Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gregorijus įsijungė žibintuvėlį ir sekdamas jo spinduliu nuėjo durų link. Tamsoje durys sužviegė kur kas garsiau negu dieną, tas žviegimas pasirodė veikiau draudimas. Namą užliejo pabaidytų šikšnosparnių sparnų šnaresys. Gregorijus luktelėjo, kol jis liovėsi, o tada pro suveriamas duris užlipo į antrą aukštą. Kaip šluota jis šviesa švytravo akmenines koridorių grindis, kad neužmintų negyvos žiurkės. Tarp atvėsusių sienų tvyrojo ledinis šaltis, ir pirmiausia jis nuėjo į direktoriaus kabinetą megztinio.

Jis apžiūrėjo Bibliją hebrajų kalba. Ji priklausė tėvui Bartolomėjui. 1970-aisiais, kai licėjus buvo uždarytas, nes tai buvusi raudonųjų kadrų kalvė, tėvas su senjoro Korteso įpėdiniu stovėjo tuščiame direktoriaus kabinete, kupini įniršio ir bejėgiškumo. „Mums reikėjo ko nors griebtis, kokio nors simbolinio veiksmo“, — pasakojo jam tėvas. Taigi jis įdėjęs savo Bibliją į rašomojo stalo stalčių. Direktorius pasižiūrėjęs į jį ir vyptelėjęs. „Puiku. Viešpats jiems dar parodys“ — ištaręs.

Auloje Gregorijus atsisėdo ant licėjaus vadovybės suolo, kur senjoras Kortesas akmeniniu veidu klausėsi Prado kalbos. Jis išsiėmė iš knygyno krepšio tėvo Bartolomėjo aplanką, atrišo juosteles ir išėmė krūvą lapų, kuriuos Amadėju po kalbos sutvarkė ten, priekyje, ant tribūnos, supamas tylos, kupinas sutrikties ir pasibaisėjimo. Tai buvo tokios pat juodut juodu rašalu parašytos dailyraščio raidės, kokias jis jau buvo matęs puslapiuose laiško, kurį Pradas iš Oksfordo buvo atsiuntęs Melodi. Gregorijus nukreipė žibintuvėlio spindulį į gelsvą blizgantį popierių ir pradėjo skaityti.

PAGARBA DIEVO ŽODŽIUI IR BJAURĖJIMASIS JUO

Nenorėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nėra katedrų. Man reikia jų grožio ir taurumo. Man reikia jų kaip prieštaros pasaulio prastumui. Trokštu žvelgti pro švytinčius bažnyčių langus ir leistis akinamas nežemiškų spalvų. Man reikia jų spindesio. Reikia kaip prieštaros murzinai vienodai uniformų spalvai. Trokštu, kad mane globtų rūsti bažnyčių vėsa. Man reikia įsakmios jų tylos. Reikia kaip priešpriešos bedvasiam kareivinių rėkalojimui ir dvasingiems bendražygių tauškalams. Trokštu klausytis svaiginančios muzikos, šio nežemiško garsų srauto. Man jos reikia kaip priešpriešos rėksmingai, juokingai maršų muzikai. Aš myliu besimeldžiančius žmones. Man reikia juos matyti. Man jų reikia kaip priešpriešos klastingiems paviršutiniškumo ir bukumo nuodams. Aš trokštu skaityti didingus Biblijos žodžius. Man reikia neįtikėtinos jų poezijos galios. Man jų reikia kaip priešpriešos nuskurdintai kalbai ir slaptažodžių diktatūrai. Pasaulis be visų šių dalykų būtų pasaulis, kuriame nenorėčiau gyventi.

Bet yra ir kitoks pasaulis, kuriame nenoriu gyventi: pasaulis, kuriame prakeikiamas kūnas ir savarankiškas mąstymas, paženklinami kaip nuodėmė dalykai, patys geriausi iš viso to, ką galime patirti. Pasaulis, kuriame iš mūsų reikalaujama mylėti tironus, žmonių kankintojus ir pasalius žudikus, nesvarbu, ar trankūs jų aulinių batų žingsniai kurtinamai aidi gatvelėmis, ar jie tylutėliai kaip katės, kaip bailūs šešėliai sėlina gatvėmis ir iš pasalų smeigia savo aukai į širdį žvilgančio plieno geležtę. Tai didžiausias absurdas, skleidžiamas iš sakyklų žmonėms, esą reikia tokiems padarams atleisti ir juos net mylėti. Net jei kas nors ir sugebėtų atleisti, tai būtų pavyzdžio neturintis neįtikėtinas ir negailestingas savęs neigimas, už kurį būtų atsilyginta visišku luošumu. Šitas įsakymas, šitas beprasmis išsigimėliškas įsakymas mylėti savo priešą, skirtas palaužti žmonėms, atimti iš jų drąsą ir savikliovą, kad jie pasidarytų lankstūs tironų rankose, kad neįstengtų rasti savy jėgų pasipriešinti, jeigu reikia, net ir ginklu.

Aš garbinu Dievo žodį, nes myliu jo poetinę galią. Aš bjauriuosi Dievo žodžiu, nes neapkenčiu jo žiaurumo. Ta meilė sunki, nes jai būtina be paliovos rinktis tarp spindulingos žodžių galios ir didžios pasipūtėlio Dievo žodžių vergijos. Ta neapykanta sunki, nes kaip galima neapkęsti žodžių, kurie yra šios žemės dalies gyvenimo melodija? Žodžių, iš kurių mes nuo pat mažens mokėmės, kas yra pagarba? Žodžių, kurie mums švietė tarsi švyturiai, kai ėmėme nujausti, kad regimas gyvenimas dar nėra visas gyvenimas? Žodžių, be kurių mes nebūtume tie, kas esame?

Tačiau nepamirškime: tai žodžiai, kuriais iš Abraomo reikalaujama užmušti savo sūnų kaip gyvulį. Ką turime daryti su įniršiu, apimančiu, kai tą skaitome? Ką turime manyti apie tokį Dievą? Dievą, prikaišiojantį Jobui, kad šis jam priešgyniauja, kai tasai yra visiškas bejėgis ir neišmanėlis? Tai kas gi toks jį sukūrė? Ir kodėl mažesnė neteisybė ta, kai Dievas be jokio pagrindo padaro ką nors nelaimingą, nei kai tą padaro paprastas mirtingasis? Ar Jobui nėra jokios dingsties skųstis?

Dieviško žodžio poezija tokia pribloškianti, kad viską nutildo, o bet koks prieštaravimas virsta apgailėtinu žiopčiojimu. Todėl Biblijos negalima tiesiog padėti į šalį, o reikia ją išmesti, kai pasisotini jos mums užkrautomis prielaidomis ir vergiškumu. Iš jos į mus byloja negyvenimiškas, bedžiaugsmis Dievas, kuris žmogaus gyvenimo erdvę — didįjį ratą, kurį šis užpildo, kai nėra varžomas, — apriboja iki vienintelio niekur nesiplečiančio paklusnumo taško. Palaužti liūdesio, pilni nuodėmių, išsekinti nusižeminimo ir išpažinties niekingumo, su pelenų kryžium ant kaktos mes žengiame kapo duobės link, nešini galybę kartų neigta geresnio gyvenimo šalia Jo viltimi. Tik ar būtų geriau gyventi šalia To, kuris pirmiausia atėmė iš mūsų visus džiaugsmus ir visas laisves?

Ir vis dėlto tie žodžiai svaiginamai gražūs, sklindą iš Jo ir grįžtą Jam. Kaip mylėjau juos patarnaudamas mišioms! Kaip jie mane kerėjo altoriaus žvakių šviesoje! Kaip aiškiai lyg saulės šviesoje regėjos, kad šie žodžiai — visa ko matas! Ir kaip nesuprantama man rodėsi tai, kad žmonėms buvo svarbūs ir kiti žodžiai, nors kiekvienas iš jų tereiškė tiktai ydingą painiavą ir esmės netektį! Dar ir šiandien sustoju, kai girdžiu Grigaliaus choralą, ir vieną nereikšmingą akimirksnį liūdžiu, kad buvęs svaigulys negrįžtamai užleido vietą maištui. Maištui, pliūptelėjusiam manyje it ugnis, kai pirmąkart išgirdau šiuodu žodžius: sacrificium intellectūs. 25

Argi galime būti laimingi nesmalsaudami, neklausdami, neabejodami ir neargumentuodami? Nejausdami mąstymo džiaugsmo? Šie abu žodžiai, kaip kalavijo kirtis mums per galvas, reiškia nei daugiau, nei mažiau, o reikalavimą gyventi, jausmus ir veiksmus priešinant mąstymui, tai visa apimančio susiskaldymo raginimas, įsakymas paaukoti kaip tik tai, kas yra visokeriopos laimės branduolys: vidinė vienovė ir mūsų gyvenimo dermė. Galeros vergas prikaustytas, bet gali galvoti ką tinkamas. Tik Jis, mūsų Dievas, reikalauja, kad patys nugramzdintume savo vergiškumą į pačias savo sielos gelmes, be to, dar laisva valia ir džiūgaudami. Argi įmanoma dar labiau pasityčioti?

Visur esantis Viešpats stebi mus dieną naktį, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę rašo knygą apie mūsų veiksmus ir mintis, jis niekuomet neduoda mums ramybės, nepalieka valandėlės, kada galėtume atsidėti vien tik sau. O kas yra žmogus be paslapčių? Be minčių ir troškimų, kuriuos žino vien tiktai jis? Kankintojai, anie inkvizicijos ir nūdienos, žino: atkirsk kelią vidun, niekuomet neišjunk šviesos, niekuomet nepalik vieno, užgink miegą ir tylą, ir žmogus prabils. Tai, kad kančia pavagia iš mūsų sielą, reiškia: ji suardo vienovę su savimi, vienovę, kurios mums reikia kaip oro. Ar Viešpats, mūsų Dievas, nemąstė, jog jo nežabotas smalsumas ir pasibjaurėtinas reginių troškimas vagia iš mūsų sielą, juo labiau tariamai nemirtingą?