Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— O aš vis dar gyvenu, — pasakė Žoržė ir atidėjo knygą į šalį. — Tebėra ir baimė, nesuvokta anų laikų baimė. Ir pianinas vis dar tebestovi. Šiandien jis jau nebe paminklas, jis tiesiog pianinas, tiktai pianinas, neskelbiantis jokios žinios, nebylus palydovas. Tas pokalbis, apie kurį rašo Amadėju, įvyko 1970-ųjų metų gale. Dar tada, taip, būčiau galėjęs prisiekti, kad mudu niekuomet neišsiskirsime. Mudu buvome kaip broliai. Daugiau negu broliai.

Prisimenu, kai pamačiau jį pirmą kartą. Tai atsitiko mokslo metų pradžioje, jis atėjo į klasę viena diena vėliau, nebeprisimenu kodėl. Ir dar pavėlavo į pamoką. Jau tada jis vilkėjo durtiniu, todėl atrodė esąs berniukas iš turtingų namų, nes tokio drabužio parduotuvėje nenusipirksi. Jis vienintelis neturėjo portfelio, lyg norėdamas pasakyti: Viskas yra mano galvoje. Ir tai derėjo jo nepamėgdžiojamam pasitikėjimui savimi, kai jis atsisėdo į laisvą vietą. Nė ženklo pasipūtimo ar išpuikimo. Jis paprasčiausiai buvo tikras, kad nėra nieko, ko negalėtų išmokti be jokių pastangų. Ir nemanau, kad jis ką nors žinojo apie šį tikrumą, tada tas tikrumas būtų buvęs menkesnis, ne, jis buvo tasai tikrumas. Jis atsistojo, pasisakė pavardę ir vėl atsisėdo: kaip artistas, ne, ne kaip artistas, tas berniukas nenorėjo pasirodyti, jam to nereikėjo, jo judesiai kerėjo žavesiu, grynu grakštumu. Tai pamatęs tėvas Bartolomėjas sutriko, valandėlę net nesusigaudė, ką daryti toliau.

Jis perskaitęs jo baigiamąją kalbą, pasakė Gregorijus, kai O’Kelis nugrimzdo į tylą. Žoržė atsistojo, nuėjo į virtuvę ir grįžo nešinas raudonojo vyno buteliu. Jis įsipylė ir išgėrė dvi taures, neskubėdamas kaip žmogus, kuriam šito reikia.

— Kiaurą naktį ją rašėme. Protarpiais jis netekdavo drąsos. Tada pagelbėdavo pyktis. „Dievas baudžia Egiptą kančiomis, nes faraonas nepakluso, — sušukdavo jis, — bet juk pats Dievas sukūrė jį tokį, kad vėliau galėtų rodyti savo valdžią! Koks pasipūtęs ir garbėtroška Dievas! Koks didžiuoklis!“ Mylėjau jį, kai visą užplūsdavo pyktis ir kai jis mesdavo iššūkį Dievui, tarsi atstatydamas aukštą gražią kaktą.

Jis norėjo, kad pavadinimas būtų „Pagarba mirštančiam Dievo žodžiui ir bjaurėjimasis juo“. Tai patetiška, pasakiau aš, patetiška metafizika, galų gale jis atsisakė tokio pavadinimo. Jis buvo linkęs į patosą, žinojo tai, bet nenorėjo pripažinti, todėl priešindavosi kičui, kad ir kokia būtų pasitaikiusi proga, kartais netgi būdavo neteisus, baisiai neteisus.

Fatima buvo vienintelė, saugoma nuo jo prakeiksmo. Jai buvo leidžiama viskas. Jis nešiojo ją ant rankų per visus aštuonerius santuokos metus. Jam reikėjo žmogaus, kurį būtų galėjęs nešioti ant rankų, toks jau buvo. Jis nepadarė jos laimingos. Mudu su Fatima nesikalbėjome apie tai, aš jai nelabai patikau, gal ji pavyduliavo, kad mudu su Amadėju esame tokie artimi. Bet kartą sutikau ją mieste, kavinėje, ji skaitė darbo skelbimus laikraštyje, kai kuriuos buvo apibraukusi. Išvydusi mane sulankstė laikraštį, bet aš priėjau iš nugaros ir spėjau pamatyti. „Norėčiau, kad jis manimi labiau pasitikėtų“ — prasitarė ji, kai šnekėjomės. Vienintelė moteris, kuria jis iš tiesų šiek tiek pasitikėjo, buvo Marija Žoau. Marija, Dieve, taip, Marija.

O’Kelis atnešė kitą butelį. Žodžiai jam jau ėmė lietis į daiktą. Jis gėrė tylėdamas.

O kokia Marijos Žoau pavardė, paklausė Gregorijus.

— Avila. Kaip šventosios Teresės. Todėl mokykloje ją vadino a santa , šventąja. Išgirdusi imdavo mėtytis daiktais. Vėliau, kai ištekėjo, ji pasirinko visai paprastą, neįsimintiną pavardę, bet aš ją pamiršau.

O’Kelis tylėdamas gėrė.

— Iš tikrųjų maniau, kad mudu niekada neišsiskirsime, — nutraukė jis tylą. — Maniau, tai neįmanoma. Kartą kažkur perskaičiau sakinį: Draugystės trunka tam tikrą laiką ir pasibaigia. Ne mums, pamaniau tada, ne mums.

Dabar O’Kelis gėrė vis greičiau, ir liežuvis jam nebepakluso. Vargais negalais atsistojo ir netvirtomis kojomis išėjo iš kambario. Netrukus grįžo nešinas popieriaus lapu:

— Štai. Sykį surašėme kartu. Koimbroje, kai regėjos, kad mudviem priklauso visas pasaulis.

Tai buvo sąrašas, pačiame viršuje pavadinimas: LEALDADE POR. Po juo Pradas ir O’Kelis buvo išvardiję visas priežastis, lemiančias lojalumą.

Kaltė, jaučiama kitam; bendri ugdymosi žingsniai; drauge patirta kančia; drauge patirtas džiaugsmas; mirtingųjų solidarumas; pažiūrų bendrumas; bendra kova su išoriniu pasauliu; bendros stiprybės, silpnybės; bendras artumo poreikis; vienodas skonis; bendra neapykanta; pasidalytos paslaptys; pasidalytos svajonės, vizijos; drauge patirtas susižavėjimas; bendras humoro jausmas; tie patys herojai; kartu priimti sprendimai; bendros sėkmės, nesėkmės, pergalės, bendri pralaimėjimai; drauge patirtos neviltys; bendros klaidos.

Šiame sąraše jis pasigedęs meilės, pasakė Gregorijus. O’Kelio kūnas įsitempė. Valandėlę pro girtumą prasiveržė blaivumas.

— Tuo jis netikėjo. Netgi šio žodžio vengė. Laikė kiču. Esą tiktai trys dalykai, sakydavo jis: geismas, palankumas ir saugumas. Ir visi jie laikini. Netvariausias esąs geismas, paskui ateinąs palankumas, deja, taip jau esą, kad saugumas, jausmas, puoselėjamas kiekvieno žmogaus, kada nors irgi išblėstąs. Gyvenimo iššūkių, visų tų dalykų, kuriuos turime įveikti, tiesiog yra per daug, jie pernelyg stiprūs, kad mūsų jausmai galėtų atsilaikyti nenukentėję. Todėl toks svarbus esąs lojalumas. Tai ne jausmas, kalbėjo jis, o valia, ryžtas, sielų bendrystė. Tai, kas atsitiktinius susitikimus ir atsitiktinius jausmus verčia būtinybe. Amžinybės dvelksmas, tiktai dvelksmas, bet vis tiek, sakydavo jis.

Jis klydo. Mes abu klydome.

Vėliau, kai buvome grįžę į Lisaboną, jam dažnai parūpdavo klausimas, ar esą ko nors panašaus į lojalumą sau pačiam. Įsipareigojimas nebėgti net pačiam nuo savęs. Nei vaizduotėje, nei veiksmu. Ryžtas palaikyti save patį, net jei savimi bodiesi. Jis būtų norėjęs save perkurti, o paskui pasistengti, kad kūrinys taptų tiesa. Pakenčiu save tik tada, kai dirbu, sakydavo.

O’Kelis nutilo, įsitempęs jo kūnas suglebo, žvilgsnis apsiblausė, alsavimas sulėtėjo lyg miegančio. Neįmanoma dabar paprasčiausiai išeiti.

Gregorijus atsistojo ir ėmė apžiūrinėti knygų lentynas. Visa lentyna knygų apie anarchizmą, rusų, andalūzų, katalonų. Daug knygų, kurių pavadinime yra žodis justięa. Dostojevskis, dar daugiau Dostojevskio kūrinių. Eça de Queirôs O CRIME DO PADRE AMARO, „Tėvo Amaru nusikaltimas“ knyga, kurią jis nusipirko, pirmąkart užėjęs į Žuliju Simoišo antikvariatą. Zigmundas Froidas. Pianistų biografijos. Literatūra apie šachmatus. Galų gale nišoje siaura lentyna su licėjaus vadovėliais, kai kurie bene septyniasdešimties metų senumo. Pasiėmęs lotynų ir graikų kalbų gramatikas Gregorijus pavartė sutręšusius puslapius, išmargintus rašalo dėmėmis. Žodynai, tekstai pratimams. Ciceronas, Livijus, Ksenofontas, Sofoklis. Biblija, suskaityta, prirašinėta pastabų.

O’Kelis pabudo, bet kai prakalbo, atrodė, lyg tęstųsi sapnas, kurį jis ką tik sapnavo:

— Jis nupirko man vaistinę. Visą geriausios būklės vaistinę. Tiesiog šiaip. Susitikome kavinėje ir šnekučiavomės apie viską, kas tik įmanoma. Nė žodžio apie vaistinę. Jis buvo paslapčių vertelga, prakeiktas, mielas paslapčių vertelga, nepažinojau jokio kito žmogaus, kuris būtų taip išmoningai saugojęs paslaptis. Tokia buvo jo garbėtroškos forma, nors jis ir nenorėjo šito girdėti. Mums grįžtant jis staiga sustoja. „Ar matai šią vaistinę?“ — klausia. „Žinoma, matau, — atsakau, — o ką?“ — „Ji tavo, — sako jis ir pakiša man panosėn raktų ryšulį. — Juk visada troškai nuosavos vaistinės, dabar ją turi.“ O paskui jis dar sumokėjo už visą įrangą. Ir žinot ką? Aš nė truputėlio nesigėdijau. Buvau tiesiog priblokštas ir iš pradžių kasryt tryniausi akis. Kai kada paskambinęs jam sakydavau: „Įsivaizduok, aš stoviu nuosavoje vaistinėje.“ Tada jis juokdavosi, tai būdavo tas nevaržomas, laimingas juokas, metai po metų vis rečiau girdimas.