Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Lyg pajutusi, kad šitaip jau peržengta riba, minia išsiskirstė, žmonės ėjo šalin nunarinę žvilgsnius. Amadėju nusisuko ir žengė prie manęs. Nosinaite aš nušluosčiau jam nuo veido didumą bjaurasties. Viduje, prie prausyklės, pakišęs veidą po vandens čiurkšle jis taip atsuko čiaupą, kad purslai per prausyklės kraštus tiško į visas puses. Veidas, kai nusišluostė, buvo išbalęs. Manau, šią valandėlę jis būtų atidavęs viską, jei tik būtų galėjęs išsiverkti. Jisai stovėjo ir laukė, kol pasipils ašaros, bet jų nebuvo. Jis nebeverkė nuo Fatimos mirties, ji mirė prieš ketverius metus. Amadėju žengė kelis žingsnius prie manęs nelanksčiomis kojomis, lyg vėl mokydamasis eiti. O paskui atsistojo priešais neišsiliejančių ašarų prigesusiu žvilgsniu, abiem rankom suėmė mane už pečių ir dar šlapią kaktą prispaudė prie manosios. Praėjo gal trys ar keturios minutės, kai mudu taip stovėjome, tai yra pačios brangiausios minutės mano gyvenime.

Adriana nutilo. Ji vėl išgyveno tas minutes. Jos veidas sutrūkčiojo, bet ir jai nepasiliejo ašaros. Ji nuėjo prie prausyklės, prisileido vandens į rieškučias ir panardino veidą. Rankšluosčiu lėtai persibraukė per akis, skruostus ir burną. Lyg šiai istorijai būtinai reikėtų nekeičiamos pasakotojos padėties, Adriana grįžo į tą pačią vietą ir tik tada ėmė pasakoti toliau. Net ir ranką vėl padėjo ant gulto.

Amadėju, pasakojo ji, maudėsi ir maudėsi duše. Paskui atsisėdo prie stalo, pasiėmė švarų popieriaus lapą ir atsuko parkerio dangtelį.

Nieko daugiau. Jis neištarė nė vienintelio žodžio.

— Tai ir buvo baisiausia, — pasakė Adriana, — privalėjau matyti, kaip tas įvykis atėmė jam žadą, kad jis ko neužduso.

Paklaustas, ar ko nors valgysiąs, jis išsiblaškęs linktelėjo. Paskui nuėjo į vonią ir išplovė iš chalato pomidoro dėmę. Valgyti jis atėjo — niekuomet šitaip nebuvo nutikę — su chalatu, be paliovos brūkščiodamas per šlapias vietas. Adriana juto, kad tie brūkščiojimai veržėsi iš pačių gelmių, regis, jie kenkė Amadėjui labiau, nei kad jis būtų brūkščiojęs sąmoningai. Ji baiminosi, kad jai matant jis neteks proto ir liks taip sėdėti visam laikui įsižiūrėjęs į vieną tašką, vyras, mintyse vis bandąs nusivalyti purvą, kuriuo jį apdrabstė žmonės, nors jiems jis skyrė visus savo gebėjimus ir visus gyvybinius syvus, ir dieną, ir naktį.

Staiga dar kramtydamas jis nubėgo į vonią ir išsivėmė, regis, purtomas begalės smaugiančių traukulių. O paskui bejausmiu balsu pasakė norįs trupučiuką pailsėti.

— Taip būčiau troškusi jį apkabinti, — tarė Adriana, — bet tai buvo neįmanoma, jis tarytum degė, rodės, būtų nudegęs kiekvienas, kuris būtų priėjęs prie jo per arti.

Kitas dvi dienas bemaž atrodė, kad nieko nebuvo atsitikę. Pradas buvo kiek labiau įsitempęs nei visada, o jo draugiškas elgesys su ligoniais buvo kiek paviršinis ir netikroviškas. Retkarčiais jis sustingdavo įpusėjęs ką nors daryti ir tuščiu vangiu žvilgsniu įsistebeilydavo priešais, kaip ištiktas nuomario ir netekęs sąmonės ligonis. O kai eidavo prie laukiamojo durų, judesiai sulėtėdavo, lyg bijotų, kad už jų gal sėdi kas nors iš tos minios, apkaltinusios jį išdavyste.

Trečią dieną jis susirgo. Adriana rado jį auštant drebantį prie virtuvės stalo. Atrodė pasenęs keleriais metais ir nenorėjo nieko matyti. Dėkingas perleido jai visus reikalus ir paniro į gilų, tarytum pamėklišką abejingumą. Nesiskuto, nesirengė. Leidosi aplankomas tiktai vieno svečio, vaistininko Žoržės. Tačiau ir pastarajam bemaž neištarė nė žodžio, o Žoržė pernelyg gerai jį pažinojo, kad bandytų kamantinėti. Adriana jam papasakojo, kaip viskas nutiko, ir tas tylomis linktelėjo galvą.

Po kiek laiko atėjo Mendešo laiškas. Amadėju padėjo jį neatplėštą ant naktinio stalelio. Tenai jis pragulėjo dvi dienas.

Trečios dienos ankstų rytą įdėjo taip ir neatplėštą laišką į voką ir užrašė siuntėjo adresą. Užsispyrė pats nunešti į paštą. Bet paštas atsidarąs tiktai devintą valandą, įspėjau. Ir vis dėlto jis išėjo į tuščią gatvę su dideliu voku rankoje. Nulydėjau jį akimis, o paskui laukiau prie lango, kol parėjo po kelių valandų. Parėjo tiesesnis, negu išėjo. Virtuvėje pamėgino, ar vėl pajėgia gerti kavą. Pajėgė. Tada nusiskuto, apsirengė ir atsisėdo prie stalo.

Adriana nutilo, ir jos veidas užgeso. Nieko nematydama ji žvelgė į gultą, prie kurio stovėjo Amadėju, iš pažiūros mirtinu dūriu įbedė adatą Mendešui į širdį ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Kai ši istorija baigėsi, jai baigėsi ir laikas.

Iš pradžių Gregorijui pasirodė, lyg jam prieš pat nosį būtų nukirstas laikas ir pasivaideno, jog gali trumpam žvilgtelėti į tą rūpestį, su kuriuo Adriana gyveno daugiau negu trisdešimt metų: rūpestį, kad turi gyventi jau seniai pasibaigusiu laiku.

Ji atitraukė ranką nuo gulto ir liovusis jį liesti tarytumei neteko ir ryšio su praeitimi, jai ji tebuvo vienintelė dabartis. Iš pradžių Adriana nesumojo, ką veikti su ranka, paskui įsikišo ją į balto chalato kišenę. Dėl to judesio chalatas pasirodė esąs ypatingas, Gregorijui jis regėjosi lyg stebuklingas apvalkalas, jame Adriana pasislėpė, kad pabėgtų nuo savo tylios dabarties, kurioje niekas nevyko, ir vėl prisikeltų tolimoje liepsningoje praeityje. O dabar, kai ta praeitis užgeso, jos chalatas atrodė lyg kostiumas apleisto teatro sandėlyje.

Gregorijus nebeištvėrė tokio negyvo vaizdo. Jam knietėte knietėjo pabėgti — į miestą, į užeigą, kur daug balsų, juoko ir muzikos. Į vietą, kokių paprastai vengdavo.

— Amadėju atsisėda prie pulto, — pasakė jis. — Ką jis rašo?

To meto gyvenimo kaitra vėl nutvieskė Adrianos veidą. Tačiau džiugesį, kad ir toliau gali kalbėti apie jį, atmiešė kas kita, tai, ką Gregorijus suvokė tik po truputį. Tai buvo pyktis. Ne trumpalaikis, pliūptelįs nuo mažmožio, suliepsnojąs ir greit išblėstąs, o tikras pasalus pyktis, panašus į pamažėle įsiplieskiantį.

— Norėjau, kad nieko nerašytų. Ar netgi negalvotų apie tai. Tai buvo lyg iš tyko besiskverbią nuodai, nuo tos dienos pulsuoją jo gyslomis. Tai jį pakeitė. Sunaikino. Nenorėjo man to rodyti. Bet ką nors parašęs, labai pasikeisdavo. Taigi pasiėmiau tuos lapus iš jo stalčiaus ir perskaičiau, kai jis miegojo. Pirmą ir paskutinį kartą taip pasielgiau. Mat ir manyje atsirado nuodų. Įžeistos garbės, sugriauto pasitikėjimo nuodų. Po to ir mūsų santykiai niekada nebebuvo tokie kaip anksčiau.

Jeigu tik jis bent pats sau nebūtų buvęs toks negailestingai sąžiningas! Toks apsėstai kovojąs su saviapgaulėmis! Iš žmogaus galima reikalauti tiesos apie jį patį , mėgdavo sakyti. Tai buvo lyg religinis priesakas. Įžadas, siejąs jį su Žorže. Įsitikinimas, galų gale sudarkęs net šią šventą draugystę, šią velniškai šventą draugystę. Nežinau tiksliai, kaip viskas nutiko, bet tai buvo susiję su fanatišku savęs pažinimo idealu, kurį tuodu teisingumo šventeivos, dar būdami mokiniai, nešė iškėlę kaip kryžiaus žygių riteriai vėliavą.

Adriana priėjo prie sienos šalia durų ir atsišliejo į ją kakta, rankas susidėjusi už nugaros, lyg kas būtų jas surišęs. Nebyliai ginčijosi su Amadėju, su Žorže ir pati su savimi. Ji atkakliai prieštaravo nepaneigiamam faktui, kad Mendešo išgelbėjimo drama, suteikusi jai tas brangias artimumo su broliu minutes, netrukus išjudino tai, kas viską pakeitė. Visu kūno svoriu ji atsišliejo į sieną, kaktą prispaudusi taip, kad greičiausiai skaudėjo. O paskui labai staiga paleidusi už nugaros suimtas rankas pakėlė jas aukštyn ir ėmė kumščiais daužyti sieną, vis daužė ir daužė. Sena moteris, panūdusi atsukti laiką atgal. Tai buvo lyg beviltiškas būgnijimas dusliais smūgiais, bejėgiško pykčio protrūkis, beviltiškas laimingo laiko netekties puldinėjimas.