai tenai, — tarė ji vėl skambiu įprastu balsu, — štai ir prieglauda.

Ji parodė keltą, kuris suko didesnį lankstą, taigi galėjai matyti miestą kitu kampu. Paskui valandėlę neryžtingai stoviniavo, tas delsimas rodė, kad ji suvokia neįtikimai greitą juodviejų suartėjimą, bet toliau taip tęstis nebegalėjo, ir gal jai sukirbėjo išgąstinga abejonė, ar ji pasielgė teisingai, išsipasakodama tiek daug apie Zoau ir save. Kai Mariana galop nuėjo prieglaudos link, Gregorijus ilgai lydėjo ją akimis ir vaizdavosi, kaip ji, būdama dvidešimt vienų metų, stovėjo prie kalėjimo.

Jis parplaukė į Lisaboną, o paskui pakartojo visą tą kelionę Težu. Žoau esą dalyvavo Pasipriešinimo judėjime, jam dirbo ir Amadėju de Pradas. Resistência : savaime suprantama, gydytoja vartojo portugališką žodį — lyg apibūdinti šį reikalą, šį šventą reikalą, kitu žodžiu būtų neįmanoma. Jos lūpos tarė žodį su vos girdimu įtaigumu, lyg su kokiu svaigiu skambesiu, todėl jis įgavo mitinio švitesio ir paslaptingos auros. Buhalteris ir gydytojas, skiriami penkerių metų. Abu rizikavo viskuo, abu dirbo puikiai pasislėpę, abu buvo santūrumo meistrai ir nebylumo virtuozai. Ar juodu pažinojo vienas kitą?

Vėl išlipęs į krantą Gregorijus nusipirko miesto planą, kur buvo itin tikslus Aukštutinio miesto žemėlapis. Valgydamas numatė maršrutą, kaip susiras žydrąjį namą, kuriame gal tebegyveno Adriana de Prado, sena ir be telefono. Kai jis išėjo iš užeigos, temo. Įsėdo į tramvajų Alfamos kvartalo kryptimi. Po valandėlės rado tuos vartus su šiukšlynu. Jo krepšelis su naujais drabužiais tebestovėjo. Pasiėmė jį, sustabdė taksi ir liepė vežti į viešbutį.

12

Kitą rytą anksti Gregorijus žengė į dieną, prasidėjusią pilkumu ir ūkanomis. Priešingai negu buvo pratęs, vakar jis greitai užmigo ir sapne paniro į reginių srautą, kur nesuvokiama seka rodėsi laivai, drabužiai ir kalėjimai. Nors ir nesuvokiama, ta visuma nebuvo nemaloni ir nė kiek nepanaši į košmarą, nes padrikus, lyg rapsodijoje besikaitaliojančius epizodus, lydėjo negirdimas balsas, viską gožęs savo esatimi, tai buvo balsas moters, kurios vardą jis karštligiškai bandė prisiminti, lyg tai būtų lėmę jo gyvenimą. Kaip tik tą akimirką, kai pabudo, prisiminė žodį, sapne taip ieškotą: Conceiçâo — graži kaip iš pasakos dalis viso gydytojos vardo, užrašyto žalvarinėje lentelėje prie gydytojos priimamojo durų: Mariana Kunseisau Esą. Kai tyliai pakartojo sau šį vardą, iš užmaršties išniro dar viena sapno scena, kai toji moteris, kurios tapatybė taip greitai kaitaliojosi, nuėmė jam akinius taip stipriai paspausdama jais nosį, kad jis dar ir dabar juto spaudimą.