Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Marija ir Žoržė, — toliau kalbėjo tėvas užsimerkęs, — buvo lyg jo šventieji užtarytojai. Žoržė O’Kelis. Jis, būsimas vaistininkas, tapo Amadėju draugu, ir aš nesistebėčiau, jei be Marijos jis būtų vienintelis tikras draugas. Daug kuo jis buvo visiška jo priešingybė, kai kada net manydavau: jam jo reikia, kad būtų visas. Valstietiška galva, šiurkščiais, visada lyg nešukuotais plaukais ir negrabiu lėtu elgesiu jis atrodydavo tarsi riboto proto, o atvirų durų dienomis esu matęs, kad kitų mokinių kilmingi tėvai stebėdamiesi gręžiodavosi, kai jis eidavo pro šalį, vilkėdamas skurdžiais drabužiais. Apskritai jis atrodydavo neelegantiškai sulamdytais marškiniais, duksliu švarku ir vis tuo pačiu juodu kaklaraiščiu, jį nuolat ryšėjo kreivai, protestuodamas prieš prievartą.

Kartą, kai Amadėju ir Žoržė ėjo koridoriumi priešais mudu su kolega, paskui tas kolega pasakė: „Jeigu turėčiau žodyne paaiškinti elegantiškumo ir visiškos jo priešingybės sąvokas, tai tiesiog pavaizduočiau šiuodu jaunuolius. Ir nebereikėtų nieko pridurti.“

Tiktai su Žorže Amadėju nurimdavo ir pailsėdavo nuo savo pašėliško greičio. Kai būdavo su juo, po valandėlės jam pereidavo lėtas Žoržės apdairumas. Kad ir žaidžiant šachmatais. Iš pradžių jis kone siųsdavo, kai Žoržė sustingdavo amžinybę mąstydamas apie ėjimą, su jo pasaulio samprata, jo gyvsidabriška metafizika nesiderino, jog tas, kuris taip ilgai mąsto, galop laimi. Bet paskui jis imdavo kvėpti Žoržės rimtį, rimtį žmogaus, kuris tarytum visąlaik žino, kas jis ir kur jo vieta. Tai beprotybė, bet manau, kad Amadėju reikėjo nuolat pralaimėti Žoržei. Amadėju būdavo nelaimingas, jei kartais laimėdavo, greičiausiai tada jam rodydavosi, jog griūva uola, kurios šiaip galėdavo įsitverti.

Žoržė tiksliai žinojo, kada į Portugaliją atsikraustė jo protėviai airiai, didžiavosi turįs airiško kraujo ir puikiai mokėjo anglų kalbą, nors jo burna iš viso nebuvo sukurta angliškiems žodžiams. Tikrai nebūtumei stebėjęsis, jei būtum sutikęs jį airio ūkyje arba kaimo aludėje, o kai tą įsivaizduodavai, staiga jis imdavo atrodyti kaip Samuelis Beketas jaunystėje.

Jis jau tada buvo užkietėjęs ateistas, neprisimenu, kaip sužinojome, bet mes tą žinojome. Paklaustas ramiai pacituodavo šeimos herbo įrašą: Turrisfortis mihi Deus 24 Jis skaitė rusų, andalūzų ir katalonų anarchistus, svajojo kirsti sieną ir kautis su Franku. Vėliau prisidėjo prie Pasipriešinimo, ir būčiau nustebęs, jei būtų pasielgęs kaip nors kitaip. Visą gyvenimą jis buvo beviltiškas romantikas, jei tokių būna, o juk tokių turi būti. Ir šis romantikas puoselėjo dvi svajones: tapti vaistininku ir groti „Steinway“ pianinu. Pirmą svajonę jis įgyvendino, dar ir šiandien su baltu chalatu jis stovi už prekystalio Dos Sapateiros gatvėje. Iš antros jo svajonės šaipėsi visi, jis pats labiausiai. Mat dramblotos jo rankos su plačiais pirštų galais ir grublėtais nagais labiau tiko mokyklos kontrabosui, jis kiek laiko mėgino juo groti, kol apimtas nevilties, kad yra negabus, taip smarkiai perbraukė stryku per stygas, jog tas perlūžo.

Tėvas girsnojo arbatą, ir Gregorijus nusivylęs pastebėjo, kad gėrimas vis labiau panėši į sriaubimą. Staiga jis tarytumei tapo seniu, kuriam nebelabai paklūsta lūpos. Pasikeitė ir jo nuotaika, balse dabar, kai kalbėjo apie tuštumą, likusią Pradui pabaigus licėjų, buvo girdėti graudulys ir ilgesys.

— Aišku, visi žinojome, kad rudenį, kai atlėgs karštis ir šviesą prislopins auksinis šešėlis, koridoriuose jo nebesutiksi. Bet nė vienas apie tai nekalbėjo. Atsisveikindamas jis mums visiems paspaudė ranką, padėkojo šiltais maloniais žodžiais, dar prisimenu, kad valandėlę maniau: kaip koks prezidentas. — Tėvas padelsė, o tada vis dėlto pasakė: — Tie žodžiai būtų galėję būti ne tokie sklandus. Kiek užsikertą, nedrąsesni, klydinėją. Panašesni į neapdorotą akmenį. Ne tokie nugludinti kaip marmuras.

Su tėvu Bartolomėju būtų turėjęs atsisveikinti skirtingai negu su kitais, mąstė Gregorijus. Kitoniškais, asmeniškesniais žodžiais, gal net apkabindamas. Tėvą įskaudino, kad su juo atsisveikino kaip su visais. Jam tebebuvo skaudu ir dabar, nors praėjo septyniasdešimt metų.

— Pirmosiomis dienomis, kai prasidėjo naujieji mokslo metai, koridoriais aš vaikščiojau kaip apsvaigęs. Apsvaigęs nuo to, kad jo nebuvo. Vis kartojau sau: negali viltis, jog išvysi pasirodysiantį jo plaukų šalmą, nevalia tikėtis, jog pamatysi iš už kampo išnyrančią orią jo povyzą ir galėsi stebėti, kaip jis kam nors kažką aiškina, nepakartojamai iškalbingai skėsčiodamas rankomis. Neabejoju, kad ir kiti jautėsi panašiai, nors ir dabar apie tai niekas nekalbėjo. Tik vieną vienintelį kartą nugirdau, kaip kažkas pratarė: „Nuo tada viskas labai pasikeitė.“ Nėra ko nė klausti, kad jis kalbėjo apie tai, jog trūko Amadėju, kad nebegirdėjai koridoriuose švelnaus jo baritono. Ne tik todėl, kad jo nebematei, nebesutikai. Matei , kad jo nėra, ta nesatis atrodė lyg apčiuopiama. Tarsi ryškiai apvedžiota tuštuma nuotraukoje, iš kurios kažkas žirklėmis labai tiksliai iškirpo figūrą, ir dabar ši trūkstama figūra pasidarė svarbesnė, valdingesnė už visa kita. Kaip tik taip ir pasigedome Amadėju — dėl ryškaus jo nebuvimo.

Kai vėl jį sutikau, buvo praslinkę daug metų. Jis studijavo Koimbroje, ir retkarčiais kai ką apie jį man papasakodavo draugas, asistavęs medicinos profesoriui per paskaitas ir skrodimus. Netrukus ir tenai Amadėju tapo legenda. Žinoma, ne tokia garsia. Žymūs, apipilti apdovanojimais profesoriai, savos srities žinovai, pasijusdavo jo bandomi. Ne todėl, kad jis būtų žinojęs daugiau, tai jau tikrai ne. Bet jo poreikis viską aiškintis buvo nepasotinamas, taigi auditorijoje greičiausiai kildavo dramatiškų scenų, kai jis savo nepermaldaujamu kartūzišku buklumu atkreipdavo dėmesį, kad tai, kas būdavo pateikiama kaip paaiškinimas, iš tiesų — joks paaiškinimas.

Sykį jis turbūt išsityčiojo iš vieno itin pasipūtusio profesoriaus, šio aiškinimą prilygindamas Moljero išjuoktam gydytojo pareiškimui, kad vaistų migdomąjį poveikį lemia jų virtus dormitiva. Susidūręs su pasipūtimu, jis galėdavo būti negailestingas. Negailestingas. Įtūždavo. Pasipūtimas yra nepripažinta kvailybės forma, paprastai sakydavo jis, turi pamiršti visos mūsų veiklos kosminį nereikšmingumą, kad galėtumei pūstis, o tai juk akivaizdi kvailybės forma.

Jei jį apimdavo tokia nuotaika, jau verčiau su juo nesiginčyti. Netrukus tą visi žinojo ir Koimbroje. Sužinojo ir dar vieną dalyką: jam būdinga kitų planuojamų keršto priemonių nuojauta. Tokį pojūtį turėjo ir Žoržė, Amadėju pavyko išsiugdyti tokį pat ir vėliau savarankiškai puoselėti. Kai jis nujausdavo, jog kažkas ketina jį pažeminti, ieškodavo paties neįtikimiausiu šachmatų ėjimo, kurį būtų buvę galima panaudoti šiam tikslui, ir kruopščiai rengdavosi. Matyt, taip pat buvo ir Koimbros universitete. Kai auditorijoje jį kviesdavo prie lentos ir su pasimėgavimu klausdavo nereikšmingiausių smulkmenų, jis atsisakydavo kreidos, kurią suktai vypsodamas atkišdavo jam kerštaujantis profesorius, ir išsiimdavo iš kišenės savo. „Ak, šitai“, — paprastai su panieka ištardavo jis tokia proga, ir paskui lentą primargindavo anatominiais piešiniais, fiziologiniais dėsniais ar biochemijos formulėmis. „Ar man būtina tai žinoti?“ — kartą paklausė jis suklydęs. Kitų vypsnio nebuvo matyti, bet galėjai girdėti. Jo tiesiog negalėjai paguldyti ant menčių.

Pusvalandį juodu sėdėjo patamsy. Dabar tėvas įjungė šviesą.