Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Jo beldimas liko be atsako, nors beldė dukart. Jau buvo pasisukęs eiti, kai išgirdo, kaip girgžtelėjusios prasivėrė durys. Jis tikėjosi pamatyti žmogų nevalyvais drabužiais, tokį, kuris rengiasi nebelabai tvarkingai ir su chalatu sėdi prie šachmatų lentos. Vyriškis, kuris be garso lyg vaiduoklis pasirodė tarp durų, buvo kitoks. Ant baltų kaip sniegas marškinių su raudonu kaklaraiščiu jis vilkėjo tamsiai mėlyną megztinį, mūvėjo nepriekaištingai išlygintomis kelnėmis ir avėjo blizgančiais juodais batais. Rankas buvo susikišęs į megztinio kišenes, plika galva su skystais trumpais plaukais virš atlėpusių ausų buvo kiek pakreipta į šalį, lyg nenorėtų turėti reikalų su bet kuo, kas tik pasitaikys kelyje. Pilkos primerktos akys žvelgė lyg persmeigdamos viską, ką kliudydavo. Žoau Esą buvo senas, gal ligotas, kaip sakė jo dukterėčia; tik nieku gyvu nesugniuždytas. Būtų geriau, nejučia dingtelėjo Gregorijui, neturėti tokio priešo.

— Senhor Eea? — paklausė Gregorijus. — Venho da parte de Mariana, a sua sobrinha. Trago este disco. Sonatas de Schubert Šiuos žodžius jis susiieškojo plaukdamas keltu ir kelis sykius pasikartojo.

Esą nejudėdamas stovėjo tarpdury ir žiūrėjo. Tokio žvilgsnio Gregorijui dar niekuomet neteko atremti, tad po valandėlės nudūrė akis. Tada Esą atlapojęs duris ženklu pakvietė vidun. Gregorijus įėjo į kruopščiai sutvarkytą kambarį, jame buvo tiktai patys būtiniausi daiktai ir nieko daugiau. Akimirką prisiminęs prašmatnų būstą, kuriame gyveno gydytoja, pasvarstė, kodėl ji geriau neaprūpinusi dėdės. Šią mintį kaipmat išgujo pirmieji Esos žodžiai:

— Who are you?

Šie žodžiai buvo ištarti lėtai, kimiu balsu ir vis dėlto buvo valdingi, valdingi kaip žmogaus, kuris matė ir šilto, ir šalto ir kuriam akių neapdumsi.

Gregorijus su plokštele rankoje angliškai pasisakė, iš kur kilęs ir ką veikia, ir paaiškino, kaip susipažino su Mariana.

— O kodėl čia atėjote? Juk ne dėl plokštelės.

Gregorijus padėjo plokštelę ant stalo ir įkvėpė. Tada išsiėmęs iš kišenės Prado knygelę parodė portretą:

— Jūsų dukterėčia mano, kad gal jį pažinojote.

Žvilgtelėjęs į portretą Esą užsimerkė. Trupučiuką susverdėjo, paskui vis dar užsimerkęs nuėjo prie sofos ir atsisėdo.

— Amadėju, — sutrikdė jis tylą, paskui pakartojo: — Amadėju. O sacerdote ateu. Bedievis kunigas.

Gregorijus laukė. Klaidingas žodis, klaidingas mostas, ir Esą nebepratars nė žodžio. Jis žengtelėjo prie šachmatų stalelio ir apžvelgė pradėtą partiją. Surizikuos.

— Heistingsas, 1922-ieji. Aliochinas nugali Bogoliubovą, — tarė.

Esą atsimerkė ir nustebęs pasižiūrėjo į jį:

— Tartakoverį17 sykį paklausė, ką jis laiko garsiausiu šachmatininku. Jis atsakė: „Jei šachmatai kova — Laskerį; jeigu jie mokslas — Kapablanką; o jeigu menas — Aliochiną.“

— Taip, — pritarė Gregorijus, — abiejų bokštų paaukojimas atskleidžia menininko vaizduotę.

— Girdžiu pavydą.

— Taip ir yra. Man tiesiog nebūtų atėję į galvą.

Vėjo nugairintu valstietišku Esos veidu šmėstelėjo šypsena:

— Jei tai jus guodžia — man irgi ne.

Jų žvilgsniai susitiko, tada kiekvienas įsižiūrėjo tiesiai prieš save. Arba Esą dabar kaip nors pratęs pokalbį, mąstė Gregorijus, arba viešnagė baigta.

— Tenai, nišoje, yra arbatos, — tarė Esą. — Ir aš mielai išgerčiau puodelį.

Pirmą akimirką Gregorijui pasirodė keista, kad jam liepta padaryti tai, ką paprastai daro šeimininkas. Bet pamatęs, kaip Esos rankos megztinio kišenėse susigniaužė į kumščius, suprato: jis nenorėjo, kad Gregorijus pamatytų jo sudarkytas ir virpančias rankas, amžinas siaubo žymes. Taigi abiem įpylė arbatos. Puodeliai garavo. Gregorijus laukė. Iš gretimo kambario atsklido svečių juokas. Paskui vėl įsiviešpatavo rimtis.

Tai, kaip tyliai Esą galų gale išsitraukė iš kišenės ranką ir siekė puodelio, priminė jo nebylų pasirodymą tarpdury. Buvo užsimerkęs, lyg manytų, kad šitaip ir kiti nematys subjaurotos jo rankos. Ji buvo nusėta išdegintomis cigarečių žymėmis, ant dviejų pirštų trūko nagų, o ranka kratėsi lyg sergančiam Parkinsono liga. Esą tiriamai pažiūrėjo į Gregorijų: ar ištvers tokį vaizdą. Gregorijus užgniaužė siaubą, ištikusį kaip silpnumo priepuolis, ir ramiai pakėlė savo puodelį prie lūpų.

— Maniškio galima pripilti tik pusę.

Esą tyliai iškošė šiuos žodžius, Gregorijus niekuomet jų nepamirš. Jam užkaito akys, pranašaudamos ašaras, ir tada jis padarė tai, kas visam laikui paveikė jo ir šio sužaloto žmogaus santykius: jis paėmė Esos puodelį ir susipylė jo pusę į burną.

Liežuvis ir gerklė degė. Tiek to. Jis ramiai padėjo atgal puspilnį puodelį ir atsuko ąselę Esos nykščio pusėn. Tada vyriškis nužvelgė jį ilgu žvilgsniu, ir šis žvilgsnis taip pat įsirėžė Gregorijui į atmintį. Jame buvo sumišę nuostaba ir dėkingumas, dėkingumas, lyg ir tariamas, nes Esą jau seniai buvo liovęsis laukti iš kitų ko nors, už ką būtų galėjęs dėkoti. Virpėdamas pakėlė puodelį prie lūpų, luktelėjo palankios akimirkos ir skubiai išgėrė. Kai dėjo puodelį ant lėkštutės, buvo girdėti ritmingas skimbčiojimas.

Paskui jis išsiėmė iš megztinio kišenės pakelį cigarečių, vieną cigaretę įsikando ir prinešė trūkčiojančią liepsną. Rūkė giliais ramiais trūksniais, ir virpėjimas kiek apmalšo. Ranką su cigarete laikė taip, kad nebūtų matyti stingamų nagų. Kita ranka vėl lindėjo megztinio kišenėje. Žiūrėdamas pro langą jis prašneko:

— Pirmąkart sutikau jį 1952 metų rudenį Anglijoje, traukinyje iš Londono į Braitoną. Mokiausi kalbos kursuose, į kuriuos mane buvo pasiuntusi įmonė, vadovybė norėjo, kad išmokčiau ir užsienio korespondencijos. Buvo pirmosios savaitės sekmadienis. Važiavau į Braitoną, nes pasiilgau jūros, esu išaugęs pajūryje, šiaurėje, Espozendėje. Atsivėrė kupė durys, ir įėjo vyriškis blizgančiais plaukais, gaubiančiais jam galvą kaip šalmas, ir tomis neįtikėtinomis akimis, drąsiomis, švelniomis ir liūdnomis. Jis su Fatima, savo nuotaka, buvo išsirengęs į tolimą kelionę. Pinigai niekuomet jam nieko nereiškė, nei tada, nei kada nors vėliau. Sužinojau, kad jis — gydytojas, toks, kurį labiausiai domina smegenys. Užkietėjęs materialistas, anksčiau norėjęs būti kunigu. Žmogus, apie daugelį dalykų turįs paradoksalią nuomonę, ne prieštaringą, bet paradoksalią.

Man buvo dvidešimt septyneri, jis penkeriais metais vyresnis. Buvo visu kuo gerokai pranašesnis už mane. Bent taip maniau toje kelionėje. Jis — Lisabonos aristokrato sūnus, aš — valstiečio iš šiaurės sūnus. Mes kartu praleidome dieną, vaikščiojome paplūdimiu, valgėme. Kalba nukrypo į diktatūrą. Devemos resistir, turime priešintis, pasakiau, dar ir šiandien prisimenu tuos žodžius, prisimenu, nes man pasirodė storžieviška taip sakyti taurių poeto bruožų vyrui, kai kada pavartojančiam žodį, kurio niekuomet nebuvau girdėjęs.

Jis nuleido akis, pažvelgė pro langą, linktelėjo galvą. Paliečiau temą, kurios jis pats dar nebuvo išsiaiškinęs. Netikusi tema vyrui, keliaujančiam po pasaulį su savo nuotaka. Pasukau kalbą kitur, bet jis tarytumei nutolo ir paliko kalbėtis mudu su Fatima. „Tu teisus, — pasakė atsisveikindamas, — žinoma, tu teisus.“ Aišku, jis kalbėjo apie Pasipriešinimą.

Kai grįždamas į Londoną galvojau apie jį, man rodėsi, lyg jis ar jo dalis, užuot tęsusi kelionę, verčiau būtų grįžusi su manimi į Portugaliją. Jis paprašė mane adreso, tai reiškė daugiau negu mandagumą, rodomą žmogui, su kuriuo susipažino keliaudamas. Ir iš tikrųjų juodu netrukus nutraukė kelionę ir grįžo į Lisaboną. Bet ne dėl manęs. Jo sesuo, vyresnioji, buvo nutraukusi nėštumą ir ko nenumirė. Jis norėjo ja pasirūpinti, nes nepasitikėjo gydytojais. Gydytojas, nepasitikįs gydytojais. Toks jis buvo, toks buvo Amadėju.