Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kaip būčiau galėjęs jai atsikirsti? Kaip? KAIP?

Noriu ką nors veikti, pasakė Pradas Žoau Esai, supranti — veikti. Sakyk, ką turėčiau daryti. Ir ką jis iš tikrųjų norėjo atitaisyti? Juk niekuo nenusikaltai, pasakė jam Esą, tu — gydytojas. Juk jis pats taip atsikirto kaltinančiai miniai ir sau kartojo tą patį, žinoma, galybę sykių. Bet nepajėgė nusiraminti. Tai jam rodėsi pernelyg paprasta, pernelyg sklandu. O Pradas neapsakomai įtariai žiūrėjo į visa tai, kas sklandu ir paviršutiniška, niekino ir prieštaravo tokiems nuvalkiotiems sakiniams kaip šis: aš esu gydytojas. Jis nuėjo į paplūdimį, trokšdamas ledinių vėjų, kurie būtų nupūtę viską, kas tik panėšėjo į įprastą kalbėjimą, klastingą įprotį, kuris kliudė mąstyti, nes kišo viltį, lyg visa jau būtų įvykę ir pasibaigę tuščiais žodžiais.

Kai Mendešas tysojo priešais, jis matė tik šį vienintelį ypatingą žmogų, kuriam reikėjo gelbėti gyvybę. Tik šį vienintelį žmogų. Nebūtų galėjęs į jo gyvenimą žiūrėti kaip į kažką, į ką būtų reikėję žiūrėti atsižvelgiant į kitus, kaip į didesnės atskaitos tašką. Kaip tik šitai jam ir prikišo moteris per tą jo pašnekesį su savimi: jis nepagalvojęs apie padarinius, kurie irgi buvo susiję su vienintelėmis gyvybėmis, daugeliu vienintelių gyvybių. Jis nebuvo pasirengęs vienos vienintelės paaukoti už daugelį vienintelių.

Jis prisidėjo prie Pasipriešinimo judėjimo, mąstė Gregorijus, dar ir todėl, kad norėjo išmokti taip mąstyti. Jam nepavyko. Vienas gyvenimas už daugelį. Juk šitaip nevalia skaičiuoti. Argi ne taip ? — pasakė jis vėliau tėvui Bartolomėjui. Jis nuėjo pas savo buvusį auklėtoją, kad šis patvirtintų jo požiūrį. Bet kitaip pasielgti vis tiek nebūtų galėjęs. O tada pervedė per sieną Ištefaniją Išpinozą, kad jos nepasiektų kiti, kurie tarėsi turį ją paaukoti ir šitaip sukliudyti dar didesnes baisybes.

Jo vidinė jėga, dėl kurios jis buvo toks, koks buvo, nebūtų leidusi jam pasielgti kitaip. Bet abejonė liko, nes nebuvo įmanoma panaikinti dorovinio pasitenkinimo savimi, įtarimo, sunkaus vyrui, kuris garbėtroškos neapkentė kaip maro.

Tai šias abejones keikė Adriana. Ji norėjo brolį turėti vien tik sau ir juto, kad neįmanoma turėti vien sau tokio žmogaus, kuris niekaip nesutaria pats su savimi.

22

— Netikiu! — pasakė Natali Ruben telefonu. — Tiesiog netikiu! Kur jūs esate?

Jis esąs Lisabonoje, atsakė Gregorijus, ir jam reikią knygų, knygų vokiečių kalba.

— Knygų, — nusijuokė ji, — ko gi daugiau!

Jis išvardijo: didžiausio vokiečių-portugalų kalbų žodyno, kokį tik įmanoma gauti; išsamios portugalų kalbos gramatikos, sausos lyg lotynų kalbos vadovėlis, be jokių tirli lirli tariamam mokymosi lengvinimui; Portugalijos istorijos.

— Ir dar knygos, kokios galbūt net nėra: Portugalijos Pasipriešinimo judėjimo, valdant Salazarui, istorijos.

— Panašu į nuotykį, — pasakė Natali.

— Taip ir yra, — sutiko Gregorijus. — Savaip.

— Faço o queposso, — pasakė ji. Padarysiu, ką galėsiu.

Iš pradžių Gregorijus nesusivokė, o paskui krūptelėjo. Jo mokinė moka portugališkai — negali būti. Išnyko nuotolis tarp Berno ir Lisabonos. Išnyko kerai, visi pamišėliški jo kelionės kerai. Jis prakeikė skambutį.

— Jūs dar klausote? Mano motina portugalė, jeigu nežinojote.

Ir dar jam reikią naujosios persų kalbos gramatikos, pasakė Gregorijus ir padiktavo jai pavadinimą knygos, kuri anuomet, prieš keturiasdešimt metų, kainavusi trylika frankų. Jeigu ši knyga dar esanti, jei ne — kitos. Pasakė kaip užsispyręs berniukas, nieku gyvu nenorįs atsisakyti savo svajonių.

Paskui paprašė jos adreso ir pasakė savo viešbutį. Pinigus jis dar šiandien išsiusiąs paštu, pažadėjo. Jeigu tų pinigų dar liks — ką gi, gal vėliau jam dar ko nors prireiks.

— Atidarote pas mane sąskaitą? Man patinka.

Gregorijui patiko tai, kaip ji ištarė tuos žodžius. Jei tik ji nebūtų mokėjusi portugališkai.

— O čia jūs sukėlėte baisingą sumaištį, — tarė ji, kai ragelyje stojo tyla.

Gregorijus nenorėjo šito klausytis. Jam reikėjo nežinojimo sienos tarp Berno ir Lisabonos.

Tai kas jau tenai atsitikę, paklausė jis.

„Jis nebegrįš“ — sutrikdė Liusjenas fon Grafenrydas bežadę tylą, kai Gregorijus uždarė klasės duris. „Tu pakvaišai, — sakė kiti, — Mundas šitaip paprastai nepabėgtų. Tik jau ne Mundas, niekuomet gyvenime.“ — „Jūs nesugebat skaityti iš veidų“, — atsakė fon Grafenrydas.

— Nuėję pas jus skambinome prie durų, — pasakė Natali. — Būčiau galėjusi prisiekti, kad jūs buvote namie.

Jo laiškas Kėgiui atėjęs tik trečiadienį. Visą antradienį Kėgis teiravęsis policijos apie nelaimingus atsitikimus. Lotynų ir graikų kalbų pamokų nebuvę, suglumę mokiniai sėdėję lauke ant laiptelių. Kaip reikiant košė užvirusi.

Natali padelsė.

— Ta moteris... na... mums buvo savaip įdomu. Atleiskite, — pridūrė, nes jis tylėjo.

O trečiadienį?

— Per ilgąją pertrauką ant skelbimų lentos radome raštelį. Jame buvo parašyta, kad jūs laikinai nebemokysite, pamokas perims pats Kėgis. Delegacija nuskubėjo pas Kėgį paklausti. Jis sėdėjo prie rašomojo stalo priešais pasidėjęs jūsų laišką. Buvo visiškai kitoks nei visada, daug kuklesnis, malonesnis, nebe toks direktoriškas ir panašiai. „Nežinau, ar galiu taip daryti“, — pasakė, bet paskui perskaitė Marko Aurelijaus eilutes, kurias jūs buvote pacitavęs. Kaip jis manąs, ar jūs susirgote, paklausėme mes. Jis ilgai tylėjo ir žiūrėjo pro langą. „Nežinau, — tarė galop, — bet iš tikrųjų manau, kad ne. Veikiau jis staiga kažką pajuto, kažką nauja. Kažką, kas tarsi nejuntama ir vis dėlto revoliucinga. Greičiausiai tai buvo lyg koks viską pakeitęs begarsis sprogimas.“ Mes papasakojome apie... apie tą moterį. „Taip, — tarė Kėgis, — taaip.“ Pajutau, kad jis tarytum pavydi. „Kėgis kietas, — paskui tarė Liusjenas, — niekaip nebūčiau šito iš jo tikėjęsis.“ Teisybė. Bet jis taip nuobodžiai moko. Mes... mes labai norėtume, kad grįžtumėt.

Gregorijus pajuto, kad dega akys, ir nusiėmė akinius. Nurijo seilę.

— Aš... dabar nieko negaliu pasakyti, — tarė.

— Bet jūs... jūs nesergate? Turiu galvoje...

Ne, atsakė jis, nesergąs:

— Truputį papaikęs, bet nesergu.

Ji nusijuokė, kaip jis dar niekuomet nebuvo girdėjęs jos juokiantis, visai ne kaip rūmų panelė. Tai buvo užkrečiamas juokas, ir jis taip pat nusijuokė, pats stebėdamasis dar negirdėtu, niekad nejaustu lengvu savo juoku. Valandėlę abu darniai juokėsi, jis palaikė ją, o ji jį, jie vis dar juokėsi, jau seniai nebuvo svarbi priežastis, o tik pats juokas, tai buvo lyg kelionė traukiniu, lyg troškimas, kad niekad nesiliautų trinksėjimas bėgiais, bildesys, sklidinas saugumo ir ateities.

— Šeštadienis, — skubiai ištarė Natali, kai juokas liovėsi, — knygynai atdari tik iki ketvirtos. Aš iškart eisiu.

— Natali? Norėčiau, kad šis pokalbis liktų tik tarp mūsų. Lyg jo nė nebūtų buvę.

Ji nusijuokė:

— Koks dar pokalbis? Ate logo 30

Gregorijus apžiūrėjo saldainio popierėlį, kurį naktį licėjuje buvo įsidėjęs į palto kišenę ir šįryt apčiuopęs, kai įkišo ranką. Jis nuėmė telefono ragelį nuo šakučių ir padėjo, kaip reikia. Informacija jam buvo perdavusi tris telefonų numerius Rubenų pavarde. Antrasis buvo teisingas. Rinkdamas skaičius jautėsi taip, lyg nuo uolos šoktų į tuštumą. Nebūtų pasakęs, kad paskambino karštligiškai ar pagautas impulso. Keliskart paėmė ragelį į ranką, vėl padėjo ir nuėjo prie lango. Pirmadienį jau kovo pirmoji, ir šviesa šįryt kitoniška, pirmąsyk tai šviesa, kokią jis ir įsivaizdavo, kai siaučiant sniegui traukinys išvažiavo iš Berno stoties.