Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Nebuvo jokios priežasties skambinti šitai mergaitei. Saldainio popierėlis palto kišenėje nėra jokia dingstis lyg perkūnas iš giedro dangaus skambinti mokinei, su kuria asmeniškai nebuvai persimetęs nė žodžiu. Juo labiau jei esi pabėgęs, o toks skambutis — mažytė drama. Ar viską ir nulėmė kaip tik tai, kad nebuvo nė vienos priežasties skambinti, užtat buvo daugybė priežasčių neskambinti?

O dabar juodu kartu juokėsi, ištisą minutę. Tai buvo lyg prisilietimas. Lengvas, besvoris prisilietimas be jokio pasipriešinimo, toks, kad bet koks fizinis lytėjimas atrodė kaip negrabus, bemaž juokingas judesys. Laikraštyje jis kartą buvo skaitęs straipsnį apie policininką, kuris paleido sugautą vagį. Mudu kartu pasijuokėme , teisindamasis aiškinosi policininkas, taigi nebegalėjau jo uždaryti. Paprasčiausiai buvo nebeįmanoma.

Gregorijus paskambino Marianai Esai ir Melodi. Niekas nekėlė ragelio. Tada išėjo į Žemutinį miestą, į Dos Sapateiros gatvę, kur Žoržė O’Kelis, kaip sakė tėvas Bartolomėjas, vis tebestovėjo už savo vaistinės prekystalio. Pirmąkart nuo tada, kai atvyko, galėjo vaikščioti atsagstytu paltu. Veidu juto švelnų orą ir suprato džiaugiąsis, kad neprisiskambino abiem moterims. Nenutuokė, ką būtų norėjęs joms pasakyti.

Viešbutyje jo paklausė, kiek laiko dar ketinąs čia pasilikti. Nâofaço ideia, — net nenumanau, atsakė jis, o paskui apmokėjo sąskaitą už tą laiką, kiek čia pragyveno. Registratorė lydėjo jį akimis iki pat durų, tai pamatė veidrodyje ant kolonos. Jis lėtai žingsniavo į Rosijo aikštę. Jam prieš akis iškilo Natali Ruben, einanti į Staufacherio knygyną. Ar ji žino, kad persų kalbos gramatikos reikėtų ieškoti pas Hauptą Sakalo aikštėje?

Prie vieno kiosko buvo išskleistas Lisabonos planas, kuriame pažymėti visų bažnyčių siluetai. Gregorijus nusipirko planą. Pradas — tai jam pasakojo tėvas Bartolomėjas — žinojo tas bažnyčias ir viską apie jas. Kai kuriose buvo lankęsis su tėvu Bartolomėju. Jas reikėtų išplėšti! — tarė jis, kai juodu ėjo pro klausyklas. Šitoks pažeminimas!

O’Kelio vaistinės durys ir langų rėmai buvo nudažyti tamsžalia ir aukso spalvomis. Virš durų Asklepijo lazda, lange — senamadės svarstyklės. Gregorijui įėjus, sutilindžiavo keletas varpelių, visi kartu jie skambino švelnią melodiją. Jis apsidžiaugė, kad gali pasislėpti tarp daugelio pirkėjų. O paskui pamatė tai, ko visiškai nesitikėjo išvysti: vaistininką, kuris rūkė už prekystalio. Visa vaistinė atsidavė dūmais ir vaistais, o O’Kelis kaip tik prisidegė naują cigaretę nuo senosios nuorūkos. Paskui gurkštelėjo kavos iš puodelio ant prekystalio. Niekas tarytumei nesistebėjo. Gergždžiančiu balsu jis kažką aiškino pirkėjams ar laidė pokštus. Gregorijui pasirodė, kad jis visus tujina.

Tai štai koks buvo Žoržė, užkietėjęs ateistas ir nusivylęs romantikas, kurio reikėjo Amadėju de Pradui, kad būtų visavertis. Vyras, kurio pranašumas žaidžiant šachmatais buvo toks svarbus jam, pranašiajam. Vyras, kuris pirmas pratrūko kvatotis, kai sulojęs šuo nutraukė bežadę tylą po pikžodingos Prado kalbos. Vyras, kuris džyrino kontrabosą, kol sulūžo strykas, nes pajuto, kad jis beviltiškai negabus. Ir galų gale vyras, kuriam Pradas pasipriešino, kai suprato, kad jis pasmerkė mirčiai Ištefaniją Išpinozą, moterį, prie kurios jis — jeigu tėvas Bartolomėjas spėjo teisingai — po daugelio metų artėjo, nežiūrėdamas jai į akis.

Gregorijus išėjo iš vaistinės ir atsisėdo kavinėje priešais. Jis žinojo, kad Prado knygoje yra užrašai, prasidedą nuo Žoržės skambučio. Kai jis dabar, tarp gatvės triukšmo ir žmonių, kurie šnekučiavosi ar užsimerkę šildėsi pavasario saulėje, įniko vartyti žodyną ir versti, pajuto, kad jam nutiko didis ir iš teisybės negirdėtas dalykas: jis dirbo su tekstu apsuptas balsų, gatvės muzikos ir kavos aromato. Bet juk tu irgi kai kada skaitai laikraštį kavinėje, atkirto jam Florensė, kai jai pareiškė, kad tekstams reikia saugių sienų, sulaikančių pasaulio triukšmą, geriausiai — storų tvirtų požeminio archyvo sienų. Ak, taip, laikraštį, atsakė jis, aš kalbu apie tekstus. Ir šit staiga jis nepasigedo sienų, portugališki žodžiai priešais jį liejosi su portugališkais žodžiais šalimais ir už jo, jis įsivaizdavo, kad Pradas ir O’Kelis sėdi prie gretimo stalo, trukdomi padavėjo, nors žodžiams tai visiškai nekenkė.

AS SOMBRAS DESCONCERTANTES DA MORTE. TRIKDĄ MIRTIES ŠEŠĖLIAI.

— Mane pabudino iš miego naktį, ir aš išsigandau mirties, — pasakė Žoržė telefonu, — aš dar ir dabar baisiausiai bijau.

Buvo bemaž trečia valanda nakties. Jo balsas skambėjo kitaip, nei tada, kai kalbėdavosi supirkėjais vaistinėje, siūlydavo man išgerti ar sakydavo: „Tavo ėjimas.“ Nebūtumei galėjęs sakyti, kad balsas virpėjo, bet jis buvo duslus kaip balsas, kai vargais negalais tramdai smarkius jausmus, grasinančius prasiveržti.

Jis susapnavo, kad nemokėdamas groti sėdi ant scenos prie savo naujo „Steinway“ pianino. Visiškai neseniai jis, racionalus iki gyvo kaulo, pasielgė kaip apkvaitęs pamišėlis: už pinigus, kuriuos jam paliko žuvęs brolis, jis nusipirko „Steinway“, nors nebuvo skambinęs pianinu nė vieno vienintelio takto. Pardavėjas nusistebėjo, kad jis paprastų paprasčiausiai dūrė į vieną iš žvilgančių pianinų, netgi neatidengęs klaviatūros. Nuo tada kaip muziejuje blizgantis pianinas stovi jo ištuštėjusiame bute nelyg didingas kapo paminklas.

— Pabudau ir staiga suvokiau: tam, kad išmokčiau skambinti pianinu kaip dera, mano gyvenimo nebepakaks. — Vilkėdamas chalatą jis sėdėjo priešais mane tarytumei nugrimzdęs krėsle labiau nei visuomet. Droviai trynė amžinai šaltas rankas. — Dabar tikrai mąstai: juk visa tai buvo iš anksto aišku. Žinoma, ir aš tą numaniau. Bet matai, kai pabudau, pirmąkart iš tikrųjų tą supratau. Todėl taip ir bijau.

— Ko bijai? — paklausiau ir luktelėjau, kol jis, kurio drąsaus tiesaus žvilgsnio niekas nebūtų pranokęs, pasižiūrės į mane. — Ko tiksliai?

Šypsnys šmėstelėjo Žoržės veidu: paprastai tai jis spiria mane būti tiksliam ir savo analitinį išmiklintą protą, savo cheminį šachmatinį protą priešina manajam polinkiui pastaruosius dalykus palikti skendinčius nežinomybėje.

Juk neįmanoma, kad vaistininkas baimintųsi skausmų ir merdėjimo, pasakiau, o dėl žeminančios fizinio ir dvasinio nuopuolio patirties — ką gi, juk pakankamai dažnai esame kalbėję apie būdus ir kelius tuo atveju, jei būsianti peržengta ištvermės riba. Taigi koks tas jo baimės objektas?

— Pianinas nuo šios nakties man primena, kad yra dalykų, kurių aš nebespėsiu padaryti. — Jis užsimerkė kaip visuomet, kai norėdavo užbėgti už akių mano nebyliam prieštaravimui. — Tai juk ne kokie menki džiaugsmai ar laikinas mėgavimasis kaip per dulkiną šutrą išversta stiklinė vandens. Tai dalykai, kuriuos trokšti padaryti ir patirti, nes tiktai jie suteiktų tavo ypatingam gyvenimui pilnatvės, o be jų gyvenimas liktų netobulas, tiktai torsas, nuotrupa.

Bet juk mirusiojo čia nebebūtų, jam nebereikėtų toliau kęsti netobulumo ir apgailestauti, pasakiau.

Taip, tikrai, tarė Žoržė, jo balsas skambėjo irzliai kaip visuomet, kai išgirsdavo tai, kas jam pasirodydavo nereikšminga, bet juk svarbus dabartinis gyvas suvokimas, kad, priešingai nei viltasi, gyvenimas liksiąs netobulas, vienų nuotrupų ir nedarnus. Šitas žinojimas ir esąs baisiausias — kaip tik mirties baimė.