Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Prisiminimai nunešė tėvą tolyn iš kambario, kuriame juodu sėdėjo, tiesa, erdvaus ir pilno knygų, nėra ko nė lyginti su varganu Žoau Esos kambarėliu Kasiljazu prieglaudoje, ir vis dėlto prieglaudos kambariu, atpažįstamu iš medicinos prietaisų ir skambučio virš lovos. Gregorijui iš pat pradžių patiko šis aukštaūgis liesas vyriškis baltais kaip sniegas plaukais ir įdubusiomis protingomis akimis. Jis mokė Pradą, taigi dabar jam buvo gerokai daugiau negu devyniasdešimt metų, bet jo išvaizda nebuvo seniokiška, nė žymės, kad nustojo to žvalumo, kuris prieš septyniasdešimt metų padėjo atremti audringus Amadėju iššūkius. Jo rankos buvo grakščios, ilgais plonais pirštais, tarytumei sukurtos vartyti senų brangių knygų lapus. Šitais pirštais jis dabar vartė Prado knygelę. Bet neskaitė, popieriaus lytėjimas jam veikiau buvo apeigos, skirtos susigrąžinti tolimą praeitį.

— Ir ko tik jis nebuvo prisiskaitęs tada, kai būdamas dešimties su jam siūtu durtinėliu peržengė licėjaus slenkstį! Ne vienas iš mūsų nutverdavo save slapčiomis besitikrinantį, ar gali jam prilygti. O paskui jis po pamokų, įtempęs neįtikėtiną atmintį, sėdėdavo bibliotekoje ir neapsakomai sutelktu, nutolusiu nuo pasaulio tamsių akių žvilgsniu, kurio rimties nebūtų įstengęs sutrikdyti net pats garsiausias pokštelėjimas, siurbė į save visas tas storas knygas, eilutė po eilutės, puslapis po puslapio. „Kai Amadėju skaito knygą, — išsitarė vienas mokytojas, — joje nebelieka raidžių. Jis praryja ne tik prasmę, bet ir spaustuvės dažus“.

Taip ir buvo: tekstai tarytumei be pėdsako išnykdavo jame, ir ant lentynų vėliau likdavo tik tušti knygų kiautai. Jo proto kraštovaizdis, išduodamas įžūlios aukštos kaktos, plėtėsi kvapą gniaužiančiu greičiu, savaitė po savaitės jame kūrėsi nauji dariniai, stulbiną minčių, sąsajų ir įmantriausių kalbinių atradimų dariniai, kurie mus nuolat priblokšdavo. Kai kada jis pasislėpęs bibliotekoje skaitydavo kiaurą naktį, pasišviesdamas žibintuvėliu. Kai jis pirmąkart neparėjo namo, jo motina baisiausiai išsigando. Bet pamažėle ji priprato ir savaip didžiavosi, kad jos berniukas linkęs triuškinti visas taisykles.

Ne vienas mokytojas išsigąsdavo sutelkto Amadėju žvilgsnio. Ne todėl, kad tai būtų buvęs niekinamas, atžarus ar juo labiau karingas žvilgsnis. Bet jis suteikdavo aiškintojui vieną, tiktai vieną galimybę teisingai atlikti savo darbą. Jei įsiveldavo klaida ar bent pasigirsdavo dvejonė, jo žvilgsnis nepasidarydavo pasalus ar niekinamas, jame nebūtumei išskaitęs netgi nusivylimo, ne, jis paprasčiausiai nusukdavo akis, kad aiškintojas to nepajustų, išeidamas būdavo mandagus, malonus. Bet sugniuždydavo kaip tik šitas akivaizdus noras neįžeisti. Pats esu tą patyręs, o kiti patvirtino: net ir rengiantis pamokoms, priešais iškildavo tas tiriamas žvilgsnis. Buvo tokių, kuriems tai buvo egzaminuotojo žvilgsnis, nubloškiąs atgal, į mokyklinį suolą, ir tokių, kurie sugebėdavo atremti jį kaip susidūrę su stipriu varžovu sportininkai. Nepažinojau nė vieno, kas nebūtų patyręs, kad Amadėju Inasiju de Almeida Pradas, tas pernelyg anksti subrendęs, pernelyg budrus garsaus teisėjo sūnus nebūtų buvęs kartu patalpoje, kai ruošėsi dėstyti kokią nors sunkią medžiagą, tokią medžiagą, kai gali suklysti net ir būdamas mokytojas.

Ir vis dėlto jis ne vien reikalavo. Apskritai jis nebuvo nudrėbtas iš vientiso molio. Buvo įskilimų, plyšių ir guburių, kai kada pasijusdavai iš viso nežinąs, kaip su juo elgtis. Kai jis pastebėdavo, ką pridaręs savo pernelyg nenuspėjamu ir kartu pasipūtėlišku būdu, nusileisdavo iš padebesių ant žemės, sutrikdavo ir imdavo nertis iš kailio, kad ištaisytų padėtį. Buvo ir kitoks Amadėju — geras paslaugus bičiulis. Galėjo naktų naktis leisti su kitais mokiniais, padėdamas ruoštis kontroliniams darbams, tada jis būdavo toks kuklus ir toks angeliškai kantrus, kad susigėsdavo visi jo juodintojai.

Tą kitokį Amadėju ištikdavo ir liūdesio priepuoliai. Užėjus tokiems priepuoliams beveik tardavai, kad jame laikinai apsigyvenusi kita būtybė. Tada jį apimdavo neapsakomas baimingumas, nuo menkiausio bilstelėjimo jis krūpčiodavo lyg nuo rimbo smūgio. Tokiomis valandomis jis atrodydavo kaip gyvas bodėjimasis gyvenimu. Ir vargas tam, kas išdrįsdavo jam tarti guodžiamą ar drąsinamą žodį, — puldavo nirtulingai švokšdamas.

Šito dosniai apdovanoto jaunuolio gabumai buvo neriboti. Jis nesugebėjo tiktai vieno dalyko: švęsti, linksmintis, atsipalaiduoti. Tada pats sau trukdydavo pernelyg dideliu budrumu ir aistringu poreikiu viską aprėpti ir tvardytis. Jokio alkoholio. Ir jokių cigarečių, rūkyti jis pradėjo vėliau. Užtat gerdavo be galo daug arbatos, jis mėgo raudonos ir aukso spalvos stiprią Assam arbatą, jai buvo atsinešęs iš namų sidabrinį arbatinuką, o baigęs licėjų padovanojo jį virėjui.

Juk buvusi dar tokia mergaitė, Marija Žoau, įsiterpė Gregorijus.

— Taip. Ir Amadėju ją mylėjo. Mylėjo nepakartojama tyra meile, iš kurios visi šaipėsi, neįstengdami paslėpti pavydo, taip buvo pavydima jausmo, koks iš tiesų būna tik pasakose. Jis ją mylėjo ir garbino. Taip, taip, garbino, nors paprastai apie vaikus taip nesakoma. Bet Amadėju daug kuo skyrėsi nuo kitų. O ji juk nebuvo itin daili, jokia karalaitė, anaiptol. Ir nelabai gera mokinė, kiek žinau. Niekas šito gerai nesuprato, juolab kitos tos mokyklos mergaitės, kurios būtų viską atidavusios, kad tik patrauktų į save šio kilmingo karalaičio akis. Gal taip nutiko paprasčiausiai todėl, kad jis jos neapakino, nepavergė kaip visų kitų. O gal jam kaip tik ir reikėjo, kad kas nors bendrautų su juo paprastai, kaip lygus su lygiu, natūraliais, paprastais žodžiais, žvilgsniais ir judesiais išlaisvintų jį nuo savęs paties.

Kai Marija Žoau ateidavo ir atsisėsdavo šalia jo ant laiptelių, regis, jis staiga visiškai nurimdavo, nusimesdavo tą budrumo ir gyvybingumo naštą, tą nepaliaujamos tvirtybės naštą, kančią, kad turi nuolat vidujai pralenkti ir pranokti pats save. Sėdėdamas šalia jos jis neišgirsdavo varpo skalambijimo, šaukiančio į pamoką, o žiūrint iš šalies atrodydavo, jog mieliau ir iš viso nebeatsistotų. Tada Marija uždėdavo ranką jam ant peties ir taip grąžindavo iš jo branginamo rojaus, kuriame nėra jokios įtampos. Visąlaik paliesdavo ji; niekuomet nesu matęs, kad jo ranka būtų padėta ant jos peties. Taisydamasi grįžti į savo mokyklą, juodus blizgančius plaukus ji paprastai gumyte surišdavo į uodegą. Kaskart jis stebėdavo ją lyg pakerėtas, net ir šimtąjį kartą, greičiausiai jam labai patiko tas jos judesys. Vieną dieną tai buvo jau nebe gumytė, o sidabrinė segė, ir iš jo veido galėjai suprasti, kad tai jo dovana.

Kaip ir Melodi, tėvas Bartolomėjas nežinojo mergaitės pavardės.

— Dabar, kai paklausėte, man tarytumei dingojasi, jog mes nenorėjome žinoti jos pavardės; tas žinojimas būtų kliudęs , — pasakė jis. — Šventųjų pavardžių juk irgi neklausiama. Ar Dianos, ar Elektros.

Įėjo sesuo su abitu.

— Ne dabar, — uždraudė tėvas, kai ji paėmė už rankogalio, norėdama patikrinti pulsą.

Jis pasakė švelniai, bet įsakmiai, ir staiga Gregorijus suvokė, kodėl jaunajam Pradui buvo laimė pažinoti tokį žmogų: jo valdingumas buvo kaip tik toks, kokio jam reikėjo nusistatyti riboms, o gal ir išsivaduoti iš kietos, rūsčios tėvo teisėjo valdžios.

— Bet mes mielai išgertume arbatos, — pasakė tėvas, šypsena išvaikydamas kirstantį vienuolės pyktį. — Stiprios Assam, kad net spindėtų kaip raudonas auksas.

Tėvas užsimerkė ir nutilo. Nenorėjo grįžti iš ano tolimo laiko, kai Amadėju de Pradas padovanojo Marijai Žoau plaukų segę. Ir apskritai, galvojo Gregorijus, jis norėjo pasilikti su mylimu mokiniu, su kuriuo kalbėdavosi apie Augustiną ir galybę kitokių dalykų. Su jaunuoliu, kuris būtų galėjęs palytėti dangų. Su jaunuoliu, kuriam irgi mielai būtų palietęs petį kaip Marija Žoau.