Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Paskutiniame sakinyje, jūs pamatysite, suskambo grasinimas, jaudinąs ir kartu bauginąs, nes už jo numanei esantį ugnikalnį, galintį spjaudytis ugnimi, o jeigu taip neatsitiktų, gal jis pats užgestų nuo nuosavo karščio. Amadėju perskaitė jį sugniaužęs kumštį ne visu balsu, bet tyliai, bemaž švelniai, o aš iki pat šios dienos nežinau, ar jis šitaip tikėjosi suteikti žodžiams svarumo, ar staiga po to, kai taip tvirtai į tylą svaidė drąsius beatodairiškus sakinius, jam pristigo drąsos, ir sušvelninęs balsą jis iš anksto prašė atleidimo, žinoma, nesąmoningai, bet gal toks troškimas kilo iš vidaus, visas jo buklumas dar buvo nukreiptas į išorę, ne į vidų.

Nuaidėjo paskutinis žodis. Niekas net nekrustelėjo. Amadėju sutvarkė lapus, lėtai, įsmeigęs žvilgsnį į tribūną. Nebeliko ko tvarkyti. Tenai, priekyje, jam nebebuvo ką veikti, visiškai nieko. Bet nuo tokios tribūnos, po šitokios kalbos negalima tiesiog nueiti, neišklausius publikos nuomonės, kad ir kokia ji būtų. Tai būtų buvęs baisiausias pralaimėjimas: lyg visiškai nieko nepasakyta.

Trokšte troškau atsistoti ir paploti. Jau vien už tokią šaunią nutrūktgalvišką kalbą. Bet paskui pajutau: negalima ploti šventvagiškai kalbai, kad ir kokia nuostabi ji būtų. Niekas negali ploti, juo labiau dvasininkas, Dievo žmogus. Taigi likau sėdėti. Slinko sekundės. Negalėjo praslinkti jų labai daug, antraip būtų katastrofa, tiek jam, tiek mums. Amadėju pakėlė galvą ir išsitiesė. Jo žvilgsnis nuklydo prie spalvoto lango ir liko tenai. Taip jis pasielgė netyčiomis, esu tikras, tai nebuvo vaidybinis triukas. Tai buvo nevalingas žvilgsnis, apipavidalinęs, kaip pamatysite, jo kalbą. Rodęs, kad jis buvo jo kalba.

Gal to būtų ir pakakę pralaužti ledams. Bet tada įvyko kai kas, kas visai salei pasirodė kaip žaismingas Dievo buvimo liudijimas: lauke ėmė loti šuo. Iš pradžių jis vambrijo trumpai ir kimiai, bardamas mus už bailoką šaltą tylėjimą, o paskui pradėjo tęsiamai skalyti ir staugti, tarsi apibūdindamas visos šios temos varganumą.

Žoržė O’Kelis pratrūko kvatotis, ir po išgąsčio akimirkos ėmė kvatoti ir kiti. Manau, Amadėju valandėlę apstulbo, humoro jis tikrai nesitikėjo. Bet kvatotis pradėjo Žoržė, taigi tikriausiai taip ir turėjo būti. Šypsena, pasirodžiusi jo veide, buvo kiek dirbtinė, bet ji liko, o kai inkšti ir kaukti pradėjo ir kiti šunys, jis nuėjo nuo tribūnos.

Tiktai dabar senjoras Kortesas, direktorius, išsivadavo iš sąstingio. Jis atsistojo, priėjo prie Amadėju ir paspaudė jam ranką. Ar iš rankos paspaudimo galima suvokti, kad žmogus džiaugiasi, jog spaudžia ranką paskutinį kartą? Senjoras Kortesas pratarė Amadėju kelis žodžius, juos užgožė darnus šunų lojimas. Amadėju atsakė ir kalbėdamas atgavo pasitikėjimą savimi, tą matei iš to, kaip įsidėjo į durtinio kišenę skandalingąjį rankraštį; mat tai buvo ne tokie judesiai, kai kas nors droviai slepiama, o tokie, kai į saugią vietą dedama kas nors brangaus. Galop jis palenkė galvą, pasižiūrėjo direktoriui tiesiai į akis, o tada pasigręžė durų link, kur jo laukė Žoržė. O’Kelis apsikabino jį per pečius ir išstūmė laukan.

Vėliau mačiau juos abu parke. Žoržė kalbėjo ir mostagavo rankomis, Amadėju klausėsi. Žoržė man pasirodė panašus į trenerį, su savo globotiniu aptariantį ką tik įvykusią kovą. Paskui jiems priešais atėjo Marija Žoau. Žoržė rankomis palietė bičiulio pečius ir juokdamasis pastūmė jį mergaitės link.

Mokytojai beveik nesišnekėjo apie tą kalbą. Negalėčiau pasakyti: tylėjo lyg apie nebuvusią. Veikiau mes neradome žodžių ar tono, tinkamų aptarti ją. Ir gal kai kurie net džiaugėsi tada nepakeliamai karštomis dienomis. Taigi mums nereikėjo sakyti: „Nepakenčiama!“ arba: „Gal dalis tiesos ir yra.“ Užtat galėjome sakyti: „Pragariškas karštis!“

19

Ar gali būti, mąstė Gregorijus, kad jis šimtamečiu tramvajumi važiuoja per vakarinę Lisaboną ir jaučiasi, lyg dabar, pavėlavęs trisdešimt aštuonerius metus, vis dėlto vyksta į Isfahaną? Važiuodamas iš viešnagės pas tėvą Bartolomėją jis išlipo pakeliui ir knygyne galop atsiėmė Aischilo dramas ir Horacijaus eilėraščius. Bet eiti į viešbutį jam kažkas trukdė, žingsniai vis lėtėjo, darėsi neryžtingesni. Valandėlę jis stovėjo viščiukų kiosko dūmuose, nepaisydamas šlykštaus sudegusių riebalų kvapo. Jam pasirodė neapsakomai svarbu sustoti kaip tik dabar ir išsiaiškinti, kas taip veržiasi paviršiun. Ar jis kada nors anksčiau mėgino susivokti šitaip susikaupęs?

Visas jo buklumas dar buvo nukreiptas į išorę, ne į vidų. Kai tėvas Bartolomėjas taip apibūdino Pradą, jo balse buvo girdėti savikliovos pilna gaidelė. Tarytumei kiekvienas suaugęs žmogus lyg niekur nieko žinotų apie tą vidinį ir išorinį buklumą. Portugais. Gregorijui prieš akis iškilo portugalė ant Kirchenfeldo tilto, ji ištiestomis rankomis buvo atsirėmusi turėklų, o iš batelių išslydo jos kulnai. Ištefanija Išpinoza. Vardas kaip eilėraštis, pasakė Pradas. Per sieną. Kalnuose. Neklauskit manęs kur. Ir staiga nesuprasdamas kaip, Gregorijus suvokė, ką juto viduje pats to neįsisąmoninęs: jis norėjo perskaityti Prado kalbą ne viešbučio kambaryje, o apleistame licėjuje, tenai, kur ji ir buvo pasakyta. Tenai, kur ant jo megztinio stalčiuje gulėjo Biblija hebrajų kalba. Tenai, kur veisėsi žiurkės ir šikšnosparniai.

Kodėl jam kilo šitas gal iškreiptas, bet vis dėlto nekaltas noras, lyg lemiąs kažką svarbaus? Lyg būtų turėjęs laukti rimtų pasekmių, jei dabar užuot toliau ėjęs į viešbutį, grįš į tramvajų? Jis dar suspėjo į ūkinių prekių parduotuvę prieš pat ją uždarant ir nusipirko patį stipriausią žibintuvėlį, koks tik tenai buvo. O dabar vėl sėdėjo viename iš seno tramvajaus vagonų ir dardėjo į metro, iš kur važiuos už miesto, į licėjų.

Licėjaus pastatą gaubė parko tamsa, jis atrodė toks apleistas, koks dar niekuomet neatrodė nė vienas apleistas pastatas. Kai ėjo dieną, Gregorijui prieš akis spinduliavo saulės šviesos ratilas, per pietus slinkęs senjoro Korteso kabineto grindimis. O dabar jam priešais stūksojo pastatas, ramiai stovintis nelyg jūros dugne nuskendęs laivas, žuvęs žmonėms ir neliečiamas laiko.

Atsisėdęs ant akmens jis prisiminė mokinį, kuris prieš daug laiko naktį įsilaužė į Berno gimnaziją ir kerštaudamas iš direktoriaus kabineto už tūkstančius frankų ėmė skambinti telefonu į visą pasaulį. Hansas Gmiūras, ta pavardė jam buvo it smaugvirvė. Gregorijus apmokėjo sąskaitą ir įkalbėjo Kėgį neapskųsti mokinio. Jis susitiko su Gmiūru mieste ir pamėgino sužinoti, kas jam atsitiko, už ką jis keršijo. Nepavyko. „Iš keršto“, — vis kartojo berniukas. Prie obuolių pyrago jis atrodė nusikamavęs, regis, draskomas apmaudo, kuris buvo tokio pat amžiaus kaip jis. Kai juodu išsiskyrė, Gregorijus ilgai lydėjo berniuką akimis. Jis trupučiuką juo žavisi, pasakė vėliau Florensei, ar net pavydi:

— Įsivaizduok: sėdi patamsy prie Kėgio rašomojo stalo ir skambina į Sidnėjų, Belemą, Santjagą, net į Pekiną. Ir vis į pasiuntinybes, kur kalbama vokiškai. Jis neturi ko pasakyti, visai ničnieko. Paprasčiausiai trokšta tik pasiklausyti garso ragelyje ir pajausti, kaip bėga nuodėmingai brangios sekundės. Argi tai ne savaip didinga?

— Ir kas taip kalba? Tas, kuris su malonumu apmokėtų sąskaitas anksčiau, negu jos bus išrašytos? Kad tiktai niekam neliktų skolingas?

— Kaip tik todėl, — atsakė jis, — kaip tik todėl.

Florensė pasitaisė perdėm madingus akinius, kaip visuomet, kai jis kalbėdavo panašiai.