Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Juodu be žodžių stovėjo vienas priešais kitą. Panas lekavo. Gregorijus pasijuto kaip įsibrovėlis, iškrypėlis.

— Užeikite, išgersime kavos, — pakvietė ji tarytumei ką tik lengvai peršokusi per savo pyktį. — Noriu pasižiūrėti knygą. Panai, tau nepasisekė, — ir sulig šiais žodžiais stipriomis rankomis įsitraukė šunį į namą.

Tai buvo namas, alsuojąs gyvybe, namas su žaislais ant laiptų, kavos, cigarečių dūmų ir kvepalų aromatu, su portugališkais laikraščiais ir prancūziškais žurnalais ant stalų, atdarais kompaktinių plokštelių dėklais ir kate, laižančia sviestą ant pusryčių stalo. Melodi nuvijo katę ir įpylė kavos. Pyktis, pirma tvykstelėjęs jos veide, dingo, kelios raudonos dėmės dar tebeliudijo jaudulį. Ji pasiėmė nuo laikraščio akinius ir įniko skaitinėti brolio užrašus, čia vienur, čia kitur. Kada ne kada prikąsdavo lūpą. Sykį, neatitraukdama nuo knygos akių, nusirengė palaidinę ir aklomis išsiėmė iš pakelio cigaretę. Alsavo sunkiai.

— Marija Žoau ir mokyklos keitimas, matyt, buvo iki man gimstant, tarp mudviejų šešiolikos metų skirtumas. Bet tėtė buvo toks, kaip čia aprašyta, tiksliai toks. Jam buvo keturiasdešimt šešeri, kai aš gimiau, aš buvau pradėta netyčiomis, prie Amazonės, per vieną iš tų nedaugelio kelionių, į kurias vykti mama sugebėjo jį įkalbėti, apskritai niekaip neįsivaizduoju tėtės prie Amazonės. Kai man buvo keturiolika, jau šventėme jo šešiasdešimtąjį gimtadienį, man regisi, lyg iš viso būčiau pažinusi jį jau senuką, seną susilenkusį griežtą vyrą.

Melodi nutilo, užsidegė cigaretę ir įsižiūrėjo priešais. Gregorijus vylėsi, kad ji papasakos apie teisėjo mirtį. Bet jos veidas nušvito, mintys pasuko kita kryptimi.

— Marija Žoau. Taigi jis pažinojo ją nuo mažens. Net nenutuokiau. Apelsinas. Aišku, kad jau tada ją mylėjo. Ir niekuomet nepaliovė mylėti. Didžioji nepalytėta gyvenimo meilė. Nesistebėčiau, jeigu jis būtų nė karto jos nepabučiavęs. Niekas, jokia moteris, negalėjo jai prilygti. Ji ištekėjo, turėjo vaikų. Bet visa tai nieko nereiškė. Jei jam kildavo rūpesčių, didelių rūpesčių, eidavo pas ją. Tam tikra prasme tiktai ji žinojo, ji viena, kas toks jis buvo. Jis žinojo, kaip suartina bendros paslaptys, jis buvo šio meno žinovas, virtuozas. Ir mes žinojome: jei kas nors ir žino visas jo paslaptis, tai tik Marija Žoau. Fatima kankinosi, o Adriana jos neapkentė.

Ar ji dar gyva, paklausė Gregorijus. Pastaruoju metu ji gyveno priemiesty, Campo de Ourique, greta kapinių, atsakė Melodi, bet jau prabėgo ne vieni metai, kai buvo sutikusi ją prie kapo, tai buvęs draugiškas, bet vis dėlto šaltas susitikimas.

— Ji, valstiečių vaikas, visuomet laikėsi atstu nuo mūsų, kilmingųjų. O kad ir Amadėju buvo mūsiškis — ji dėjosi šito nežinanti. Tarsi tai būtų atsitiktinumas, menkniekis, niekaip su juo nesusijęs.

O kokia jos pavardė? Melodi nežinojo:

— Mums ji buvo tiesiog Marija Žoau.

Iš bokšto kambario juodu perėjo į plokštesnę namo dalį, kur stovėjo audimo staklės.

— Aš dariau galybę dalykų, — nusijuokė ji, pastebėjusi smalsius Gregorijaus žvilgsnius, — visąlaik buvau nepasėda, nenuspėjama, todėl tėtė nežinojo, kaip su manimi elgtis.

Valandėlę jos skambus balsas priblėso, lyg saulę būtų uždengęs debesis, paskui debesis nuslinko, ir Melodi parodė nuotraukas ant sienos, kur ji buvo nufotografuota įvairiausioje aplinkoje.

— Baro padavėja; pabėgusi iš pamokų; degalinės darbuotoja; o čia, pasižiūrėkite į šitą — mano orkestras.

Tai buvo gatvės orkestras iš aštuonių merginų, visos jos grojo smuiku ir buvo užsidėjusios kepes pasuktais šonan snapeliais.

— Ar mane atpažinote? Mano snapelis nusuktas kairėn, kitų dešinėn, tai reiškė, kad aš vadovė. Mes kalėme pinigus, tikrai gerus pinigus. Grojome per vestuves, vakarėlius; buvome populiarios nesigarsindamos.

Ji staiga nusisuko, nuėjo prie lango ir pasižiūrėjo laukan.

— Tėtė nemėgo šito mano balagano. Vėliau, prieš pat jo mirtį — aš buvau su moças de balūo, kepurėtosiomis merginomis, kaip mus vadino, — staiga prie šaligatvio krašto pamačiau tėčio tarnybinį automobilį su vairuotoju, kuris atvažiuodavo kasryt be dešimties minučių šeštą, kad nuvežtų jį į teismą, Teisingumo rūmuose jis visąlaik būdavo pirmas. Tėtė kaip visuomet sėdėjo gale, o dabar žiūrėjo į mus. Ašaros aptemdė man akis, grodama ėmiau ištisai klysti. Automobilio durelės atsidarė, ir tėtė išlipo, palengva, skausmo iškreiptu veidu. Su lazda jis sulaikė automobilius — net ir tada nuo jo sklido teisėjo valdingumas, — priėjo prie mūsų, valandėlę pastovėjo už žiūrovų, paskui prasiskynė kelią prie atviro smuiko dėklo pinigams ir net nežvilgtelėjęs į mane įmetė tenai saują monetų. Ašaros sruvo man per veidą, merginos turėjo toliau groti be manęs. Automobilis pajudėjo, ir tada tėtė man pamojo podagros išsukiota ranka, aš jam irgi pamojau, atsisėdau ant vieno namo laiptelių ir verkiau verkiau, nežinau, ar labiau iš džiaugsmo, kad jis atvažiavo, ar iš liūdesio, kad atvažiavo tik dabar.

Gregorijus peržvelgė nuotraukas. Kitados ji buvo mergaitė, kuri visiems sėsdavosi ant kelių ir visus linksmindavo, o kai pravirkdavo, tai nusiramindavo taip greitai, kaip nurimsta trumpa liūtis saulėtą dieną. Ji praleisdavo pamokas, bet vis tiek baigė mokyklą, nes apžavėdavo mokytojus gluminamu įžūlumu. Tad visai nestebina jos pasakojimas, kaip ji, galima sakyti, per naktį išmoko prancūzų kalbą ir pasivadino prancūzės artistės Elodi vardu, iš kurio kiti kaipmat padarė Melodi, žodį, lyg tamtyč sugalvotą jai, nes ji buvo graži ir laikina kaip melodija, visi ją įsimylėdavo, bet niekas nepajėgė jos sulaikyti.

— Amadėju, aš jį mylėjau, arba veikiau būčiau troškusi mylėti, nes tai buvo sunku, lygiai kaip mylėti paminklą, o jis ir buvo paminklas, jau ir tada, kai buvau maža, visi jį garbino, netgi tėtė, o ypač Adriana, savo pavydu atėmusi jį iš manęs. Jis elgėsi su manimi maloniai, kaip maloniai elgiamasi su jaunyle seserimi. Bet aš troškau, kad jis žiūrėtų į mane rimtai, o ne myluotų kaip lėlę. Turėjau palaukti, kol man sukako dvidešimt penkeri ir jau ketinau ištekėti, tik tada gavau tą jo laišką, laišką iš Anglijos.

Ji atidarė sekreterą ir išėmė išsipūtusį voką. Pageltę puslapiai iki pat kraštų buvo prirašyti labai juodu rašalu nepaprastai dailia rašysena. Melodi valandėlę skaitinėjo tylomis, paskui ėmė versti tai, ką Amadėju buvo parašęs jai iš Oksfordo, praėjus keliems mėnesiams po jo žmonos mirties.

Mieloji Melodi, suklydau leisdamasis į šią kelionę. Maniau, man bus geriau, jei dar kartą pamatysiu visa tai, ką mačiau kartu su Fatima. Bet man tiktai skaudu, todėl parvažiuoju anksčiau negu ketinau. Pasiilgau tavęs, taigi siunčiu tai, ką parašiau praėjusią naktį. Gal šitaip mintimis prie tavęs priartėsiu.

OKSFORDAS: JUST TALKING. Kodėl ši naktinė tyla tarp vienuolyno pastatų regisi man tokia blanki, tokia lėkšta ir nyki, visiškai bedvasė ir nepatraukli? Visiškai kitokia negu Augustos gatvėje, kuri trečią ar ketvirtą ryto, nors niekur nebėra negyvos dvasios, trykšta gyvybe? Ar gali taip būti čia, kur šviesus, nežemiškai tviskąs akmuo supa pastatus su šventais vardais, mokslingumo celes, rinktines bibliotekas, sales, pilnas dulkinos aksominės rimties, kur kalbama, atsikertama ir ginamasi tobulai išbaigtais, gerai pasvertais sakiniais? Ar gali taip būti?

Come on, tarė man rudaplaukis airis, kai stovėjau prie plakato, skelbiančio apie pranešimą, pavadintą LYING TOLIARS, let‘s listen to this; might be fun. 19 Mąsčiau apie tėvą Bartolomėją, gynusį Augustiną; atlyginti už melą melu būtų tas pats, kaip už plėšimą atlyginti plėšimu, už šventvagystę — šventvagyste, už santuokinę neištikimybę — santuokine neištikimybe. Ir dar turint galvoje tai, kas tada darėsi Ispanijoje ir Vokietijoje! Mudu susiginčijome, kaip dažniausiai būdavo, bet jis liko romus. Jis visada likdavo romus, nė kartelio neprarado savitvardos, ir kai salėje atsisėdau šalia airio, staiga siaubingai jo pasigedau ir mane apėmė tėvynės ilgesys.