Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Smūgiai nusilpo ir sulėtėjo, susijaudinimas atlėgo. Nusikamavusi Adriana dar valandėlę rymojo prie sienos. Paskui atatupsta grįžo į kambarį ir atsisėdo ant kėdės. Jos kaktą dengė baltos sienos tinko kruopelytės, kartkartėmis koks trupinukas atlipdavo ir nusirisdavo jai per veidą. Jos žvilgsnis nuslydo atgal prie sienos, Gregorijus jį pasekė ir pamatė: tenai, kur ji ką tik stovėjo, žymėjo didelis stačiakampis, šviesesnis už visą sieną. Matyt, anksčiau tenai kabėjusio paveikslo žymė.

— Aš ilgai nesupratau, kodėl jis nukabino žemėlapį, — pasakė Adriana. — Smegenų anatominį žemėlapį. Jis kabojo tenai vienuolika metų, visą tą laiką, kai buvo čia priimamasis. Išmargintas lotyniškais pavadinimais. Nedrįsau jo paklausti kodėl, jis įtūžta, jei paklausi ne to. Aš juk nieko nežinojau apie aneurizmą, jis nuslėpė nuo manęs. O kai tavo smegenyse tiksi laikrodinė bomba, neįmanoma kęsti tokio žemėlapio.

Gregorijus pats nusistebėjo tuo, ką padarė. Jis nuėjo prie prausyklės, paėmė rankšluostį, o tada žengė prie Adrianos, ketindamas nušluostyti jai kaktą. Iš pradžių ji priešindamasi sėdėjo it prarijusi mietą, bet paskui pavargusi ir dėkinga priglaudė kaktą prie rankšluosčio.

— Ar paimtumėte tai, ką jis andai parašė? — paklausė atsitiesusi. — Nebenoriu to laikyti čia, namie.

Kai ji lipo į viršų atnešti lapų, kuriuos kaltino baisybe dalykų, Gregorijus stovėjo prie lango ir žvelgė į gatvelę, tenai, kur buvo susmukęs Mendešas. Jis įsivaizdavo stovįs prie durų, o priešais — įniršusi minia. Minia, iš kurios atsiskyrė moteris ir jam spjovė, ne vieną kartą, vis spjaudė ir spjaudė. Moteris, jį, tokį neapsakomai reiklų sau pačiam, apkaltinusi išdavyste.

Adriana buvo sudėjusi lapus į voką.

— Vis ketinu juos sudeginti, — tarė ir padavė voką.

Tylėdama palydėjo jį iki durų, vis dar vilkėdama baltą chalatą. O tada, labai netikėtai, kai jau buvo bemaž išėjęs, jis išgirdo baimingą mergytės, kokia ji juk ir buvo, balsą:

— Ar grąžinsite man lapus? Meldžiu, juk juos parašė jis.

Eidamas gatvele Gregorijus įsivaizdavo, kaip ji po kiek laiko nusirengusi baltą chalatą pakabins jį šalia Amadėju chalato. Tada išjungs šviesą ir užrakins duris. Viršuje jos lauks Klotilda.

21

Gregorijus akimoju perskaitė tai, ką buvo parašęs Pradas. Pirmiausia tiktai permetė akimis, kad kuo greičiau sužinotų, kodėl Adrianai jo mintys regėjosi lyg prakeikimas, užgulęs paskesnius metus. O paskui išsiaiškino kiekvieną atskirą žodį. Galop nusirašė tekstą, kad geriau suprastų, kaip jautėsi Pradas, kai juos dėliojo.

Ar padariau tai dėl jo? Todėl, kad norėjau, jog jis gyventų? Ar galiu nuoširdžiai tarti sau — tokia buvo mano valia? Juk taip elgiuosi su savo ligoniais, net ir su tais, kurie man nepatinka. Bent šito viliuosi, nenorėčiau manyti, kad mano poelgį nežinia kaip įkvėpė kitoniški motyvai nei tie, kuriuos tariuosi žinąs. Bet kaip dėl jo?

Mano ranka tarytum turi savarankišką atmintį, ir man regisi, lyg ši atmintis labiau verta pasitikėjimo negu bet kuris kitas savistabos šaltinis. Rankos, bedusios Mendešui į širdį adatą, atmintis sako: tai buvo tironų žudiko ranka, jau negyvam tironui, kad ir kaip keista, sugrąžinusi gyvybę.

(Ir čia pasitvirtina tai, ko, priešingai nei mano energinga mąstysena, mane nuolat mokė patirtis: kad kūnas ne toks paperkamas kaip protas. Protas yra žavi saviapgaulių arena, nupinta iš dailių raminančių žodžių, melagingai įtikinėjančių mus, jog puikiai pažįstame patys save ir esame arti pažinimo, saugančio mus nuo mums patiems netikėtų veiksmų. Bet juk kaip nyku būtų gyventi, jeigu šitaip be jokio vargo pažintumei pats save !)

Taigi ar aš iš tikrųjų taip pasielgiau dėl savęs? Kad pasirodyčiau esąs geras gydytojas ir narsus žmogus, pajėgiąs sutramdyti neapykantą? Kad galėčiau švęsti savitvardos pergalę ir svaigiai mėgautis gebėjimu susivaldyti? Vadinasi, iš dorovinės garbėtroškos, dar blogiau: gal iš paprasčiausios garbėtroškos? Tasai anų sekundžių potyris — tai nebuvo pasitenkinimo kupinos garbėtroškos potyris, tikrai žinau; atvirkščiai, tai buvo potyris, kai turėjau kovoti su savimi ir neleisti sau ranka pasiekiamų malonumo ir piktdžiugos jausmų. Ir vis dėlto tai gal nėra joks įrodymas. Gal esama tokios garbėtroškos, kurios nepajusi ir kurią slepia priešingi jausmai?

Aš gydytojas — štai ką sviedžiau įniršusiai miniai. Bet būčiau galėjęs pasakyti ir taip: aš daviau Hipokrato priesaiką, šventą priesaiką, ir niekuomet jos nesulaužysiu, niekuomet, kad ir kokia padėtis susiklostytų. Jaučiu: man smagu tą sakyti, miela, tie žodžiai mane žavi, svaigina. Ar todėl , kad jie kaip kunigų įžado žodžiai? Taigi ar iš tiesų pasielgiau kaip tikintysis, kai jam, skerdikui, grąžinau gyvenimą, nors jis jau buvo jo netekęs? Pasielgiau kaip žmogus, kuris slapčiomis apgailestauja, kad dogma ir liturgija jam jau nėra prieglobstis? Kuris vis dar gedi altoriaus žvakių nežemiškos šviesos? Vadinasi, pasielgiau nesąmoningai? Ar mano sieloje nepastebimai įvyko trumpa, bet įnirtinga kova tarp buvusio dvasininkų auklėtinio ir tironų žudiko, kol kas dar nieko nenužudžiusio? Suleisti adatą gyvybę gelbstinčių nuodų į širdį: ar tai poelgis, suvienijęs kunigą ir žudiką? Judesys, abiem davęs tai, ko troško?

Jeigu aš būčiau buvęs mane apspjaudžiusi įneša Salomao, ką būčiau galėjęs sau pasakyti?

— Juk mes iš tavęs reikalavome ne žmogžudystės, — būčiau galėjęs pasakyti, — ne nusikaltimo — nei įstatymo, nei dorovės prasme. Jeigu tu būtumei leidęs jam mirti, joks teisėjas nebūtų tavęs persekiojęs, niekas nebūtų galėjęs prikišti tau Mozės toros, kur parašyta: nežudyk. Ne, mes galėjome tikėtis visiškai paprasto, nesudėtingo, akivaizdaus dalyko: kad nesistengtumei iš paskutiniųjų išlaikyti gyvybės žmogui, kuris atnešė mums nelaimę, kančias ir mirtį ir nuo kurio mus galų gale panoro išvaduoti gailestingoji gamta, jog nepasirūpintumei, kad jis ir toliau galėtų tęsti savo kruviną režimą.

Kaip būčiau galėjęs apsiginti?

— Kiekvienas žmogus vertas to, kad būtų išgelbėta jo gyvybė, visai nesvarbu, ką jis padaręs. Nusipelno kaip asmuo, nusipelno kaip žmogus. Mums nevalia spręsti, kam lemta gyventi, o kam — mirti.

— O jeigu tai tolygu kitų mirčiai? Argi mes nešauname į tą, kurį matome šaunantį į žmogų? Argi tu, išvydęs, kad Mendešas žudo, nesukliudytum jam žudyti, jeigu prireiks, netgi jį nužudydamas? Ir argi tai ne kur kas daugiau nei tu būtumei turėjęs padaryti: nieko nedaryti?

O kaip aš jausčiausi dabar, jei būčiau leidęs jam mirti? Jeigu kiti, užuot mane apspjaudę, dabar mane šlovintų už žudantį aplaidumą? Jeigu iš gatvelių į mane plūstelėtų linksmas atokvėpis, o ne įniršiu atmieštas nusivylimas? Esu tikras: jis būtų nusivijęs mane į sapnus. Bet kodėl? Ar negaliu gyventi be ko nors būtina, visiška? O gal paprasčiausiai todėl, kad būčiau nutolęs pats nuo savęs, jei būčiau abejingai leidęs jam mirti? Tačiau tas, kas aš esu, esu atsitiktinai.

Įsivaizduoju: nueinu pas Inesą, paskambinu prie durų ir sakau:

— Kitaip pasielgti aš negalėjau, aš esu toks. Būtų galėję nutikti ir kitaip, bet juk iš tiesų kitaip nenutiko, taigi aš esu toks, koks esu, kitaip pasielgti negalėjau.

— Svarbu ne tai, kaip tu žiūri į save, — būtų galėjusi atrėžti ji, — tai mažmožis. Tu paprasčiausiai įsivaizduok: Mendešas pasveiksta, apsivelka uniformą ir toliau įsakinėja žudyti. Įsivaizduok, įsivaizduok tiksliai tiksliai. O tada pats spręsk.