Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Nepalenkiamai griežtas ir nuoseklus vyras, netgi ir pats sau. Vyras, kuris būtų nuteisęs pats save, jei būtų suklydęs. Tėvas, kuris dažniausiai nepajėgdavo nusišypsoti. Vyras, kuriam ir Antonijui de Oliveirai Salazarui buvo kai kas bendra: ne žiaurumas, ne fanatiškumas, ne garbėtroška ir ne valdžios troškimas, o tikriausiai griežtumas, netgi negailestingumas pačiam sau. Ar todėl tiek ilgai tarnavo jam, žmogui juodais drabužiais ir rūsčiu veidu, paslėptu po katiliuku? Ir galų gale ar jis pats sau nesugebėjo atleisti už tai, kad šitaip skatino žiaurumą, apie kurį liudijo tirtančios Žoau Esos rankos, kitados skambinusios Šubertą?

Nuo ilgos ligos. Gregorijus pajuto, kaip įniršęs visas iškaito.

— Tai niekai, — pasakė Aguštinja, — tai visiški niekai palyginti su kitomis klastotėmis, kokių šiaip esu mačiusi. Su nebyliu melu.

Lipant į viršų Gregorijus paklausė, kur yra gatvė, nurodyta žinutėje apie mirtį. Jis matė, kad ji mielai būtų ėjusi drauge, ir apsidžiaugė, jog vis dėlto redakcijai jos akivaizdžiai prireikė.

— Kad jūs taip... taip imate į širdį šios giminės istoriją — tai... — pasakė ji, kai juodu buvo paspaudę vienas kitam rankas.

— Sakot, keista? Taip, keista. Labai keista. Net ir man pačiam.

16

Tai buvo ne rūmai, o veikiau namas pasiturinčių žmonių, kurie galėjo gyventi jame kaip panorėję, nesvarbu, vienu kambariu daugiau ar mažiau, dvi ar trys vonios. Čia gyveno palinkęs teisėjas, po šį namą jis vaikštinėjo, ramsčiuodamasis lazda su sidabriniu bumbulu, atkakliai grumdamasis su nuolatiniais skausmais, vedamas įsitikinimo, kad neverta pūstis. Ar jo kabinetas buvo kampiniame bokšte, kurio arkinius langus vieną nuo kito skyrė kolonėlės? Ant kampuoto fasado buvo tiek balkonų, jog, regis, nebūtumei galėjęs jų suskaičiuoti, visi iš kaltinių filigraninių pinučių. Kiekvienas iš penkių šeimos narių, taip įsivaizdavo Gregorijus, turėjo vieną ar du balkonėlius, ir jis prisiminė ankštus, praleidžiančiomis menkiausią garsą sienomis kambarėlius, tai buvo jų namai, muziejaus prižiūrėtojo ir valytojos bei jų trumparegio sūnaus, šis sėdėdamas savo kambarėlyje prie paprasto medinio stalo nuo radijo dudenimo, sklindančio iš kaimynų buto, gynėsi painiomis graikiškų veiksmažodžių formomis. Balkonėlis, pernelyg siauras, kad būtų galima pastatyti jame skėtį nuo saulės, vasarą labai įkaisdavo, o ir šiaip Gregorijus beveik neidavo tenai, nes per balkoną nuolat plaukdavo virtuvės kvapai. O teisėjo namas, priešingai, buvo kaip erdvės, šešėlių ir tylos rojus. Visur aukšti išlakūs spygliuoti medžiai gumbuotais kamienais ir susiraizgiusiomis šakomis, metančiomis šešėlingus stogus, kurie daiktais atrodė kaip pagodos.

Kedrai. Gregorijus krūptelėjo. Kedrai. Cedros vermelhos. Ar tai iš tiesų kedrai? Tie kedrai, kurie Adrianai paraudonijo? Medžiai, kurių tariama spalva įgijo tokią reikšmę, kad iškilo jai prieš akis, kai ieškojo pavadinimo išgalvotai leidyklai? Gregorijus stabdė praeivius ir klausė, ar čia kedrai. Tie gūžčiojo pečiais, kilstelėdavo antakius, stebėdamiesi keisto užsieniečio klausimu. Taip, galų gale pasakė viena mergina, tai kedrai, itin dideli ir gražūs. Tada Gregorijus mintyse įsikraustė į namą ir pažvelgė iš tenai į sodrią tamsią žalumą. Kas galėjo nutikti? Kas pavertė žalią spalvą į raudoną? Kraujas?

Už bokšto langų sušmėžavo moters figūra šviesiais apdarais ir aukštyn sukeltais plaukais, lengva, bemaž besvorė ji vaikščiojo šen ar ten kažką veikdama, bet nesiskubindama, paskui pasiėmė degančią cigaretę, dūmas pakilo aukštų lubų link, ji atsitraukė nuo saulės spindulio, įkritusio kambarin pro kedrus ir akivaizdžiai ją apakinusio, paskui staiga dingo. Mergaitė, tarytumei neliečianti žemės, taip Žoau Esą apibūdino Melodi, nors jos vardas iš tikrųjų buvo Rita. Jaunylė jo sesuo. Ar jų amžiaus skirtumas galėjo būti toks didžiulis, kad ji ir šiandien buvo moteris, dar galinti vikriai ir grakščiai judėti kaip šioji bokšte?

Gregorijus nužingsniavo toliau ir gretimoje gatvėje įėjo į kavinę. Prie kavos dar užsisakė pakelį cigarečių, tos pačios markės, kokios vakar rūkė pas Esą. Papsėjo cigaretę, ir jam prieš akis iškilo Kirchenfeldo gimnazistai, stovintys už keleto gatvių prie kepyklos, rūkantys ir girsnojantys kavą iš popierinių indelių. Kada Kėgis įvedė draudimą rūkyti mokytojų kambaryje? Jis pamėgino įtraukti dūmo į plaučius, jam užėmė kvapą tvilkinas erzinantis kosulys, jis pasidėjo naujuosius akinius ant baro ir kosėdamas šluostėsi ištryškusias ašaras. Moteris už baro, matrona, nepaleidžianti iš burnos cigaretės, nusivaipė. É melhor nao comeęar, verčiau su šituo neprasidėti, tarė ji, ir Gregorijus didžiavosi, kad suprato jos žodžius, nors suprato tiktai po kiek laiko. Nežinojo, kur padėti cigaretę, ir galop užgesino ją vandens stiklinėje prie puodelio. Moteris nunešė stiklinę atlaidžiai pakraipiusi galvą, jis visiškai žalias, ką čia padarysi.

Jis lėtai nuėjo kedrų namo link, pasirengęs vėl skambinti prie durų ir nežinodamas, kas bus toliau. Tuomet durys atsivėrė ir išėjo anoji moteris, vesdamasi už pavadėlio nekantraujantį aviganį. Ji mūvėjo mėlynais džinsais ir avėjo sportiniais bateliais, tik šviesi palaidinė tarytumei ta pati. Tuos keletą žingsnių iki vartų ją nutempė šuo, ji tipeno pirštų galais. Mergaitėj tarytumei neliečianti žemės. Nors pelenų spalvos plaukuose buvo daug žilų, ji ir dabar dar atrodė kaip mergaitė.

— Bom dia, — pasilabino, klausiamai kilstelėjo antakius ir pažvelgė į jį giedru žvilgsniu.

— Aš... — nedrąsiai prašneko Gregorijus prancūziškai, jausdamas burnoje nemalonų cigaretės skonį, — čia prieš daug laiko gyveno teisėjas, garsus teisėjas, ir aš norėčiau...

— Jis mano tėvas, — atsakė moteris ir nupūtė sau nuo veido sruogą, išsileidusią iš sukeltų plaukų. Jos balsas buvo skambus, derąs prie blyškiai pilkų akių ir prancūziškų žodžių, tariamų beveik be akcento. Rita jai geras vardas, bet Melodi tiesiog puikus. — Kodėl juo domitės?

— Todėl, kad jis buvo šio vyro tėvas. — Ir Gregorijus parodė jai Prado knygelę.

Šuo timpčiojo pavadėlį.

— Panai, — pasakė Melodi, — Panai.

Šuo atsisėdo. Ji užsimovė pavadėlio kilpą ant alkūnės ir atsivertė knygelę.

— Cedros ver... — perskaitė, ir skiemuo po skiemens jos balsas vis labiau silpo, galiausiai visai nutilo. Ji pavartė knygelę ir įsižiūrėjo į brolio portretą. Šviesus veidas, nubertas smulkutėmis strazdanėlėmis, patamsėjo, rodės, jai sunku ryti seilę. Kaip statula, kuriai nėra nei laiko, nei erdvės, ji įdėmiai tyrinėjo portretą, kartą liežuvio galu apsilaižė sausas lūpas. Tada pavartė knygelę, perskaitė vieną, du sakinius, vėl grįžo atgal prie portreto, paskui prie titulinio puslapio.

— 1975-ieji, — pasakė, — jis buvo jau dveji metai miręs. Nieko nežinojau apie šią knygą. Iš kur gavote?

Kol Gregorijus pasakojo, ji ranka švelniai paglostė pilką viršelį, šis judesys priminė jam studentę ispaniškame knygyne Berne. Regis, ji nebesiklausė, ir jis nutilo.

— Adriana, — tarė ji tada. — Adriana. Ir nė žodelio. É prôprio dela, tai jai būdinga.

Iš pradžių jos žodžiuose skambėjo nuostaba, paskui ir kartėlis, taigi tas melodingas vardas nebetiko. Ji įsižiūrėjo į tolį, žvilgsnis nuklydo pro tvirtovę, virš Žemutinio miesto apačioje, Aukštutinio miesto kalvos pusėn. Lyg norėjo įpykusiu žvilgsniu smogti seseriai tenai, žydrajame name.