Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kas iš tikrųjų norėtų būti nemirtingas? Kas norėtų gyventi iki amžiniausios amžinybės? Koks nuobodus ir lėkštas turėtų būti žinojimas: visiškai nesvarbu, kas nutinka šiandien, šiuo momentu, šiais metais — juk ateis dar be galo daug dienų, mėnesių, metų. Tiesiogine prasme — be galo daug. Ir jeigu taip būtų, ar dar kas nors ką nors reikštų? Mums nebereikėtų skaičiuoti laiko, mes nieko nepraleistame, nebeturėtume skubėti. Būtų vis tiek, ar darome ką nors šiandien, ar rytoj, visai vis tiek. Milijonų milijonai praradimų, palyginti su amžinybe, taptų nieko verti, nebūtų jokios prasmės ko nors gailėtis, nes visuomet liktų laiko atsigriebti. Netgi gyventi vien šia diena negalėtume, nes tokia laimė gyvuoja suvokus prabėgusį laiką, veltėdis mirties akivaizdoje yra nuotykių ieškotojas, kryžiaus žygio prieš skubos diktatą riteris. Jeigu visada ir visur visam kam ir kiekvienam gana laiko, tai kur tada atsirastų vietos džiaugsmui, kad veltui švaistai laiką?

Antrąkart tas pats jausmas nebėra toks pat. Jį nuspalvina pastebimas pasikartojimas. Mes pavargstame ir bjaurimės savo jausmais, jei jie pernelyg dažni ir per ilgai užsitęsia. Nemirtingoje sieloje turėtų susitvenkti didžiulis pasibjaurėjimas ir piktinanti neviltis žinant, kad tai niekad nesibaigs, niekuomet. Jausmai tobulėja, o kartu su jais tobulėjame ir mes. Jie yra tokie, kokie yra, todėl, kad atmeta tai, kas kitados buvo, ir plūsta ateities link, kur vėl tols patys nuo savęs. O jeigu šitas srautas plūstų į begalybę, mums turėtų kilti galybė pojūčių, kurių mes, pripratę prie aprėpiamo laiko, iš viso neįsivaizduotume. Taigi mes net nenutuokiame, kas mums žadama, kai girdime apie amžiną gyvenimą. O kaip būtų, jei amžinybėje būtume savimi, iš kurių atimta viltis kada nors būti išvaduotiems nuo prievartos būti savimi? Mes to nežinome, ir tikra palaima, jog niekuomet taip ir nesužinosime. Bet vieną dalyką vis dėlto žinome: šitas nemirtingumo rojus būtų pragaras.

Tai mirtis suteikia akimirkai grožį ir baimę. Tiktai per mirtį laikas atgyja. Kodėl šito nežino VIEŠPATS, visažinis Dievas? Kodėl jis mums grasina begalybe, kuri būtų nepakenčiama dykynė?

Aš nenorėčiau gyventi pasaulyje be katedrų. Man reikia jų spindinčių langų, jų vėsios rimties, jų įsakmios tylos. Man reikia vilnijančios vargonų muzikos ir besimeldžiančių žmonių šventos pagarbos. Man reikia žodžių skaidrumo, didžios poezijos taurumo. Man viso to reikia. Tačiau man ne mažiau reikia ir laisvės bei priešiškumo bet kokiam žiaurumui. Juk viena nieko nereiškia be kita. Ir tegu niekas neverčia manęs rinktis.

Gregorijus triskart perskaitė tekstą vis labiau stebėdamasis. Lotyniškų žodžių galia ir taurus stilius niekuo nenusileidžia ciceroniškajam. Minties stiprybė ir jausmų nuoširdumas primena Augustiną. Septyniolikmetis jaunuolis. Jei palygintumei su virtuozišku grojimu kokiu nors instrumentu, mąstė jis, reikėtų kalbėti apie vunderkindą.

Tėvas Bartolomėjas teisingai apibūdino paskutinį sakinį: tasai grasinimas graudino — juk kam jis turėjo būti skirtas? Šis jaunuolis visuomet priešintųsi žiaurumui. Už tai prireikus paaukotų netgi katedras. Bedievis kunigas pasistatytų nuosavas katedras, kad papiktintų pasaulio prastumą, nors jos būtų ir vien iš auksinių žodžių. Taip jo priešinimasis žiaurumui taptų dar pagiežingesnis.

O galvis dėlto šis grasinimas nebuvo paistalai? Gal Amadėju, kai stovėjo tenai priekyje, net nenutuokdamas iš anksto pasiryžo tam, ką padarys vėliau, po trisdešimt penkerių metų: paprieštaravęs Pasipriešinimo judėjimo planams ir Žoržės planams išgelbės Ištefaniją Išpinozą?

Gregorijus troško išgirsti jo balsą ir pajausti deginančią lavą, nešančią jo žodžius tolyn. Jis išsiėmė Prado knygelę ir nukreipė žibintuvėlio šviesą į portretą. Jis patarnavo mišioms, vaikas, kurio pirmoji aistra buvo altoriaus žvakės ir Biblijos žodžiai, nuo ryškios šviesos atrodą nepaneigiami. Tačiau paskui tarp jų įsiterpė kitų knygų žodžiai, žodžiai, brendę jame, kol jis tapo žmogumi, visus svetimus žodžius sveriančiu aukso svarstyklėmis ir nukalančiu nuosavus.

Gregorijus užsisagstę paltą, susikišo sužvarbusias rankas į rankoves ir atsigulė ant suolo. Jautėsi išsekęs. Išsekęs nuo įtempto klausymosi ir karšto troškimo suprasti. Išsekęs ir nuo įsiklausymo į save, lydinčio tą karštą troškimą, ir kai kada jam atrodydavo, jog tai nieko daugiau, vien karštis. Pirmąkart jis pasigedo lovos savo bute Berne, kur skaitydamas paprastai laukdavo akimirkos, kai pagaliau galės užmigti. Jis mąstė apie Kirchenfeldo tiltą, iki ant jo užlipo ir taip jį pakeitė portugalė. Prisiminė savo lotyniškas knygas ant stalo klasėje. Jau buvo praėję dešimt dienų. Kas vietoj jo išdėstė ablativus absoliutus? Išaiškino „Iliados“ kompoziciją? Per hebrajų kalbos pamokas pastaruoju metu jie nagrinėjo Liuterio žodyną, kai tas pasiryžo Dievą laikyti uoliuoju. Jis išaiškino mokiniams, koks didžiulis nuotolis skiria vokišką ir hebrajišką tekstą, nuotolis, galįs užimti žmogui kvapą. Kas dabar tęs šį pokalbį?

Gregorijus sušalo. Paskutinis metro jau seniai nuvažiavo. Nebuvo nei telefono, nei taksi, o pėsčiomis jis gautųsi į viešbutį valandų valandas. Priešais aulos duris tyliai šnarėjo šikšnosparniai. Retkarčiais sucypdavo žiurkė. O šiaip viešpatavo kapų tyla.

Jis buvo ištroškęs ir apsidžiaugė palto kišenėje aptikęs saldainį. Dėdamasis jį į burną tarytumei išvydo Natali Ruben ranką, andai atkišusią jam ryškiai raudoną saldėsį. Menkutę akimirką atrodė, lyg pati ketintų įdėti jam į burną saldainį. O gal jis taip tik įsivaizdavo?

Ji pasirąžė ir nusijuokė, kai jis paklausė, kur rasiąs Mariją Žoau, kai, regis, niekas nežinojo jos pavardės. Juodu su Natali jau seniai stovėjo prie viščiukų kiosko šalia Prazeres kapinių, nes juk tenai Melodi paskutinį kartą matė Mariją. Atėjo žiema, pradėjo snigti. Iš Berno stoties išvažiavo traukinys į Ženevą. Tai kodėl į jį įsėdo, griežtai paklausė konduktorius, ir dar į pirmą klasę. Virpėdamas iš šalčio Gregorijus ėmė rausti visas kišenes ieškodamas bilieto. Kai jis pabudo ir visas sustingęs atsisėdo, lauke jau švito.

20

Pirmajame metro traukinyje kurį laiką Gregorijus buvo vienintelis keleivis, ir jam dingojosi, kad šis traukinys — dar vienas epizodas iš tylaus vaiduokliško licėjaus pasaulio, kur jis pradėjo kurtis. Paskui ėmė lipti portugalai, darbininkai portugalai, neturį nieko bendra su Amadėju de Pradu. Gregorijų nudžiugino jų blaivūs niaurūs veidai, panašūs į veidus žmonių, kurie anksti rytą įlipdavo į autobusą Ilginėje gatvėje. Ar jis galėtų čia gyventi? Gyventi ir dirbti, kad ir koks būtų tas darbas?

Viešbučio durininkas žiūrėjo jį susirūpinęs. Ar jam viskas gerai? Ar nieko nenutikę? Tada perdavė storo popieriaus voką, užantspauduotą raudona smalka. Jį vakar popiet atnešusi senyva ponia, lūkuriavusi jo iki vėlaus vakaro.

Adriana, pamanė Gregorijus. Iš tų žmonių, su kuriais čia susipažino, tik ji antspauduotų laišką. Bet durininko apibūdinimas jai netiko. Be to, ji ir nebūtų atėjusi pati, ne tokia moteris kaip ji. Greičiausiai jos namų šeimininkė, moteris, kurios viena iš pareigų — valyti visas dulkes Amadėju kambaryje ant aukšto, kad niekas neprimintų bėgančio laiko. Viskas gerai, vėl patikino Gregorijus ir užlipo į viršų.

Queria vê-lo! Norėčiau jus pamatyti. Adriana Soledade de Almeida Prado. Tik tiek ir buvo parašyta brangiame laiškų popieriuje. Tuo pačiu juodu rašalu, pažįstamu iš Amadėju raštų, raidėmis, kurios atrodė ir negrabios, ir pasipūtėliškos. Lyg rašanti moteris sunkiai prisimintų kiekvieną raidę ir išvedžiotų ją su surūdijusiu nelanksčių orumu. Ar ji pamiršo, kad jis nemoka portugališkai ir abu kalbėjosi prancūziškai?