Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Iš pradžių Gregorijų išgąsdino lakoniški žodžiai, panašūs į įsakmų kvietimą apsilankyti žydrajame name. Bet paskui jam prieš akis tarsi iškilo išbalęs veidas ir kartėlio sklidinas juodų akių žvilgsnis, jis išvydo moterį, kuri kaip prarajos kraštu ėjo per kambarį brolio, neturėjusio mirti, taigi tie žodžiai jam pasirodė nebe įsakmūs, o pagalbos šūksnis iš užkimusios gerklės, aprištos paslaptinga juodo aksomo juosta.

Jis žiūrėjo į juodą liūtą, akivaizdžiai Pradų herbo žvėrį, įspaustą lapo viršuje, kaip tik per vidurį. Liūtas derėjo tėvo griežtumui ir jo niauriai mirčiai, derėjo juodam Adrianos pavidalui ir nepalenkiamai Amadėju drąsai. Užtat su Melodi, vikria, nestygstančia vietoje mergaite, atsiradusia iš neįprasto lengvapėdiškumo ant Amazonės kranto, jis neturėjo nieko bendra. O kaip su motina, Marija Piedade Reis? Kodėl niekas nekalbėjo apie ją?

Gregorijus nusimaudė duše, o tada ikipiet miegojo. Jis mėgavosi tuo, kad sugebėjo pirma pagalvoti apie save, priversdamas laukti Adrianą. Ar būtų šitaip pasielgęs ir Berne?

Paskui, eidamas į žydrąjį namą, jis užsuko į Žuliju Simoišo antikvariatą ir paklausė, kur galėtų gauti persų kalbos gramatiką. Ir kur būtų geriausia kalbų mokykla, jeigu jis pasiryžtų mokytis portugalų kalbos.

Simoišas nusijuokė:

— Viskas iškart, portugalų ir persų?

Gregorijaus pyktis tvėrė tik valandėlę. Juk tas žmogus negalėjo žinoti, jog šiuo jo gyvenimo tarpsniu tarp portugalų ir persų kalbų nėra skirtumo; kad šiedvi kalbos tam tikra prasme vienodos. Simoišas dar paklausė, kiek pasistūmėjusios pirmyn Prado paieškos ir ar Kutinju sugebėjęs jam padėti. Po valandos, buvo jau bemaž keturios, Gregorijus paskambino prie žydrojo namo durų.

Jam atidarė bene penkiasdešimt penkerių metų moteris.

— Sou Clotilde, a criada, — pasakė ji, aš — tarnaitė.

Ranka, paženklinta visą gyvenimą trunkančios namų ruošos, ji persibraukė per žilstelėjusius plaukus ir pasitikrino, ar tvarkingas kuodas.

— A Senhora esta no salâo 26 — pasakė ji ir nuėjo pirma.

Kaip ir andai, Gregorijų pribloškė svetainės dydis ir elegantiškumas. Jo žvilgsnis kliudė stovintį laikrodį. Jis teberodė šešias valandas dvidešimt tris minutes. Adriana sėdėjo prie stalo kampe. Ore vėl tvyrojo rūgštokas vaistų ar kvepalų kvapas.

— Vėlai atėjote, — pasakė ji.

Laiškas jau buvo parengęs Grigorijų ne sveikinimosi, o tokiems griežtiems žodžiams. Sėsdamasis prie stalo jis suglumęs juto, kad jo visiškai netrikdo šios senos moters rūstumas. Ir kad jam lengva žiūrėti į jos elgesį kaip į skausmo ir vienatvės išraišką.

— Bet juk dabar esu čia, — atsakė jis.

— Taip, — tarė ji. O paskui, ilgokai patylėjusi, pakartojo: — Taip.

Be jokio garso, nepastebėta Gregorijaus, prie stalo priėjo tarnaitė.

— Klotilda, — tarė Adriana, — liga, o aparelho, — įjunk aparatą.

Tik dabar Gregorijus pamatė dėžę. Labai seną juostinį magnetofoną, gremėzdą su lėkščių dydžio ritėmis juostai. Klotilda pertraukė juostą pro plyšį prie adapterio galvutės ir pritvirtino prie tuščios ritės. Paskui paspaudė klavišą, ir ritės ėmė suktis. Ji išėjo. Valandėlę tebuvo girdėti tik traškesys ir ūžimas. Paskui moters balsas paklausė:

— Porque nūo dizem nada ? — Kodėl nieko nesakote?

Daugiau Gregorijus nesuprato, nes tai, kas sklido iš aparato, jo ausims tebuvo padrikas balsų lalesys, gožiamas ūžimo ir didžiulio triukšmo, greičiausiai dėl negebėjimo naudotis mikrofonu.

— Amadėju, — pasakė Adriana, kai pasigirdo vyriškas balsas. Šį vardą ji ištarė dar kimesniu balsu nei visada. Pakėlusi ranką prie kaklo ji apėmė juodą aksomo juostą, lyg norėdama dar glaudžiau prispausti prie odos.

Gregorijus prikišo ausį prie garsiakalbio. Balsas buvo kitoks, nei jis įsivaizdavo. Tėvas Bartolomėjas kalbėjo apie Švelnų baritoną. Aukštumas buvo toks, bet tembras skardus, numanu, kad šitas vyras galėjo kalbėti itin geliamai ir aštriai. Ar dėl to Gregorijus suprato tiktai žodžius nūo quero, aš nenoriu?

— Fatima, — tarė Adriana, kai iš lalesio išsiskyrė kitas balsas. Ta panieka, su kuria ji pasakė šį vardą, atskleidė viską. Fatima trukdė. Ne tik šiam pokalbiui. Bet kokiam pokalbiui. Ji buvo neverta Amadėju. Ji buvo neteisėtai pasisavinusi brangųjį brolį. Būtų buvę geriau, jei ji niekuomet nebūtų įžengusi į jo gyvenimą.

Fatimos balsas buvo švelnus, žemas, išduodantis, kad jai nelengva permušti kitus. O gal kaip tik dėl to švelnumo ir reikėjo jos klausytis su ypatinga atida ir pakantumu? Gal tokį įspūdį žadino tik ūžimas? Niekas jos nepertraukė, kiti leido nuskambėti jos žodžiams iki galo.

— Visi ir visuomet jai tokie malonūs, tokie velniškai malonūs, — pasakė Adriana, dar tebekalbant Fatimai. — Lyg jos šveplumas būtų siaubinga lemtis, už kurią galima atleisti viską, bet kokius religinius paistalus, tiesiog viską.

Gregorijus šveplumo neišgirdo, jį gožė pašaliniai traškesiai.

Kitas balsas buvo Melodi. Ji berte bėrė žodžius, regis, tyčia pūsčiojo į mikrofoną, o paskui pratrūko balsu kvatotis. Adriana bjaurėdamasi nusisuko ir įsižiūrėjo pro langą. Išgirdusi savo pačios balsą, skubiai ištiesė ranką prie klavišo ir išjungė.

Valandėlę Adriana stebeilijo aparatą, paverčiantį praeitį dabartimi. Tokiu pat žvilgsniu kaip sekmadienį, kai žiūrėdama į Amadėju knygas kalbino mirusį brolį. Šios juostos ji klausėsi šimtus, gal tūkstančius kartų. Ji žinojo kiekvieną žodį, kiekvieną traškesį, kiekvieną brakštelėjimą ir ūžesį. Lyg dar ir dabar sėdėtų kartu su kitais, aname šeimos name, kur dabar gyveno Melodi. Tai kodėl apie viską ji turėjo kalbėti ne kaip apie dabartį arba ne kaip apie praeitį, regis, buvusią tiktai vakar?

— Mes nepatikėjome savo akimis, kai mama parnešė namo šį aparatą. Ji iš viso nieko nenutuokia apie mašinas, apskritai nieko. Jų bijo. Mano, kad sugadins. O tada kaip tik ji parnešė juostinį magnetofoną, vieną iš pirmųjų, kokį anuomet buvo galima nusipirkti. „Ne, ne, — pasakė Amadėju, kai vėliau apie tai kalbėjomės, — ne todėl, kad ji nori įamžinti mūsų balsus. Jai svarbu visai kas kita. Svarbu, kad mes vėl bent kartą atkreiptume į ją dėmesį.“ Jis neklydo. Dabar, kai tėtis miręs, o mūsų kabinetas čia, gyvenimas jai turi atrodyti tuščias. Rita visur trankosi ir retai kada ją aplanko. Tiesa, kas savaitę pas ją važiuoja Fatima. Tik mamai tai nedaug padeda. „Ji labiau norėtų matyti tave“, — grįžusi sako ji Amadėju. Amadėju nebenori. Jis nesako, bet aš žinau. Jis išsigąsta, kai kalbama apie mamą. Ir tai vienintelė jo baimė. Jo, paprastai nevengiančio jokių nemalonumų, jokių.

Adriana palietė sau kaklą. Valandėlę regėjosi, kad ji ims šnekėti apie paslaptį, kurią saugo aksomo juosta, ir Gregorijus sulaikė kvapą. Tačiau ši akimirka praėjo, ir tada Adrianos žvilgsnis sugrįžo į dabartį.

Ar jis galėtų dar kartą paklausyti, ką sako Amadėju juostoje, paklausė Gregorijus.

— Nuo me admira nada, — aš visiškai nesistebiu, pacitavo Adriana, o tada pakartojo mintinai kiekvieną Amadėju žodį. Tai buvo daugiau negu citavimas. Ir daugiau negu mėgdžiojimas, pavykstąs geram artistui sėkmės valandą. Panašumas buvo daug didesnis. Tobulas. Adriana buvo Amadėju.

Gregorijus ir vėl suprato nūo quero, dar įstengė suprasti šį tą nauja: ouvir a minha voz de fora, girdėti savo balsą iš šalies.