Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus skaitė. Atsargiai vartė susibangavusius storo popieriaus lapus, drėgnus ir suskidusius. Saulės šviesos ratilas slinko. Gregorijus užsisagstę paltą, pasistatė apykaklę ir susikišo rankas į rankoves. Po valandėlės įsikando cigaretę, vieną iš pirktųjų pirmadienį. Kartkartėmis sukosėdavo. Už privertų durų kažkas šmėstelėjo, greičiausiai žiurkė.

Jis skaitė Jobo knygą, ir jam daužėsi širdis. Elifazas Temanąs, Bildadas Šuachas ir Cofaras Naamatietis. Isfahanas. Kaip pavardė tos šeimos, kurioje būtų dirbęs auklėtoju? Frankės knygyne tada buvo Isfahano albumas su mečetėmis, aikštėmis, smėlio audrų gožiamais aplinkiniais kalnais. Nebūtų išgalėjęs jo nusipirkti, todėl kasdien eidavo pas Frankę pavartyti. O kai sapnas apie jį apakinsiantį degantį smėlį privertė atsisakyti vietos, jis mėnesį nebesilankė knygyne. Kai galų gale vėl nuėjo, albumo nebebuvo.

Hebrajiškos raidės liejosi Gregorijui akyse. Jis persibraukė šlapią veidą, nusivalė akinius ir skaitė toliau. Jo gyvenime kažkas liko iš Isfahano, akinamojo miesto: iš pradžių skaitė Bibliją kaip poezijos knygą, poemą, kalbos muziką, grojamą mečečių ultramarino ir aukso. Man atrodo, kad jūs nerimtai žiūrite į tekstą , pasakė Rūta Gauči, ir Davidas Lėmanas linktelėjo galvą. Ar tai iš tiesų nutiko dar pastarąjį mėnesį?

Ar gali būti kas nors rimtesnio už poetinę rimtį? — paklausė jų. Rūta nudūrė akis. Jai jis patiko. Ne kaip Florensei anuomet, kai sėdėjo pirmoje eilėje; ji niekuomet nebūtų panorusi nuimti jam akinių. Bet jis jai patiko, ir dabar ją draskė šitas jausmas ir nusivylimas, gal net pasibaisėjimas, kad jis išniekino Dievo žodį, skaitydamas jį kaip ilgą eilėraštį ir klausydamasis jo kaip rytietiškų sonatų ciklo.

Saulė dingo iš senjoro Korteso kabineto, ir Gregorijus sužvarbo. Apleistas kambarys ištisoms valandoms pavertė viską praeitimi, jis užsisėdėjo šitame visiškai nesamame pasaulyje, kuriame tebuvo hebrajų kalbos raidės nelyg beviltiško sapno runos. Tada jis atsistojo, nelanksčiomis kojomis išėjo į koridorių ir laiptais užlipo į klases.

Jos buvo pilnos dulkių ir tylos. Viena nuo kitos skyrėsi tik nykimo žymėmis. Vienoje buvo didžiulė drėgmės dėmė lubose, kitoje — kreivai kybanti praustuvė, nes nulūžo surūdijęs varžtas, trečioje — ant grindų pažirusios stiklinio šviestuvo gaubto šukės, plika lemputė ant laido nukarusi nuo lubų. Gregorijus spustelėjo jungiklį: nieko, nei čia, nei kitose klasėse. Viename kampe subliūškęs futbolo kamuolys, smailios išdaužto lango šukės žvilga nuo vidurdienio saulės. Ir per visa tai jis užmetė kamuolį, pasakė Melodi apie brolį, šiame pastate perkeltą per dvi klases, nes jis jau būdamas ketverių metų skaitė knygas iš bibliotekų.

Gregorijus atsisėdo į vietą, kur sėdėjo mokydamasis Berno gimnazijos barake. Iš čia buvo matyti mergaičių mokykla, bet pusę pastato užstojo didžiulės pinijos kamienas. Amadėju de Pradas būtų suradęs kitą vietą, tokią, iš kurios būtų galėjęs matyti visą langų eilę. Kad matytų Mariją Žoau sėdinčią prie stalo, nesvarbu, kad ir kur ji būtų sėdėjusi. Gregorijus atsisėdo į vietą, iš kurios buvo geriausiai matyti, ir įtemptai įsižiūrėjo tenlink. Taip, jis galėjo ją matyti su šviesia suknele, nuo kurios dvelkė muilu. Juodu susižvilgčiodavo, ir kai ji rašydavo rašomąjį, jis trokšdavo vedžioti jos ranką. Ar jis naudodavosi teatro žiūronais? Aristokratiškuose Aukščiausiojo teismo teisėjo namuose jie turėjo būti. Alešandrė Orasiju nebūtų jais naudojęsis, jei iš viso kada nors sėdėjo operos teatro ložėje. Bet gal žiūronų reikėjo jo žmonai, Marijai Piedade Reis de Prado? Per tuos šešerius metus, nugyventus po jo mirties? Ar vyro mirtis ją išlaisvino? Ar tada laikas sustojo, o jausmai pavirto sustingusios sielos lavos gabalais kaip Adrianai?

Klasės buvo išdėstytos palei ilgus koridorius, primenančius kareivines. Gregorijus apvaikščiojo visas, vieną po kitos. Sykį kluptelėjo ant negyvos žiurkės, paskui virpėdamas sustojo ir nusišluostė į paltą nė kiek nesusitepusias rankas. Grįžęs į apačią, atidarė aukštas be jokių gražmenų duris. Čia mokiniai valgydavo, čia buvo anga patiekalams, o už jos koklių plytelėmis išklota buvusi virtuvė, kurios telikę vien surūdiję vamzdžiai, kyšą iš sienos. Tebestovėjo ilgi valgomojo stalai. Ar čia buvo aula?

Rado ją kitoje pastato pusėje. Varžtais pritvirtinti suolai, spalvotas langas, kuriam trūko dviejų stiklų, priekyje paaukštinta tribūna su lempute. Atskiras suolas, greičiausiai licėjaus vadovybei. Bažnyčios tyla, arba ne, tiesiog tyla, kurioje buvo kažko laukiama, tyla, kokios nebūtų sutrikdę jokie žodžiai. Tyla, vertusi žodžius skulptūromis, pagyrimo, įspėjimo ar naikinamojo nuosprendžio paminklais.

Gregorijus sugrįžo į direktoriaus kabinetą. Neryžtingai svarstė ranka hebrajišką Bibliją. Jau buvo pasikišęs ją po pažasčia ir beeinąs prie durų, bet apsisuko. Išklojo drėgną stalčių, kuriame gulėjo Biblija, savo megztiniu ir padėjo ant jo knygą. Paskui nužingsniavo pas tėvą Bartolomėją Lorensu de Gušmau, gyvenusį kitame miesto gale, Beleme, bažnyčios prieglaudoje.

18

— Augustinas ir melas — tai buvo tik vienas iš galybės dalykų, dėl kurių ginčydavomės, — pasakė tėvas Bartolomėjas. — Mudu daug ginčydavomės, nors tai niekuomet nebūdavo ginčas. Matot, jis buvo karštakošis, maištininkas, ir dar buklaus proto jaunuolis, genialus kalbėtojas, šešetą metų drebinęs licėjų kaip viesulas, gimęs tapti legenda.

Laikydamas rankose Prado knygelę tėvas plaštakos viršum perbraukė portretą. Gal lygino lapą, gal glostė. Gregorijui prieš akis iškilo Adriana, plaštakos viršum braukianti Amadėju rašomąjį stalą.

— Čia jis vyresnis, — pasakė tėvas, — bet jis. Toks jis buvo, kaip tik toks.

Jis padėjo knygą ant apkloto, kuriuo buvo apsivyniojęs kojas.

— Tuomet, kai mokytojavau, man buvo dvidešimt penkeri, taigi atsilaikyti prieš jį buvo neįtikėtinas iššūkis. Dėl jo mokytojai pasiskirstė į tuos, kurie linkėjo jam dangintis velniop, ir į tuos, kurie jį mylėjo. Taip, kaip tik tinkamas žodis — kai kurie buvo jį įsimylėję: jo veržlumą, nepranokstamą geraširdiškumą ir nepalaužiamą ryžtą, pasaulį niekinančią narsą, nebaimingumą ir aistringą darbštumą. Jo drąsa buvo beatodairiška kaip nuotykių ieškotojo, kurį kuo puikiausiai įsivaizdavai kokiame nors istoriniame mūsų laive dainuojantį, pamokslaujantį ir pasiryžusį ginti tolimų žemynų čiabuvius nuo žeminamo įgulos puolimo, jeigu prireiks, net ir kalaviju. Jis buvo pasiryžęs mesti iššūkį bet kam, velniui, net Dievui. Ne, tai buvo ne didžiuoklystė, kaip sakė jo priešininkai, tai buvo tik it žiedas besiskleidžiąs gyvenimas ir siautulingas lyg ugnikalnio bundančių jėgų prasiveržimas, kibirkščiuojąs kibirkščiuojančių minčių lietus. Be abejonės, tasai jaunuolis buvo pilnas puikybės. Tačiau ši puikybė buvo tokia nevaldoma, tokia neapsakomai didi, kad pamiršdavai bet kokias prieštaras ir su nuostaba žiūrėdavai į ją kaip į gamtos stebuklą su savais dėsniais. Tie, kurie jį mylėjo, laikė neapdirbtu deimantu, nenugludintu brangakmeniu. Tie, kurie jo nepripažino, laikė nepadoria jo nepagarbą, galėjusią įskaudinti, ir jo nebylų, bet akivaizdų pasitikėjimą savimi, paprastai būdingą tiems, kurie yra miklesni, gabesni, žiną daugiau už kitus ir patys tą žiną. Jiems jis atrodė kilmingas išsišokėlis, palaimintas likimo, apipiltas ne tik pinigais, bet ir gabumais, grožiu ir patrauklumu, o kur dar toji lemtinga melancholija, pasmerkusi jį tapti moterų numylėtiniu. Neteisinga, kad vienam drėbtelėta daugiau negu kitiems, negarbinga, taigi jis kaip magnetas traukė pavydą ir nepalankumą. Bet ir tie, kurie jam pavydėjo, slapčiomis žavėjosi, nes buvo neįmanoma nematyti — tai buvo jaunuolis, gebąs lytėti dangų.