Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Buvo pirma valanda nakties, tad nebuvo ko nė tikėtis, kad vėl užmigtų. Taigi jis atsivertė Prado knygelę ir pasirinko skirsnį, pavadintą taip: CARAS FUGAZES NA NOITE. NAKTJ ŠMĖKSĄ VEIDAI.

Dažnai man rodosi, kad žmonių susitikimai — tai kaip nežinia kur dundą ir vėlai naktį prasilenktą traukiniai. Mes probėgšmais, paskubomis metame žvilgsnį į kitus žmones, kurie sėdi už blausaus stiklo prietemoje ir vėl dingsta mums iš akiračio net neįsidėmėti. Ar tai tikrai vyriškis ir moteris, praskrieję prošal kaip vizijos apšviesto lango rėmuose, kurie išniro iš niekur, regis, be jokios prasmės ir tikslo, perskrodę tamsą, kur nebuvo negyvos dvasios? Ar jie buvo pažįstami? Šnekučiavosi? Juokėsi? Verkė? Sakytume, taip gali būti, kai nepažįstami praeiviai prasilenkia per lietų ir vėją, gal toks palyginimas šio to ir vertas. Bet mes, daugelis žmonių, juk sėdime vieni prieš kitus ilgiau, kartu valgome ir dirbame, gulime šalia vieni kitų, gyvename po vienu stogu. Tai kokia gi čia skuba? Juk visa tai, kas mums teikia tariamą pastovumą, pažinumą ir intymų artumą, — ar tai ne nusiraminimui išgalvota apgaulė, kuria mėginame pridengti ir išguiti blėsčiojantį trikdantį skubumą, nes negalėtume ištverti jo kiekvieną akimirką? Argi kiekvienas pamatytasis ir kiekvienas pasikeitimas žvilgsniu vis dėlto nėra lyg pamėkliškai trumpas akių ryšys dviejų keliauninkų, praskriejančių vienas pro kitą, apkvaitintų nežmoniško greičio ir oro slėgio, nuo kurio viskas dreba ir žvanga? Argi mūsų žvilgsniai nenuslysta kitais nelyg pašėlišką naktinio susitikimo akimirką, palikdami mus sklidinus spėlionių, padrikų minčių ir prikurtų savybių? O gal iš tikrųjų susitinka ne žmonės, o šešėliai, krintą nuo jų vaizdinių?

Ką reiškė, mąstė Gregorijus, būti seserimi žmogaus, nuo kurio dvelkia šitokia svaiginamai gili vienatvė? Žmogaus, savo apmąstymais priėjusio tokią negailestingą išvadą, nors dėl to jo žodžiai skambėjo anaiptol ne kaip nusivylusio ar bent susijaudinusio? Ką reiškė padėti jam, padavinėti švirkštus ir pagelbėti tvarstant žaizdas? Kaip visa tai, ką jis mąstė apie žmonių nutolimą ir susvetimėjimą, veikė žydrojo namo atmosferą? Ar visas tas mintis jis slėpė savyje, ar namai kaip tik buvo toji vieta, vienintelė vieta, kur jis leisdavo joms išsilieti? Gal kai eidavo iš kambario į kambarį, pasiimdavo knygą ar nuspręsdavo, kokios muzikos klausytis? Kokie garsai regėjosi jam tinką prie tokių minčių apie vienatvę, skaidrumu ir kietumu primeną stiklą? Ar ieškojo tokio skambesio, kuris buvo lyg patvirtinimas, o gal jam reikėjo melodijų ir ritmų, atstojančių balzamą, tiesa, ne užliūliuojančių ir dengiančių, bet vis dėlto raminančių?

Mąstydamas apie visa tai Gregorijus paryčiais vėl užsnūdo ir pasijuto stovįs prie neįtikėtinai siaurų žydrų durų, akinamas noro paskambinti ir kartu žinodamas, kad net nenutuokia, ką pasakys tas duris atidariusiai moteriai. Kai pabudo, pusryčių nuėjo apsirengęs naujaisiais drabužiais ir su naujaisiais akiniais. Padavėja nustebo, pamačiusi pasikeitusią jo išvaizdą, bet paskui jos veide šmėstelėjo šypsnys. Ir štai šį pilką ūkanotą sekmadienio rytą jis patraukė ieškoti žydrojo namo, apie kurį jam buvo sakęs senasis Kutinju.

Buvo išvaikščiojęs vos kelias Aukštutinio miesto gatveles, kai išvydo vyrą, kurį sekė pirmą vakarą, rūkantį ir einantį prie lango. Dabar, dienos šviesoje, namas atrodė dar siauresnis ir labiau nutriušęs nei andai. Kambario vidų globė šešėlis, bet Gregorijus įžvelgė sofos apmušalus, indaują su spalvingomis porcelianinėmis figūrėlėmis ir kryžių. Jis sustojo ir pamėgino sugauti vyro žvilgsnį.

— Uma casa azul? 11 – paklausė jis.

Vyriškis prisidėjo ranką prie ausies, ir Gregorijus pakartojo klausimą. Atsakymas pasiliejo srautu žodžių, kurių jis nesuprato, lydimų rankos su cigarete mostais. Vyriškiui kalbant šalia jo atsistojo susilenkusi, susenusi moteris.

— O consultôrio azull 12 — vėl paklausė Gregorijus.

— Sim! — šūktelėjo moteris gergždžiančiu balsu, paskui dar kartą: — Sim! 13

Susijaudinusi ji mostagavo plonytėmis rankomis su raukšlėtomis plaštakomis, ir po valandėlės Gregorijus susiprotėjo, kad kviečia jį vidun. Jis lėtai įėjo į namą, kuriame dvokė puvėsiais ir pridegusiu aliejum. Atrodė, lyg būtų turėjęs laužtis pro storą smirdalų sieną, kad patektų prie buto durų, už kurių jo laukė vyriškis su nauja cigarete lūpose. Šlubčiodamas jis įsivedė Gregorijų į svetainę ir, nesuprantamai marmaliuodamas, neaiškiai mostelėjo, kad šis sėstųsi ant gobelenu aptrauktos sofos.

Visą kitą pusvalandį Gregorijus vargais negalais stengėsi susigaudyti tarp dažniausiai nesuprantamų žodžių ir iškalbingų mostų abiejų senių, mėginusių jam išaiškinti, kaip viskas buvo prieš keturiasdešimt metų, kai Amadėju de Pradas gydė kvartalo gyventojus. Iš jų balsų sklido pagarba, paprastai reiškiama žmogui, gerokai pranokusiam patį save. Bet kartu erdvę pripildė ir kitas jausmas, kurį Gregorijus tiktai pamažėle suvokė kaip drovumą, sukeltą įsisenėjusio priekaišto, kurį norima verčiau paneigti, nes neįmanoma visiškai ištrinti jo iš atminties. Paskui žmonės ėmėjo vengti. Ir jam širdis pasruvo kraujais, prisiminė jis Kutinju žodžius, kai tas pasakojo, kaip Pradas išgelbėjo Ruji Luišą Mendešą, Lisabonos budelį.

Vyriškis pasiraitojo klešnę ir parodė Gregorijui randą. Ele fez isto, jis tą padarė, pasakė ir perbraukė randą nuo nikotino pageltonijusiu pirštu. Moteris raukšlėtais pirštais pasitrynė smilkinius, paskui mostelėjo ranka, lyg ką nušviesdama: Pradas išgydęs jai skaudamą galvą. O paskui ir ji parodė randelį ant piršto, kur anksčiau gal buvo karpa.

Kai vėliau Gregorijus kartais svarstydavo, kas nulėmė, kad jis pagaliau paskambino prie žydrųjų durų, nuolat prisimindavo mostus abiejų senių, ant kurių kūnų garbinamas, vėliau niekinamas ir galop vėl garbinamas gydytojas buvo palikęs žymių. Lyg jo rankos būtų atgijusios.

Paprašęs senių nusakyti jam kelią iki gydytojo buvusio priimamojo, Gregorijus išėjo. Suglaudę galvas juodu žvelgė pro langą jam įkandin, ir jam rodėsi, lyg tie žvilgsniai slėptų pavydą, keistą pavydą dėl to, kad jis gali imtis to, kas jiems nebeįmanoma: iš naujo susipažinti su Amadėju de Pradu, prasiskynus kelią į jo praeitį.

Ar tikrai geriausias kelias įtikėti pačiu savimi — tai susipažinti su kitu žmogumi ir išmokti jį suprasti? Su žmogum, kurio gyvenimas prabėgo visiškai kitaip, paremtas visiškai kitokia logika nei tavo paties? Kaip domėjimasis kito gyvenimu buvo susijęs su žinojimu, kad tavo laikas baigiasi?

Stovėdamas prie baro kavinukėje Gregorijus gėrė kavą. Čia stovėjo jau antrąkart. Prieš valandą jis buvo nuklydęs į Lu Soriano gatvę ir žengęs vos kelis žingsnius atsidūrė priešais žydrą keturaukštį Prado namą, kuris kadaise visas atrodė žydras dėl žydrų koklinių plytelių, o gal veikiau todėl, kad visi aukšti arkiniai langai buvo nudažyti švytinčia ultramarino spalva. Dažyta seniai, dažai apsilaupę, kur ne kur drėgnos vietos apžėlusios juodomis samanomis. Ir prie kaltinių pinučių po langais žydra spalva nubyrėjusi. Tik žydros namo durys nepriekaištingai nudažytos, lyg kas būtų norėjęs pasakyti: jos tokios, kokios ir turi būti.

Prie skambučio nebuvo lentelės su pavarde. Gregorijaus širdis daužėsi, kai apžiūrinėjo duris su žalvariniu belstuku. Lyg visa mano ateitis glūdėtų už šių durų , pamanė. Tada nuėjęs į barą už keleto namų grūmėsi su grėsmingu jausmu, kad yra pasirengęs pabėgti pats nuo savęs. Pasižiūrėjo į laikrodį: prieš šešias dienas kaip tik tokiu metu jis klasėje nusikabino šlapią paltą ir pabėgo iš tokio saugaus, aiškaus gyvenimo nė karto net neatsisukęs. Įsikišo ranką į palto kišenę ir apčiuopė buto Berne raktą. Ir staiga lyg kokį stiprų alkio priepuolį pajuto poreikį paskaityti kokį nors graikišką ar hebrajišką tekstą; išvysti tas svetimų šalių dailias raides, kurios ir po keturiasdešimties metų jam nebuvo praradusios nė trupučio rytietiškų pasakų elegantiškumo; įsitikinti, kad per šias šešias sumaišties pilnas dienas nebuvo praradęs gebėjimo suprasti, ką jos reiškia.