Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Aš jį palaidojau. To norėjo Adriana, jo sesuo. Jis parkrito Augustos gatvėje, ją labiausiai mėgo, šeštą valandą ryto, kai po miestą jį gainiojo neišgydoma nemiga. Moteris, išvedusi pasivaikščioti šunį, paskambino greitajai. Bet jis jau buvo miręs. Kraujas iš plyšusios smegenų kraujagyslės amžinai užgesino plieskiančią jo sąmonės šviesą.

Aš dvejojau, nežinojau, ką jis būtų manęs apie Adrianos prašymą. Laidotuvės yra kitų reikalas ; mirusysis su jomis neturi nieko bendra, yra išsitaręs jis. Tai buvo vienas iš tų atšiaurių sakinių, dėl kurių kai kas jo bijojo. Ar jis tebegaliojo?

Adriana gal ir buvo pabaisa, sauganti Amadėju, bet liko bejėgė kaip mergytė, kai susidūrė su dalykais, iš mūsų reikalaujamais mirties. Taigi nusprendžiau išpildyti jos prašymą. Turėjau rasti žodžius, kurie patenkintų jo nurimusią sielą. Praėjus dešimtmečiams, kada jis, kai ieškojau šių žodžių, nebežiūrėjo man per petį, Amadėju vėl buvo šalia. Jo gyvybės kibirkštis užgeso, bet man regėjosi, lyg baltas, negrąžinamai ramus veidas iš manęs reikalauja dar daugiau negu ankstesnis jo veidas, daugiaspalviu gyvastingumu taip dažnai įkvėpdavęs mane ginčams.

Mano žodžiai prie kapo duobės turėjo atsilaikyti ne tik prieš mirusįjį. Žinojau, kad tenai bus ir O’Kelis. Jam esant nieku gyvu negalėjau kalbėti apie Dievą ir apie tai, ką Žoržė paprastai vadindavo jo tuščiais pažadais. Liko vienintelė išeitis — kalbėti apie savo patirtį su Amadėju ir apie neišdildomus pėdsakus, paliktus visiems jį pažinusiems, netgi priešams.

Į kapines suplūdo neįtikėtina daugybė žmonių. Visi, kuriuos jis buvo gydęs, žmogeliai, kuriems niekuomet nebuvo pasiuntęs sąskaitos. Leidau sau tarti vienintelį religinį žodį: amen. Ištariau jį todėl, kad Amadėju mėgo ir kad Žoržė tai žinojo. Šventasis žodis nuskambėjo tarp tylių kapų. Niekas net nekrustelėjo. Pradėjo lyti. Žmonės verkė, apsikabinę vieni kitus. Niekas neketino skirstytis. Dangus atsivėrė, žmonės permirko iki paskutinio siūlo galo. Bet tebestovėjo. Paprasčiausiai stovėjo. Mąsčiau: švininėmis kojomis jie nori sustabdyti laiką, nori sukliudyti jam slinkti toliau, kad nepavyktų atitolinti mylimo gydytojo, kaip tai vyksta kiekvieną akimirką su viskuo, kas įvyko iki jos. Galų gale — tikriausiai buvo praėjęs koks pusvalandis stingulio, — ėmė judėti patys seniausieji, nebepajėgę išsilaikyti ant kojų. O paskui praslinko dar valanda, kol kapinės ištuštėjo.

Kai galop buvau benueinąs ir aš, nutiko keistas dalykas, vėliau jį kartais sapnuodavau, kažkas neįtikima kaip iš Bunjuelio filmo scenos. Du žmonės, vyras ir jauna santūraus grožio moteris, priėjo prie kapo iš priešingų kelio galų. Vyriškis buvo O’Kelis, moters nepažinojau. Nežinojau, bet pajutau: juodu pažįstami. Man regėjosi, jog ta pažintis intymi, o intymumas susijęs su neganda, tragedija, į kurią buvo įsipainiojęs ir Amadėju. Juodu iki kapo turėjo nueiti bemaž vienodą atstumą, rodės, netgi derina žingsnius, kad priartėtų vienu metu. Visą kelią jų žvilgsniai nė karto nesusitiko, o smigo žemėn. Ir tai, kad abu vengė žiūrėti vienas į kitą, liudijo dar didesnį artumą, nei būtų įstengę byloti susitikę žvilgsniai. Juodu nepasižiūrėjo vienas į kitą net tada, kai gretimai stovėjo prie kapo ir tarytumei vienodai alsavo. Rodės, kad mirusysis dabar priklauso vien jiems, tad pajutau — turiu eiti. Ir šiandien nežinau, kokia paslaptis sieja tuodu žmones ir kuo čia dėtas Amadėju.

Suskambėjo varpas, matyt, skelbiąs vakarienę. Pykčio šešėlis šmėstelėjo tėvo Bartolomėjo veidu. Jis veržliai nusimetė nuo kojų apklotą, priėjo prie durų ir užrakino. Atsisėdęs į krėslą apčiuopė jungiklį ir išjungė lempą. Tarškėdamas indais per koridorių atriedėjo ir nutolo vežimėlis. Tėvas Bartolomėjas luktelėjo, kol stojo tyla, o tada pasakojo toliau:

— O gal vis dėlto kai ką žinau arba numanau. Mat likus beveik metams iki Amadėju mirties vidurnaktį jis staiga išdygo prie mano durų. Buvo išnykęs visas jo pasitikėjimas savimi, jo bruožai, kvėpavimas, judesiai — lyg persekiojamo bėglio. Aš užplikiau arbatos, ir jis šyptelėjo, kai atnešiau stambiakristalio cukraus, kurį jis neapsakomai mėgo būdamas mokinys. Tada jo veidą vėl iškreipė kančia.

Aišku, negalėjau jo skubinti, netgi paklausti. Tylėjau ir laukiau. Jis grūmėsi su savimi, kaip jis ir tesugebėjo: lyg šioje kovoje pergalė ar pralaimėjimas lemtų, ar gyvens, ar mirs. Gal iš tikrųjų taip ir buvo. Buvau girdėjęs gandų, kad jis talkinąs Pasipriešinimo judėjimui. Kol jis sunkiai alsuodamas žiūrėjo į vieną tašką, stebėjau, kaip jį paveikė senėjimas: pirmosios senatvės dėmės ant grakščių rankų, nuvytusi oda po nemigos iškankintomis akimis, žilos sruogos plaukuose. Ir staiga su išgąsčiu suvokiau: jis atrodė apsileidęs. Ne kaip koks nesiprausęs valkata. Jo apsileidimas nerėžė akių, buvo mažiau pastebimas: neprižiūrima barzda, iš ausų ir nosies augą plaukeliai, nerūpestingai nukarpyti nagai, pageltusi balta apykaklė, nevalyti batai. Lyg daug dienų būtų negrįžęs namo. Ir kada ne kada trūkčioją vokai, tarsi pertempto gyvenimo padarinys.

„Vienas gyvenimas už daugelį. Juk šitaip nevalia skaičiuoti. Argi ne taip?“ Žodžius Amadėju košte košė, jie bylojo tiek pasipiktinimą, tiek ir baimę, kad elgiasi neteisingai, nedovanotinai. „Žinai, ką aš apie tai manau, — pasakiau. — Nepakeičiau nuomonės nuo anų laikų.“ — „O jeigu jų būtų labai daug?“ — „Ar tu turėtumei tą padaryti?“ — „Atvirkščiai, aš turiu sukliudyti. “ — „Jis žino per daug?“ — „Ji. Ji tapo pavojinga. Ji neištvers. Ji kalbės. Taip mano kiti.“ — „Ir Žoržė?“ — Pataikiau kaip pirštu į akį. — „Nenoriu apie tai kalbėti.“

Tylint slinko minutės. Arbata atšalo. Jį draskė jausmai. Ar ją mylėjo? O gal todėl, kad ji buvo žmogus? „Kuo ji vardu? Vardai — tai nematomi šešėliai , kuriais mus apgaubia kiti, o mes — juos. Ar dar prisimeni?“ Tai buvo jo paties žodžiai viename iš daugelio rašinių, kuriais jis mus visus glumindavo. Prisiminimas trumpam jį išlaisvino, ir jis nusišypsojo. „Ištefanija Išpinoza. Vardas kaip eilėraštis, argi ne?“ — „O kaip tu tą padarysi?“ — „Per sieną. Kalnuose. Neklauskit manęs kur.“

Jis išėjo pro sodo vartelius. Tada paskutinįkart mačiau jį gyvą.

Po nutikimo kapinėse vis mąsčiau apie šį naktinį pašnekesį. Ar ta moteris buvo Ištefanija Išpinoza? Atvažiavo iš Ispanijos, kur ją pasiekė žinia apie Amadėju mirtį? Ir kai ėjo O’Kelio link, ar ji ėjo prie vyriškio, norėjusio ją paaukoti? Ar tuodu nesiliesdami ir nežiūrėdami vienas į kitą stovėjo prie kapo žmogaus, paaukojusio viso savo gyvenimo draugystę, kad išgelbėtų moterį poetišku vardu?

Tėvas Bartolomėjas įjungė lempą. Gregorijus atsistojo.

— Luktelėkit, — tarė tėvas. — Dabar, kai išpasakojau jums visus šiuos dalykus, turite perskaityti ir tai, — ir iš knygų spintos jis išėmė senovinį aplanką, surištą išblukusiomis juostomis. — Jūs esate klasikinės filologijos specialistas, galite perskaityti. Tai Amadėju kalbos per išleistuvių iškilmes nuorašas, jis pats paruošė jį man. Lotynų kalba. Nuostabu. Neįtikėtina. Sakėte, kad matėte tribūną auloje. Tenai jis ją ir sakė, kaip tik tenai.

Mes tikėjomės daug ko, bet tik ne šito. Nuo pat pirmojo sakinio įsiviešpatavo gniaužianti kvapą tyla. Ir toji tyla darėsi vis tylesnė, dar labiau gniaužianti kvapą. Sakiniai, išvedžioti plunksna septyniolikmečio senos pasaulėžiūros griovėjo, kalbančio, lyg jau būtų nugyvenęs visą gyvenimą, buvo tarsi rimbo kirčiai. Spėliojau, kas nutiks, kai nuskambės paskutinis žodis. Aš bijojau. Bijojau dėl jo, žinančio, ką daro, bet vis dėlto ir nežinančio. Bijojau dėl to jautraus nuotykių ieškotojo, kurio įžeidumas nė kiek neatsiliko nuo jo žodžių galios. Bet bijojau ir dėl mūsų visų, gal net nesubrendusių tokiam dalykui. Mokytojai sėdėjo labai atlašūs, labai tiesūs. Kai kurie užsimerkę, tarytumei viduje ręsdami apsauginį pylimą nuo šitos uraganinės piktžodiškų kaltinimų ugnies, bastioną, kad apsigintų nuo Dievo niekinimo, kokio nebūtum tikėjęsis šioje patalpoje. Ar jie su juo kalbėsis? Ar atsispirs pagundai nesiimti žeminančios gynybos, paverčiančios jį vaiku?