Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Viešbutyje buvo Naujasis Testamentas graikų ir portugalų kalbomis, jam padovanotas Kutinju; bet viešbutis buvo pernelyg toli, o jam buvo svarbu paskaityti čia ir dabar, netoli nuo žydrojo namo, grasinusio jį praryti net neatsidarius durims. Gregorijus paskubėjo susimokėti ir leidosi ieškoti knygyno, kur būtų galėjęs rasti tokių tekstų. Bet buvo sekmadienis, ir jis rado tik uždarytą religinės literatūros knygyną, kur prekylangyje buvo knygų graikiškais ir hebrajiškais pavadinimais. Jis priglaudė kaktą prie aprasojusio stiklo ir pajuto, kaip jį vėl ima pagunda važiuoti į oro uostą ir pirmu lėktuvu skristi į Ciurichą. Jam palengvėjo, kai įsitikino, kad pajėgia šį primygtinį norą, perkentėjęs kaip įsiplieksiantį ir vėl mąžtantį karštį, kantriai išlaukti, kol jis atlėgs; galiausiai jis lėtai grįžo į barą netoli žydrojo namo.

Tada išsiėmė iš naujojo švarko kišenės Prado knygelę ir įsižiūrėjo į narsų bebaimį portugalo veidą. Gydytojas, beatodairiškai vykdęs savo pareigą. Pasipriešinimo kovotojas, kuris nepaisydamas pavojaus gyvybei mėgino išpirkti kaltę, nors nebuvo prasikaltęs. Žodžių auksakalys, kurio didžiausia aistra buvo prakalbinti nebylius žmonių gyvenimo potyrius.

Staiga Gregorijų apėmė baimė, kad žydrajame name galėjo apsigyventi kas nors kitas. Greit ant baro padėjęs monetas už kavą nuskubėjo namo link. Prie žydrųjų durų dukart giliai įkvėpė ir pamažiukais išleido orą iš plaučių. Paskui paspaudė skambutį.

Pasigirdo žvangesys, lyg atsklindąs iš viduramžių tolių, pernelyg garsiai nuaidėjęs per visą namą. Nieko. Nei šviesos, nei žingsnių. Gregorijus vis dėlto prisivertė nurimti ir paskambino antrąkart. Nieko. Jis nusisuko ir pavargęs atsišliejo į duris. Mąstė apie savo butą Berne. Džiaugėsi, kad viskas baigta. Lėtai įsikišo Prado knygelę į palto kišenę liesdamasis prie vėsaus buto rakto metalo. Tada atsitraukė nuo durų ketindamas eiti šalin.

Tą akimirką viduje išgirdo žingsnius. Kažkas lipo laiptais žemyn. Už lango galėjai įžiūrėti švieselę. Žingsniai priartėjo prie durų.

— Quem e ? — šūktelėjo žemas kimus moters balsas.

Gregorijus nežinojo, ką jam sakyti. Laukė tylėdamas. Slinko sekundės. Paskui spynoje pasisuko raktas ir durys atsivėrė.

ANTRA DALIS Susitikimas

13

Aukšta, visiškai juodai apsirengusi moteris, stovinti priešais, dėl griežto vienuolės grožio pasirodė jam tarsi nužengusi iš graikų tragedijos. Išbalusį liesą veidą gobė nerta skarelė, ji buvo ją ranka susiėmusi po smakru, plona kaulėta ranka išsišovusiomis tamsiomis venomis, ryškiau nei veido bruožai bylojančiomis apie senatvę. Įdubusios akys, švytinčios kaip juodieji deimantai, tyrinėjo Gregorijų kartėlio kupinu žvilgsniu, iškalbingai pasakojančiu apie vargus, ištvermę ir pasiaukojimą, žvilgsniu, nelyg Mozės įspėjimas, skirtu visiems tiems, kurie gyveno plaukdami pasroviui. Šios akys galėtų užsiliepsnoti, mąstė Gregorijus, jei kas nors paprieštarautų nebyliai, nepalenkiamai valiai moters, stovinčios tiesiai kaip žvakė, iškėlusios galvą aukščiau, nei iš tiesų leido jos ūgis. Nuo jos sklido ledinis karštis, ir Gregorijus nenutuokė, kaip atsilaikys prieš šią moterį. Netgi nebeprisiminė, kaip portugališkai pasakyti „laba diena“.

— Bonjour, — ištarė jis kimiai, kai moteris ir toliau be žodžių žvelgė į jį, o tada išsiėmė iš palto kišenės Prado knygelę, atvertė portretą ir parodė jai.

— Aš žinau, kad šis vyriškis, gydytojas, čia gyveno ir dirbo, — kalbėjo jis toliau prancūziškai. — Aš... aš norėjau pamatyti, kur jis gyveno, ir pasikalbėti su kuo nors, kas jį pažinojo. Jo parašyti sakiniai tokie įspūdingi. Išmintingi sakiniai. Nuostabūs sakiniai. Norėčiau sužinoti, koks buvo tas vyriškis, kuris sugebėjo parašyti tokius sakinius. Ką reiškė būti kartu su juo.

Beveik buvo neįmanoma pastebėti, kaip pasikeitė griežtas baltas moters veidas, dėl juodos skarelės atrodąs, tarytum blausiai švytėtų. Tik itin atidus stebėtojas, koks šią akimirką buvo Gregorijus, įstengė įžvelgti, kad griežti bruožai trupučiuką — menkut menkai — atsipalaidavo, o žvilgsnis neteko dalelės atstumiančio aštrumo. Bet ji nieko nesakė, ir laikas sustojo.

— Pardonnez-moi, je ne voulais pas... 14 — tada tarė Gregorijus, atsitraukė per du žingsnius nuo durų ir ėmė krapštytis apie palto kišenę, toji staiga pasirodė pernelyg maža, kad būtų galima įsidėti knygą. Jis pasigręžė eiti.

— Attendez 15 — tarė moteris. Dabar jos balsas buvo nebe toks sudirgęs ir skambėjo maloniau nei už durų. O prancūzišką žodį ištarė taip pat, kaip ta bevardė portugalė ant Kirchenfeldo tilto. Ir vis dėlto šis žodis nuskambėjo kaip įsakymas, kuriam nedrąsu nepaklusti, ir Gregorijus prisiminė Kutinju pastabą apie valdingumą, būdingą Adrianos elgesiui su ligoniais. Jis atsisuko į ją, rankoje tebelaikydamas knygą, kuri jam trukdė.

— Entrez 16 , — tarė moteris, žengė nuo durų atgal ir ranka mostelėjo į laiptus aukštyn. Ji užrakino duris dideliu raktu, tarytum likusiu iš kito amžiaus, ir nusekė paskui Gregorijų. Kai viršuje nuo laiptų turėklų atitraukusi ranką pabalusiais krumpliais pro jį žengė į svetainę, Gregorijus išgirdo švokštimą, į jį dvelktelėjo rūgštokas aromatas, gal vaistų, o gal ir kvepalų.

Gregorijus dar niekuomet nebuvo matęs tokios svetainės kaip ši, netgi kine. Ji tęsėsi per visą namą, regėjos, be galo be krašto. Nepriekaištingai nublizgintas parketas buvo sudėtas iš rozečių, kur kaitaliojosi skirtingų rūšių ir atspalvių mediena, o kai akys tarytum aprėpdavo paskutinę rozetę, už jos pasirodydavo dar viena. Galų gale žvilgsnis nuklysdavo laukan, tarp senų medžių, kurie dabar, vasario pabaigoje, tebuvo tik juodų šakų raizgalynė, styranti aukštyn į pilką kaip švinas dangų. Viename kampe stovėjo apskritas stalas ir prancūziški stilingi baldai — sofa ir trys krėslai, sėdimosios jų dalys buvo aptrauktos tamsžaliu, žvilgiu kaip sidabras aksomu, o lenkti atlošai ir kojos iš rausvoko medžio, kitame — blizgąs juodas laikrodis, auksinė jo švytuoklė nejudėjo, rodyklės sustingusios šeštą valandą dvidešimt trys minutės. Kampe prie lango stovėjo fortepijonas, iki pat klaviatūros dangčio užklotas sunkiu juodu brokatu, o jame švytėjo įausti auksiniai ir sidabriniai siūlai.

Bet labiau už visa kita Gregorijų pribloškė begalinės knygų lentynos, įleistos į ochros spalvos sienas. Viršuje jos baigėsi jugendo stiliaus šviestuvais, o virš jų nuo sienos iki sienos kesoninių lubų skliautas, kartojantis ochros sienų atspalvį, sumišusį su tamsiai raudonais geometriniais raštais. Kaip vienuolyno biblioteka , pamanė Gregorijus, kaip iš turtingų namų kilusio, buvusio klasikinės gimnazijos auklėtinio biblioteka. Jis nesiryžo vaikščioti palei sienas, bet akys kaipmat aptiko Oksforde išleistus graikų klasikų tomus tamsiai mėlynais viršeliais aukso raidėmis, tolėliau Ciceroną, Horacijų, Bažnyčios tėvų raštus, San Ignasijaus OBRAS COMPLETAS. Jis dar nepraleido šiame name nė dešimties minučių, o jau troško niekad iš jo nebeišeiti. Tai tiesiog turėjo būti Amadėju de Prado biblioteka. Ar taip buvo ?

— Amadėju mėgo šią patalpą, knygas. „Aš turiu tiek mažai laiko, Adriana, — dažnai sakydavo jis, — pernelyg mažai laiko skaityti; gal vis dėlto turėjau tapti kunigu.“ Bet jis norėjo, kad priimamasis visuomet būtų atdaras, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. „Negali laukti tie, kam skauda ar kas bijo“, — paprastai sakydavo, kai matydavau, koks jis išsekęs, ir mėgindavau sustabdyti. Jis skaitydavo ir rašydavo naktį, kai negalėdavo užmigti. O gal negalėdavo užmigti, nes jausdavo, jog jam reikia skaityti, rašyti, mąstyti? Nežinau. Ta nemiga jam buvo prakeikimas, ir aš esu tikra: jei nebūtų buvę šitos kančios ir poilsio stokos, to amžino nepaliaujamo žodžių ieškojimo, jo smegenys būtų ištvėrusios kur kas ilgiau. Gal dar tebebūtų gyvas. Šįmet jam būtų sukakę aštuoniasdešimt ketveri metai, gruodžio dvidešimtąją.