Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Neįtikėtina. Pranešėja, smailianosė kaulėta spinster 20 gergždžiančiu balsu rezgė melo kazuistiką, vargu ar rastum už ją suktesnę ir dar labiau atitrūkusią nuo tikrovės. Moteris, kuriai niekuomet nereikėjo gyventi diktatūros melo pinklėse, kur gebėjimas meluoti lemia, gyvensi ar mirsi. Ar gali Dievas sukurti akmenį, kurio neįstengia pakelti? Jeigu negali, tada jis ne visagalis; jeigu gali, tada jis irgi nėra visagalis, nes juk yra akmuo, kurio jis neįstengia pakelti. Štai kokio pobūdžio scholastika liejosi į salę iš moters lūpų, moters, visos pergamentinės, su įmantriu žilų plaukų lizdu ant galvos.

Bet iš tikrųjų neįtikimiausią buvo ne tai. Labiausiai nesuvokiama buvo vadinamoji diskusija. Įsprausti ir uždaryti tarp pilkų švininių britiško mandagumo banalybių rėmų, žmonės visiškai nesusikalbėjo. Nepailsdami tvirtino suprantą vieni kitus, atsaką vieni kitiems. Bet buvo ne taip. Niekas, nė vienintelis iš šnekėjusių neparodė nė menkiausio ženklo, kad išklausęs išdėstytas mintis pakeitė savo nuomonę. Ir staiga, taip išsigandęs; kad net pajutau visu kūnu, suvokiau: taip yra visada. Ką nors pasakęs kitam, bene gali tikėtis kokio poveikio? Minčių, vaizdų ir jausmų srautas, bet kada mus užplūstantis, yra toks galingas, toks veržlus, kad būtų stebuklas, jei jis paprasčiausiai nenuplautų užmarštin visų žodžių, kuriuos kiti ištaria mums, jeigu tie žodžiai atsitiktinai, visiškai atsitiktinai kertasi su taviškiais. Argi man būna kitaip? — mąsčiau. Ar kada esu iš tikrųjų klausęsis kito žmogaus? Su visais jo žodžiais įsileidęs jį į vidų ir taip pakeitęs savo vidinio srauto kryptį?

How did you like it? 21 — paklausė airis, kai ėjome Plačiąja gatve. Aš jam pasakiau ne viską, tik tiek, kad man pasirodė pamėkliška, jog visi kalbėjo patys sau. Well, tarė jis, well. O po valandėlės pridūrė: It s just talking, you know; just talking. People likę to talk. Basically, thats it. Talking. — No meeting of minds? 22 — paklausiau. What! 23 — šūktelėjo jis ir nusikvatojo gerkliniu juoku, išvirtusiu į rėkalojimą. What! Ir tada šveitė ant asfalto futbolo kamuolį, kurį visąlaik nešėsi. Panorau būti airis, drįsęs ateiti į Visų sielų koledžą klausyti vakaro pranešimo nešinas ryškiai raudonu kamuoliu. Būčiau bet ką atidavęs, jei būčiau galėjęs tapti tuo airiu!

Man regis, dabar jau žinau, kodėl nakties tyla šioje vaizdingoje vietovėje — bloga. Žodžiai, visi aliai vieno nulemti užmarščiai, jau nuskambėję. Tai nieko nereikštų, jie juk nuskamba ir Žemutiniame mieste. Bet čia niekas nevaizduoja, jog jam rūpi kai kas daugiau nei kalbėjimas, žmonės kalba ir kalbėdami mėgaujasi, kaip kad mėgaujasi laižydami ledus, kai liežuvis gali pailsėti nuo žodžių. O čia visi nuolat apsimetinėja, jog yra kitaip. Esą neapsakomai svarbu tai, ką jie sako. Bet juk ir jie, kad ir kokie svarbūs, turi miegoti, ir tada lieka tyla, dvokianti puvėsiais, nes visur aplinkui tyso išpuikėlių maitos, nebyliai skleisdamos smarvę.

— Jis neapkentė išpuikėlių, os presunęosos, kuriuos dar vadino ir os enchourięados, išsipūtėliais, — pasakė Melodi ir vėl įdėjo laišką į voką. — Neapkentė jų visur: tarp politikų, medikų, žurnalistų. Ir beatodairiškai smerkė. Man patikdavo tas jo nuosprendis, nes jis buvo nepaperkamas, negailestingas, net ir sau pačiam. Nepatikdavo, kai jis būdavo budelis, naikintojas. Tada vengdavau jo, to savo didingojo brolio.

Šalia Melodi galvos, ant sienos, kabojo nuotrauka, kur juodu su Amadėju šoko. Iš tiesų jo judesiai atrodo nesukaustyti, mąstė Gregorijus; vis dėlto matei, kad jis neįgudęs šokėjas. Kai vėliau tai prisiminė, jam smilktelėjo taiklus žodis: šokiai buvo tai, kas Amadėju neprilygo.

— Airis su raudonu kamuoliu šventajame koledže, — sutrikdė Melodi tylą, — anuomet ši laiško vieta mane labai sujaudino. Man regėjos, ji atskleidė troškimą, apie kurį jis paprastai neprasitardavo: kad ir jam kada nors būtų buvę leista žaisti su kamuoliu kaip berniukui. Juk jis mokėjo skaityti jau būdamas ketverių metų, ir nuo to laiko skaitė viską iš eilės, pradinėje mokykloje klaikiai nuobodžiavo, o licėjuje dukart peršoko klasę. Dvidešimties metų jis jau viską žinojo ir kai kada svarstydavo, ko dar galima tikėtis. Ir per visa tai užmetė kamuolį.

Sulojo šuo, ir tada vidun sugriuvo vaikai, greičiausiai anūkai. Melodi padavė Gregorijui ranką. Ji žinojo, kad jam knieti išgirsti kur kas daugiau, kad ir apie cedros vermelhos ar apie teisėjo mirtį. Iš jos žvilgsnio buvo matyti — ji žino. Bet tas žvilgsnis taip pat bylojo, kad šiandien ji nepasirengusi pasakoti daugiau, net jei vaikai ir nebūtų apsilankę.

Atsisėdęs ant suolo prie tvirtovės Gregorijus mąstė apie laišką, kurį Amadėju atsiuntė jaunylei seseriai iš Oksfordo. Reikėjo susirasti tėvą Bartolomėją, romųjį mokytoją. Pradas turėjo klausą įvairialypei tylai, klausą, kokia būdinga tiktai nemigos kankinamiems žmonėms. Ir apie pranešėją išsitarė, jog ta esanti pergamentinė. Tiktai dabar Gregorijus suvokė, kad jis nuo šio žodžio krūptelėjo ir vidujai pirmąkart atsiribojo nuo visus negailestingai smerkiančio bedievio kunigo. Mundas , Papirusas. Pergamentas ir papirusas.

Gregorijus nusileido nuo kalvos ir nuėjo viešbučio link. Parduotuvėje nusipirko šachmatus. Likusią dienos dalį, iki pat vėlyvos nakties, jis mėgino įveikti Aliochiną, priešingai negu Bogoliubovas, nekirsdamas abiejų paaukotų bokštų. Pasigedo Doksiado ir užsidėjo senuosius akinius.

17

Tai ne tekstai, Gregorijau. Tai, ką žmonės sako, nėra tekstai. Jie tiesiog kalba. Praėjo daug laiko nuo tada, kai Doksiadas jam tą pasakė. Tai, ką žmonės kalba, dažnai esą taip nerišlu ir prieštaringa, pasiskundė jam Gregorijus, ir jie taip greit pamirštą savo žodžius. Graikas net susijaudino. Jeigu esi kaip jis dirbęs taksistu Graikijoje, juo labiau Tesalonikuose, tai žinai — ir taip tiksliai, kaip nedaug ką, — kad žmonės negali laikytis savo žodžių. Jie dažnai kalbą tik tam, kad kalbėtų. Ne vien taksi. Priversti juos laikytis žodžio — tokia mintis galinti šauti tiktai filologui, tik klasikinių kalbų žinovui, kuris visą dieną nagrinėja nepajudinamus žodžius, taigi tekstus, ir dar su galybe komentarų.

— Jei negalima priversti, kad žmonės laikytųsi žodžio, tai ką tada iš viso daryti su jų žodžiais? — paklausė Gregorijus. Graikas nusikvatojo.

— Pasinaudoti jais ir išsikalbėti pačiam! Kad kalba ir toliau nenutrūktų.

Airis Prado laiške jaunylei seseriai pasakė panašiai, tik jis kalbėjo ne apie turistus, sėdinčius Graikijos taksi, o apie Oksfordo Visų sielų koledžo profesorius. Pasakė vyrui, kuris taip bjaurėjosi nuvalkiotais žodžiais, kad troško naujaip sudaryti portugalų kalbą.

Lauke jau dvi dienas pylė kaip iš kibiro. Tarytumei burtų uždanga būtų atskyrusi Gregorijų nuo išorinio pasaulio. Jis buvo ne Berne ir vis tiek Berne; jis buvo Lisabonoje, bet ne Lisabonoje. Visą dieną žaidė šachmatais, pamiršdamas padėtis ir ėjimus, šitaip anksčiau jam niekuomet nebuvo nutikę. Retkarčiais susigriebdavo laikąs figūrą rankoje ir nebežinąs, iš kur ją paėmė. Apačioje, kai valgė, padavėjas vis turėdavo jį klausti, ko pageidauja, o kartą Gregorijus užsisakė saldaus patiekalo prieš sriubą.

Kitą dieną jis paskambino kaimynei į Berną ir paprašė iškraustyti laiškų dėžutę, raktas esąs po kilimėliu prie durų. Ar atsiųsti jam laiškus? Taip, atsakė jis, bet paskui vėl paskambino ir paprašė nesiųsti. Vartydamas užrašų knygelę aptiko telefono numerį, kurį portugalė buvo užrašiusi jam ant kaktos. Português. Jis pakėlė ragelį ir surinko numerį. Kai pasigirdo kvietimo signalai, padėjo ragelį.