Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai juodu išklausė viską, Adriana ėmė versti. Visa tai įmanoma, taip, tai jo nestebina, pasakė Pradas. Techninį principą jis žinąs iš medicinos. Bet man nepatinka tai, ką jis daro su žodžiais. Jis nenorįs girdėti savo balso iš šalies, šitaip jis savęs neskaudinsiąs, ir taip jau atrodąs sau gan nepatrauklus. O dar tas ištarto žodžio užšaldymas; juk paprastai kalbi, kai išlaisvėji suvokęs, jog dauguma pasakytų žodžių bus pamiršta. Jam kraupu manyti, kad visa tai bus išsaugota, kiekvienas neapgalvotas žodis, kiekviena paikystė. Tai jam primeną Dievo nediskretiškumą.

— Šiuos žodžius jis tiktai murma, — pasakė Adriana, — mamai tai nepatinka, o Fatimą išmuša iš vėžių.

Mašina griaunanti užmaršties laisvę, kalbėjo toliau Pradas. Bet aš juk nepriekaištauju tau, mama, tai dar ir gana smagu. Nežiūrėk taip rimtai į viską, ką sako tavo gudruolis sūnus.

— Kodėl, velniai rautų, visuomet manai turįs ją guosti ir atsiimti visus žodžius? — pratrūko Adriana. — Kai ji šitaip iškankino tave švelnumu! Kodėl tiesiog negali ginti to, ką manai? Juk paprastai visuomet taip elgiesi! Visuomet!

Ar jis vis dėlto galėtų dar kartą išklausyti juostą, dėl balso, paklausė Gregorijus. Tas prašymas ją sugraudino. Kai suko juostą atgal, jos veidas buvo kaip mergytės, nustebusios ir laimingos, kad ir suaugusiems pasirodė svarbu tai, kas svarbu jai.

Gregorijus klausėsi ir klausėsi Prado žodžių. Jis pasidėjo knygą su portretu ant stalo ir klausėsi balso siedamas jį su veidu, kol galop balsas iš tiesų ėmė priklausyti veidui. Paskui pasižiūrėjo į Adrianą ir išsigando. Matyt, ji neatitraukė nuo jo akių, ir nuo to žiūrėjimo jos veidas atsivėrė, iš jo dingo visas griežtumas ir apmaudas, liko tik išraiška, sveikinusi jį atvykusį į jos meilės ir žavėjimosi Amadėju sklidiną pasaulį. Būkite atsargus. Turiu galvoje Adrianą, tarėsi jis girdįs Marianos Esos žodžius.

— Eime, — pasakė Adriana, — norėčiau jums parodyti, kur mes dirbame.

Jos žingsnis buvo tvirtesnis ir spartesnis, kai priekyje lipo į pirmą aukštą. Ji ėjo į brolio priimamąjį, jos reikėjo, skubiai, negali laukti tie, kam skauda ar kas bijo, paprastai sakydavo Amadėju. Ji tiksliai pataikė raktą į spyną, atidarė visas duris ir visur įjungė šviesą.

Prieš trisdešimt vienus metus Pradas čia gydė paskutinį savo ligonį. Priimamojo gultas apdengtas nauja popierine paklote. Ant įrankių lentynėlės gulėjo švirkštai, tokie šiais laikais jau nebenaudojami. Rašomojo stalo viduryje — atvira ligonių kartoteka, viena kortelė pakreipta. Šalia stetoskopas. Šiukšlių krepšyje vatos gumuliukai, sukruvinti anuomet. Prie durų du balti chalatai. Niekur nė dulkelės.

Adriana nukabino baltą chalatą ir apsivilko.

— Jo chalatas visuomet kabo iš kairės, jis kairiarankis, — pasakė sagstydamasi.

Gregorijus ėmė baimintis tos akimirkos, kai ji praėjusioje dabartyje, kur vaikščiojo kaip nakviša, nebesusigaudys. Bet to dar nebuvo. Ramiu veidu, spinduliuojančių darbingumą, ji atidarė vaistų spintą ir peržvelgė atsargas.

— Bemaž nebeturime morfijaus, — sumurmėjo, — reikia paskambinti Žoržei.

Ji uždarė spintą, išlygino popierinę paklotę ant gulto, bato galu patiesino svarstykles, pasižiūrėjo, ar švari plautuvė, o tada sustojo prie rašomojo stalo su kartoteka. Neliesdama pakreiptos kortelės ir net nežvilgtelėjusi į ją, ėmė kalbėti apie ligonę:

— Ir kodėl ji nuėjo pas tą šundaktarę, pas tą abortininkę. Tiek to, ji nežino, kaip man buvo baisu. Bet juk visi žino, kad Amadėju kuo puikiausiai saugo tokias paslaptis. Spjauna į įstatymą, jei moterį prispiria bėda. Etelvina ir dar vienas vaikas, — neįmanomas daiktas. Kitą savaitę, sakė Amadėju, nutarsime, ar ji paskui dar turės gydytis ligoninėje.

Jo sesuo, vyresnioji, buvo nutraukusi nėštumą ir ko nenumirė, prisiminė Gregorijus Žoau Esos žodžius. Jam pasidarė kraupu. Čia, apačioje, Adriana dar labiau nugrimzdo į praeitį negu viršuje, Amadėju kambaryje. Viršuje viešpatavo praeitis, kuria ji galėjo gyventi tiktai išoriškai. Išleidusi knygą ji pastatė tvirtą paminklą. Bet kai jis, rūkydamas ir girsnodamas kavą, sėdėjo tenai prie rašomojo stalo su senamadžiu rašikliu rankoje, Adriana negalėjo jo pasiekti, ir Gregorijus neabejojo, kad ji pavydėte pavydėjo jo minčių vienatvės. Čia, priimamajame, viskas buvo kitaip. Ji girdėdavo visus jo žodžius, kalbėdavosi su juo apie ligonius ir jam padėdavo. Čia jis priklausydavo jai visiškai. Daugelį metų tai buvo jos gyvenimo centras, jos gyvybingiausios dabarties vieta. Jos veidas, nors ir pažymėtas amžiaus pėdsakų — tam tikra prasme už jų, — šią akimirką buvo jaunas ir gražus, jis bylojo apie jos troškimą amžinai likti šioje dabartyje, kad nereikėtų nutolti nuo tų laimingų metų amžinybės.

Artėjo atsikvošėjimo akimirksnis. Adrianos pirštai negrabiai patikrino, ar visos chalato sagos užsagstytos. Žibančios akys ėmė blaustis, nuvytusi seno veido oda smuktelėjo žemyn, iš kambarių išnyko praėjusio laiko palaima.

Gregorijus nenorėjo, kad ji atsipeikėtų ir sugrįžtų į šaltą savo gyvenimo vienatvę, kur Klotilda turėjo jai paleisti magnetofoną. Tik jau ne dabar; būtų pernelyg žiauru. Taigi jis surizikavo:

— Ruji Luišas Mendešas. Ar Amadėju jį čia gydė?

Lyg jis būtų paėmęs nuo lentynėlės švirkštą ir suleidęs jai narkotikų, pašėliškų greičiu plūstelėjusių tamsiomis gyslomis. Ją visą supurtė, kaulėtas kūnas kelias akimirkas kratėsi lyg nuo karščio, jai pritrūko oro. Gregorijus išsigandęs prakeikė savo sumanymą. Bet trūkčiojimai liovėsi, ir ji žengė prie gulto. Gregorijus laukė klausimo, kaip sužinojęs apie Mendešą. Tačiau Adriana jau vėl seniai kapstėsi po praeitį.

Ji uždėjo delną ant gulto paklotės:

— Čia. Kaip tik čia. Regiu jį gulintį, lyg nuo to laiko tebūtų praėjusios minutės.

Ir ji leidosi pasakoti. Muziejinės patalpos nuo jos žodžių jėgos ir aistros atgijo, anos tolimos dienos karštis ir neganda grįžo į priimamąjį, kur Amadėju Inasiju de Almeida Pradas, katedrų mylėtojas ir negailestingas žiaurumo priešas, padarė tai, kas jo niekuomet taip ir nebepaleido, kas netgi ir negailestingai blaiviam jo protui buvo neįveikiama ir nepabaigiama. Tai, kas lyg lipnus šešėlis buvo užgulęs paskutinius jo blėstančio gyvenimo metus.

Tai atsitiko karštą drėgną 1965 metų rugpjūčio dieną, tuoj po keturiasdešimt penktojo Prado gimtadienio. Vasarį buvo nužudytas Umbertu Delgadu, 1958 metais kandidatavęs į prezidentus nuo centristų ir kairiųjų opozicijos, kai pamėgino grįžęs iš tremties Alžyre patekti į šalį per Ispanijos sieną. Atsakomybė už žmogžudystę buvo suversta Ispanijos ir Portugalijos policijai, bet niekas neabejojo, kad tai slaptosios policijos darbas, Policia Internaciona l de Defesa do Estado, PIDE, valdžiusios šalį, kai Antonijo de Salazaro nukaršimas tapo vieša paslaptis. Lisabonoje buvo platinami nelegaliai atspausdinti lapeliai, kur už šį kruviną nusikaltimą kaltinamas Ruji Luišas Mendešas, slaptosios policijos karininkas, kurio visi bijojo.

— Mes irgi radome tokį lapelį laiškų dėžutėje, — pasakė Adriana. — Amadėju taip įsistebeilijo į Mendešo nuotrauką, lyg būtų norėjęs sunaikinti jį žvilgsniu. Paskui suplėšė lapelį į smulkius skutelius ir nuskalavo vandeniu tualete.

Buvo ankstyva popietė, virš miesto tvyrojo tykus kepinąs karštis. Pradas buvo atsigulęs perpietės miego, kaip ir kasdien, bene minutė minutėn trukdavusio lygiai pusvalandį. Tai buvo vienintelis paros ciklo metas, kai jis užmigdavo be jokių pastangų. Tą pusvalandį jis visąlaik išmiegodavo kietai, nieko nesapnuodamas, kurčias bet kokiam triukšmui, o jei kas nors jį pažadindavo, valandėlę būdavo sutrikęs ir nieko nesuvokdavo. Adriana sergėjo šį jo pogulį kaip šventenybę.