Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Taigi Amadėju buvo ką tik užmigęs, kai Adriana išgirdo, kaip perpietinę gatvės rimtį perskrodė skardūs klyksmai. Ji pripuolė prie lango. Priešais kaimynų namo duris ant šaligatvio gulėjo vyras. Jį apsupę Adrianai vaizdą užstoją žmonės rėkė vieni ant kitų ir pašėliškai mostagavo rankomis. Adrianai pasirodė, kad viena moteris bato galu spardo tysantį kūną. Dviem stambiems vyrams galų gale pasisekė nustumti žmones, jie pakėlė vyriškį ir atnešė prie Prado priimamojo durų. Tiktai dabar Adriana jį atpažino, ir jai iššoko širdis: Mendešas, vyras lapelyje, po kurio nuotrauka buvo parašas: o carniceiro de Lisboa, Lisabonos mėsininkas.

— Tą akimirką aš jau tiksliai žinojau, kas nutiks. Iki menkiausios smulkmenos, lyg ateitis būtų jau praėjusi, tarsi būčiau išsigandusi to, kas jau įvykę, o ateičiai būtų telikę išsidėstyti laike. Net ir tai, kad kita valanda paliks gilų pėdsaką Amadėju gyvenime ir pakiš sunkiausią egzaminą, kokio ligi šiol jam nereikėjo laikyti, siaubingai aiškiai iškilo man prieš akis.

Vyrai, kurie nešė Mendešą, ėmė skambinti prie durų kaip patrakę, ir Adrianai pasirodė, lyg su tuo šaižiu skambėjimu, vis pasikartojančiu ir vis nepakenčiamesniu, į taurią saugią jų namo tylą vis dėlto prasiskynė kelią diktatūros jėga ir žiaurumas, kuriuos jie ligi šiol — ne be sąžinės graužaties — pajėgė išlaikyti atstu. Dvi ar tris sekundes ji svarstė, gal paprasčiausiai nieko nedaryti ir dėtis negyvai. Bet žinojo: tokio poelgio Amadėju jai niekuomet nedovanotų. Taigi ji atidarė duris ir nuėjo jo žadinti.

Jis nepratarė nė žodžio, žinojo: nebūčiau jo žadinusi, jei nebūtų reikėję atsakyti į klausimą gyvent ar mirt. „Priimamajame“, — paprasčiausiai ištariau. Basas jis nusverdėjo laiptais žemyn, puolė prie praustuvės ir ėmė rieškučiomis piltis ant veido šaltą vandenį. Paskui žengė štai prie šito gulto, kur tysojo Mendešas.

Jis suakmenėjo ir dvi ar tris sekundes netikėdamas tiktai spoksojo į išbalusį sukritusį veidą su prakaito lašiukais ant kaktos. Atsisuko ir klausiamai pasižiūrėjo į mane. Linktelėjau galvą. Akimirką jis delnais užsidengė veidą. Paskui brolio kūną nukrėtė virpulys. Abiem rankom jis taip plėštelėjo Mendešui marškinius, kad sagos išlakstė pašaliais. Jis pridėjo ausį prie plaukuotos krūtinės, paskui paklausė stetoskopu, kurį jam padaviau.

„Digitalio!“ — tiek teištarė, ir iš jo sušvokšto žodžio tvokstelėjo neapykanta, su kuria jis grūmėsi, neapykanta lyg blizgąs plienas. Kol siurbiau švirkštą, jis masažavo Mendešui širdį, aš išgirdau dusliai trakštelint lūžtančius šonkaulius. Kai daviau jam švirkštą, mūsų žvilgsniai akies mirksnį susitiko. Kaip tą akimirką brolį mylėjau! Geležinės nepalaužiamos valios neapsakoma jėga jis grūmėsi su noru paprasčiausiai leisti numirti ant gulto tysančiam vyriškiui, kurio sąžinę, kaip visi įtarė, slėgė kankinimai ir žmogžudystės ir kurio riebus, prakaito išpiltas kūnas buvo atsakingas už žiaurų valstybės pavergimą. Kaip būtų buvę lengva tai padaryti, kaip neįtikėtinai lengva! Būtų pakakę vienos kitos neveiklumo sekundės. Tiesiog nieko nedaryti! Nieko !

Ir iš tikrųjų: kai išdezinfekavo reikiamą Mendešo krūtinės vietą, Amadėju padelsė ir užsimerkė. Šiaip niekuomet, nei anksčiau, nei vėliau, nesu stebėjusi žmogaus, šitaip įveikusio save patį. Tada Amadėju atsimerkė ir suleido adatą Mendešui tiesiai į širdį. Dūris atrodė kaip mirtinas, ir mane nupurtė šaltis. Jis dūrė taip tiksliai, kad gniaužė kvapą, jis visuomet taip durdavo adatas, jautei, kad tokiomis akimirkomis žmogaus kūnas jam tarytumei perregimas. Nė nevirptelėjęs, neįtikėtinai tolygiai jis suleido vaistus Mendešui į širdies raumenį, kad širdis vėl imtų plakti. Kai ištraukė adatą, jam buvo dingusi visa stiprybė. Dūrio vietą apklijavo pleistru ir paklausė Mendešą stetoskopu. Paskui pasižiūrėjo į mane ir linktelėjo: „Greitąją“, — tepasakė.

Greitoji atvažiavo, Mendešą išnešė neštuvais. Prie pat durų tasai atgavo sąmonę, atsimerkė ir sutiko Amadėju žvilgsnį. Nustebau matydama, kaip ramiai, bemaž dalykiškai, žiūrėjo į jį mano brolis. Gal dėl išsekimo, šiaip ar taip, jis buvo atsišliejęs į duris kaip žmogus, ką tik pergyvenęs sunkią krizę ir todėl dabar galįs tikėtis ramybės.

Bet nutiko priešingai. Amadėju nieko nežinojo apie žmones, kurie buvo susibūrę apie parkritusį Mendešą, pamiršau juos ir aš. Todėl mums buvo netikėta staiga išgirsti isteriškus šūksnius: Traidor! Traidor! 27 Pamatę, kad Mendešas sanitarų neštuvuose gyvas, jie išliejo įniršį ant to, kuris išplėšė jį iš pelnytos mirties ir kurį jie dabar laikė išdaviku, nes išgelbėjo priešą nuo teisingos bausmės.

Kaip ir tada, kai pažino Mendešą, Amadėju delnais užsidengė veidą. Tik dabar užsidengė lėtai, ir jei pirma buvo kaip visada aukštai iškėlęs galvą, tai dabar ją nusvarino, ir niekas nebūtų geriau, kaip šitas nusvarinimas, atskleidęs nuovargio ir liūdesio, su kuriuo jis pasitiko tai, kas jo dabar laukė.

Bet nei nuovargis, nei liūdesys neįstengė apniaukti jo dvasios. Tvirtu grybšniu jis nukabino nuo vagio baltą chalatą, apsirengti jo lig tol neturėjo kada, ir apsivilko. Tiktai vėliau aš suvokiau nesąmoningą tikrumą, išreikštą tuo veiksmu: nė nemąstydamas jis suvokė, kad turi pasirodyti tiems žmonėms kaip gydytojas ir kad veikiausiai jie jį tokį tada ir matys, jei jis vilkės tai bylojantį drabužį.

Kai jis išėjo prie namo durų, riksmai nutilo. Valandėlę jis tiktai stovėjo nuleidęs galvą, susigrūdęs rankas į chalato kišenes. Visi laukė, kad jis pasakytų ką nors gindamasis. Amadėju pakėlė galvą ir apžvelgė visą būrį. Man regėjosi, kad basos jo kojos ne paprasčiausiai stovi ant plytelių, jis veikiau įsirėmęs kojomis į jas.

Sou médico, pasakė jis, paskui pakartojo, įtikinamai: šou médico 28 .

Aš pažinau tris ar keturis mūsų ligonius iš kaimynystės, sumišę jie žvelgė į žemę.

É um assassino! 29 – sušuko kažkas. Carniceiro! — riktelėjo kitas.

Mačiau, kaip nuo sunkaus alsavimo kilojosi Amadėju pečiai.

E um ser humano, urna pessoa, jis žmogiška būtybė, asmuo, tarė Amadėju balsiai ir aiškiai, ir tikriausiai tiktai aš, pažinojusi kiekvieną jo balso atspalvį, išgirdau tą tylų virpėjimą, kai jis pakartojo: pessoa.

Ir išsyk po to ant jo balto chalato ištiško pomidoras. Kiek žinau, tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kada kas nors užpuolė Amadėju fiziškai. Nepasakysiu, kiek šis puolimas turėjo įtakos tam, kas jam vėliau nutiko, kiek jis prisidėjo prie to didžiulio sukrėtimo, nulemto scenos prie durų. Bet spėju, kad tai buvo niekniekis, palyginti su tuo, kas įvyko vėliau: viena moteris atsiskyrė nuo minios, žengė į jį ir spjovė jam į veidą.

Jei tai būtų buvęs vienintelis spjūvis, tai jis gal būtų galėjęs pasižiūrėti į jį kaip į pykčio protrūkį, panašų į nirtulingą nesuvaldomą krūptelėjimą. Tačiau moteris spjovė jam ne kartą, vis nesiliovė, lyg norėdama išspjaudyti iš kūno sielą, paskandinti Amadėju pasibjaurėjimo gleivėse, klampiais latakais varvančiose jam per veidą.

Ir šį puolimą jis ištvėrė užsimerkęs. Kaip ir aš, jis turėjo atpažinti tą moterį: tai buvo žmona vėžiu sirgusio ligonio, kurį jis daug metų gydė iki pat mirties, nesuskaičiuojamą galybę kartų lankydamas jį namuose ir neimdamas nė sentavo. „Koks nedėkingumas!“ — pamaniau pirmiausia. Bet paskui jos akyse išvydau skausmą ir neviltį, jie veržėsi pro tą įniršį, ir tada suvokiau: ji spjaudė, nes buvo jam dėkinga už tai, ką jis padarė. Mat jis buvo didvyris, angelas sargas, Dievo pasiuntinys, lydėjęs ją per ligos tamsą, kur ji būtų pražuvusi palikta viena. Ir kaip tik jis užkirto kelią teisingumui, kuris būtų įvykdytas, jei Mendešas būtų miręs. Ir ši mintis dirgios, truputi bukos moters sielą sujaudino taip, kad ji sugebėjo sau padėti tik liedama pyktį, ir kuo ilgiau jį liejo, tuo jis darėsi antgamtiškesnis, reikšmingesnis už Amadėju.