Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Ištefanija. Gregorijus krūptelėjo ir pajuto, kaip jį išpylė karštis. Tas vardas buvo minimas Prado tekste, kurį skaitė šiandien popiet, bet jis nebuvo atkūręs sąsajų... „Goldbergo variacijos’... Ištefanija moka , ji skambino jas vien man, ir nuo to laiko puoselėju troškimą irgi išmokti taip skambinti. Ar tai galėjo būti šitoji Ištefanija? Moteris, kurią Pradas turėjo išgelbėti nuo O’Kelio? Moteris, per kurią nutrūko abiejų draugystė, toji prakeikta šventa draugystė?

Gregorijus įniko karštligiškai skaičiuoti. Taip, galimas daiktas. Siaubingesnio dalyko nė įsivaizduoti negalėjai: žmogus buvo pasiryžęs Pasipriešinimo judėjimui paaukoti moterį, kuri skambindama Bachą buvo sustiprinusi jo nuostabią svaiginančią viltį groti „Steinway“ pianinu, viltį, puoselėjamą dar licėjuje.

Kas nutiko tarp juodviejų kapinėse, kai tėvas nuėjo? Ar Ištefanija Išpinoza grįžo atgal į Ispaniją? Ji greičiausiai jaunesnė už O’Kelį, gerokai jaunesnė, Pradas būtų galėjęs ją įsimylėti tada, praėjus dešimčiai metų po Fatimos mirties. Jeigu buvo taip, tuomet Prado ir O’Kelio drama buvo ne tik skirtingos dorovės sampratos drama, bet ir meilės drama.

Ką apie šią dramą žinojo Adriana? Ar apskritai leido sau apie tai galvoti? O gal buvo ir jai uždariusi sielą, kaip ir daugeliui kitų dalykų? Ar tas neliečiamas pamišėliškas „Steinway“ pianinas dar tebestovėjo O’Kelio bute?

Paskutinius ėjimus Gregorijus padarė įprastai paviršutiniškai susitelkęs kaip žaisdamas simultaną su gimnazistais Kirchenfelde. Tada pamatė, kad Pedras pasaliai vypso, ir, atidžiai pasižiūrėjęs į lentą, išsigando. Pranašumas išgaravo lyg nebuvęs, — portugalas jau buvo pradėjęs pavojingą puolimą.

Gregorijus užsimerkė. Jį užliejo švininis nuovargis. Kodėl paprasčiausiai neatsistoja ir neišeina? Ir kodėl jis apskritai sėdi Lisabonoje nepakenčiamai žemame kambaryje, dusdamas nuo dūmų, ir žaidžia su atkariu žmogėnu, kuris jam nė per nago juodymą nerūpi ir su kuriuo netgi negali persimesti nė žodžiu?

Jis paaukojo paskutinį pėstininką, taip nukreipdamas žaidimą į pabaigą. Laimėti jis nebegalėjo, bet gal užteks lygiosioms. Pedras nuėjo į tualetą. Gregorijus apsidairė. Patalpa buvo ištuštėjusi. Prie jo stalo priėjo keli likę vyrai. Grįžo Pedras, atsisėdo ir įtraukė snarglį. Žoržės varžovas irgi buvo išėjęs, o pats Žoržė atsisėdęs taip, kad galėtų stebėti, kaip baigsis žaidimas prie gretimo stalo. Gregorijus girdėjo, kaip jis šnopuoja. Jei jis nenori prakišti, turi pamiršti tą vyrą.

Aliochinas kartą laimėjo partiją, nors turėjo trimis figūromis mažiau. Gregorijus, tada dar mokinys, netikėdamas sužaidė partijos pabaigą. O paskui mėnesių mėnesius žaisdavo kiekvienos partijos pabaigą, kurią rasdavo pavaizduotą. Nuo tada iškart suprasdavo, kaip reikia žaisti. Pamatė ir dabar.

Pedras pusvalandį mąstė, o paskui vis tiek pateko į spąstus. Pamatė iškart paėjęs. Laimėti jis nebegalėjo. Jis vis kišo priekin lūpas, kišo ir kišo. Įsistebeilijo į Gregorijų akmeniniu žvilgsniu.

— Novato, — pasakė, — novato. — Paskui skubiai atsistojo ir išėjo.

— Donde ės? — paklausė vienas iš stovinčių aplinkui. Iš kur atvykai?

— De Berna, na Suiça, — atsakė Gregorijus ir pridūrė: — Gente lenta. — Lėtapėdžiai žmonės.

Jie nusijuokė ir pasiūlė jam alaus. Tegu vėl ateinąs.

Gatvėje prie jo priėjo O’Kelis.

— Kodėl mane sekėte? — paklausė jis angliškai. Kimiai nusijuokė pamatęs apstulbūsį Gregorijaus veidą. — Buvo laikai, kai mano gyvybė priklausė nuo to, ar pastebiu, jei mane kas nors seka.

Gregorijus delsė. Kas nutiktų, jei šis žmogus staiga išvystų priešais save Prado portretą? Praėjus trisdešimčiai metų po to, kai atsisveikino su juo prie kapo? Jis lėtai išsiėmė knygą iš palto kišenės, atvertė ir parodė O’Keliui portretą. Žoržė sumirkčiojo, paėmė knygą Gregorijui iš rankos, žengė prie gatvės žibinto ir prisikišo portretą prie pat akių. Gregorijus niekuomet nepamirš šios scenos: veido O’Kelio, siūbuojančio žibinto šviesoje žiūrinčio į prarasto draugo portretą, netikinčio, išsigandusio, veido, regis, tuoj iširsiančio.

— Eime, — pasakė Žoržė kimiu balsu, suskambusiu įsakmiai tik todėl, kad reikėjo nuslėpti, koks jis sukrėstas, — aš gyvenu netoliese.

Jo žingsniai, kai ėjo pirmas, buvo sustabarėję ir netvirti, dabar jis buvo senis.

Jo butas buvo urvas, prirūkytas urvas su sienomis, aplipdytomis pianistų nuotraukomis. Rubinšteinas, Richteris, Horovicas. Dinų Lipati. Murėjus Peraja. Didžiulis portretas Marijos Žoau Pireš, Žoau Esos mylimiausios pianistės.

O’Kelis perėjo per svetainę, įjungė daugybę lempų, šviesos spindulys vis nutvieksdavo nuotrauką, išnyrančią iš tamsos. Neapšviestas liko vienintelis svetainės kampas. Tenai stovėjo pianinas, jo bežadė juoduma atmušdavo prislopintą ir blankų lempų atspindį. Būčiau norėjęs tapti žmogum, kuris priverčia skambėti pianiną... Mano gyvenimas baigsis taip ir nesugrojus variacijų. Šis pianinas stovėjo tenai jau dešimtmečius, tamsus žvilgaus elegantiškumo miražas, juodas baigto gyvenimo paminklas neišsipildžiusiai svajonei. Gregorijus prisiminė neliečiamus daiktus Prado kambaryje, nes ir ant O’Kelio pianino tarytumei nebuvo nė dulkelės.

Gyvenimas yra ne tai, ką mes gyvename; jis yra tai, ką mes įsivaizduojame gyveną, buvo parašyta Prado knygoje.

O’Kelis atsisėdo į krėslą, regis, visuomet jame sėdėdavo. Apžiūrinėjo Amadėju nuotrauką. Jo žvilgsnis, retai pertraukiamas mirkčiojimo, stabdė planetas. Juoda pianino tyla pripildė kambarį. Nuo tos tylos atsimušė motociklų kauksmas gatvėje. Žmonės nepakenčia tylos, buvo sakoma viename iš trumpų Prado užrašų, antraip jie pakęstų patys save.

Iš kur jis gavęs knygą, paklausė Žoržė, ir Gregorijus papasakojo. Cedros vermelhos, paskui balsu perskaitė Žoržė.

— Primena Adrianą, jos melodramišką būdą. Jis nemėgo tokio jos būdo, bet iš paskutiniųjų stengėsi, kad Adriana nepastebėtų. „Ji mano sesuo ir padeda man gyventi“, — sakydavo.

Ar Gregorijus žinąs, ką reiškia tie raudoni kedrai? Melodi, atsakė Gregorijus; jam pasirodę, kad Melodi žinanti. Iš kur jis pažįstąs Melodi ir kodėl visu šituo susidomėjęs, paklausė O’Kelis. Klausimas iš tikrųjų nuskambėjo neaštriai, bet Gregorijus tarėsi išgirdęs aidą aštrumo, glūdėjusio šiame balse anksčiau, tuo metu, kai reikėjo saugotis ir tapti budriam, jei kas nors regėdavosi keista.

— Aš norėčiau žinoti, ką reiškė būti juo, — atsakė.

Žoržė apstulbęs pasižiūrėjo į jį, nuleido akis į portretą ir užsimerkė.

— Ar tai įmanoma? Žinoti, ką reiškia būti kitu? Kai nesi kitas?

Bent galima išsiaiškinti, kaip yra, kai įsivaizduoji, jog esi kitas, atsakė Gregorijus.

Žoržė nusijuokė. Matyt, taip nuskambėjo jo juokas, kai jis licėjuje per išleistuvių šventę nusijuokė iš šuns.

— Ir todėl jūs pabėgote? Šauni beprotystė. Man patinka. A imaginaçâo, o nosso ültimo santudrio, vaizduotės galia yra mūsų paskutinė šventenybė, paprastai sakydavo Amadėju.

Ištaręs Prado vardą, O’Kelis pasikeitė. Nebuvo jo taręs keletą dešimtmečių, pamanė Gregorijus. Žoržės pirštai drebėjo, kai degėsi cigaretę. Jis užsikosėjo, paskui atsivertė Prado knygą tenai, kur Gregorijus popiet tarp puslapių buvo įdėjęs kavinės čekį. Liesa jo krūtinė kilojosi, jis kvėpavo tyliai švokšdamas. Gregorijus labiausiai troško palikti jį vieną.