Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Tas, kas tikrai norėtų sužinoti, kas jis yra, turėtų be atilsio fanatiškai kaupti nusivylimus, ir tas nuviliančių potyrių ieškojimas turėtų būti jam kaip manija, viską lemianti jo gyvenimo manija, nes jam be galo aiškiai prieš akis iškiltų suvokimas, kad nusivylimas yra ne staigiai veikią, žudą nuodai, o vėsus raminąs balzamas, atveriantis mums akis ir leidžiantis pamatyti tikruosius mūsų pačių bruožus.

Jam turėtų rūpėti ne tik nusivylimai, susiję su kitais žmonėmis ar aplinkybėmis. Atradęs nusivylimą kaip giją, vedančią į tave patį, pajusi troškimą sužinoti, kiek esi nusivylęs pats savimi: kad ir stokojama drąsa ar trūkstamu nuoširdumu, o gal klaikiai siauromis ribomis, kurios nubrėžtos tavo juslėms, elgesiui ir kalbai. Bet ko gi mes tikėjomės ir laukėme iš savęs? Norėjome būti nesuvaržyti ar visiškai kitokie negu esame?

Galėtum puoselėti viltį, kad tapsi tikresnis, jeigu sumažinsi lūkesčius, susitrauksi į kietą patikimą branduolį ir šitaip apsisaugosi nuo nusivylimo skausmo. Tačiau koks tada būtų gyvenimas, jei uždraustumei sau kiekvieną didesnį, nekuklesnį lūkestį, gyvenimas, pilnas tik tokių menkų lūkesčių kaip atvažiuojąs autobusas?

— Nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris būtų galėjęs taip nesivaržydamas nuklysti į savo svajas, — pasakė Esą, — ir kuris būtų taip neapkentęs nusivylimo. Taip rašydamas, jis prieštarauja sau. Jis dažnai gyveno prieštaraudamas sau. Žoržė tai nuneigtų. Ar susipažinote su Žorže? Žorže O’Keliu, vaistininku, kurio vaistinėje dieną naktį dega šviesa? Jis kur kas ilgiau pažinojo Amadėju, kur kas ilgiau. Ir vis dėlto.

Žoržė ir aš... ką gi. Kartą mudu sužaidėme partiją. Vienintelį kartą. Lygiąsias. Bet kai reikėdavo planuoti operacijas ir itin įmantrias apgaules, mudu buvome nepamainoma komanda, kaip broliai, kurie be žodžių supranta vienas kitą.

Amadėju pavydėjo šitokio bežodžio tarpusavio supratimo, juto, kad jis neprilygsta mūsų suktumui ir neskrupulingumui. Juodviejų falanga — taip vadino jis mūsų sąjungą, kai kada tai buvo ir nebyli sąjunga, netgi jo atžvilgiu. Ir tada jutai: jis mielai būtų išardęs šią sąjungą, šią falangą. Tada jis spėliodavo. Kai kada pataikydavo kaip pirštu. O kai kada prašaudavo visiškai pro šalį. Ypač jei tai būdavo susiję su kuo nors, kas jį... taip, kai tai būdavo susiję su juo pačiu.

Gregorijus sulaikė kvapą. Ar dabar išgirs ką nors apie Ištefaniją Išpinozą? Apie ją jis negalėjo klausti nei Esos, nei O’Kelio, tai buvo neįmanoma. Ar galop Pradas suklydo? Ar jis apsaugojo moterį nuo pavojaus, kurio visai nė nebuvo? Ar Esos abejonė buvo susijusi su visai kitu prisiminimu?

— Visuomet nekenčiau sekmadienių čia, — atsisveikindamas pasakė Esą. — Pyragas be skonio, plakta grietinėlė be skonio, dovanos be skonio, lėkšti žodžiai be jokio skonio. Darnus pragaras. Bet dabar... popietės su jumis... galėčiau priprasti.

Jis išsitraukė ranką iš švarko kišenės ir atkišo Gregorijui. Ranką su trūkstamais pirštų nagais. Grįždamas keltu, Gregorijus visąlaik juto jos stiprų paspaudimą.

TREČIA DALIS Bandymas

24

Pirmadienio rytą Gregorijus išskrido į Ciurichą. Pabudo auštant ir pamanė: Netrukus prarasiu save. Buvo ne taip, kad iš pradžių jis pabudo, o paskui šią mintį jam įkvėpė neutralus budrumas, budrumas, galįs tverti ir be jo. Nutiko priešingai: pirma mintis, o paskui pabudimas. Taigi tas keistas skaidrus budrumas, kuris jam buvo naujas ir skyrėsi nuo ano budrumo, apėmusio jį naujaip per kelionę į Paryžių, tam tikra prasme buvo ne kas kita, o tik ta mintis. Jis nebuvo tikras, jog žino, kas slypi toje mintyje, bet kad ir kokia neaiški, ši mintis buvo įsakmi ir ryžtinga. Jį apėmė panika, ir virpančiomis rankomis jis įniko krautis daiktus, pramaišiui mesdamas knygas ir drabužius. Kai lagaminas buvo sukrautas, Gregorijus prisivertė nurimti ir valandėlę stovėjo prie lango.

Diena bus švytinti. Adrianos namo svetainėje nuo saulės žvilgės parketas. Ryto šviesoje Prado rašomasis stalas atrodys dar nykiau negu paprastai. Ant sienos virš stalo kabėjo rašteliai su išblukusiais, bemaž neįskaitomais žodžiais, kuriuos per laiko atstumą numanei tik iš nedaugelio taškų, likusių, kai plunksna buvo paspaudžiama kiečiau. Jam būtų knietėję sužinoti, ką tie žodžiai turėjo priminti gydytojui.

Ryt arba poryt, gal netgi jau šiandien Klotilda atneš į viešbutį naują Adrianos kvietimą. Žoau Esą tikėjosi, kad jis sekmadienį apsilankys pažaisti šachmatais. O’Kelis ir Melodi stebėsis, kad niekuomet daugiau nebeišgirs apie jį, vyriškį, kuris atsirado iš niekur ir klausinėjo apie Amadėju, lyg jo laimė priklausytų nuo to, ar supras, koks Amadėju buvo. Tėvui Bartolomėjui pasirodys keista, kad Prado išleistuvių kalbos kopiją jis atsiųs paštu. Mariana Esą nesupras, kodėl jis prasmego tarytum skradžiai žemės. Ir Silveira. Ir Kutinju.

Ji viliasi, jog nieko baisaus nenutikę, kad jis taip staiga išvykstąs, pasakė moteris registratūroje, kai jis apmokėjo sąskaitą. Iš taksi vairuotojo portugalų kalbos jis nesuprato nė žodžio. Kai prie oro uosto atsiskaitė, palto kišenėje aptiko lapuką, kuriame Žuliju Simoišas, antikvaras, buvo jam užrašęs kalbų mokyklos adresą. Gregorijus valandėlę apžiūrinėjo jį, o paskui įmetė į šiukšlių dėžę prie laukiamosios salės durų. Lėktuvas pusę dešimtos esąs pustuštis, pasakė jam prie langelio ir davė bilietą šalia iliuminatoriaus.

Laukiamojoje salėje jis girdėjo vien portugalų kalbą. Kartą net pagavo žodį português. Šis žodis dabar jį gąsdino, nors nebūtų įstengęs pasakyti, kodėl. Jis norėjo miegoti savo lovoje Ilginėje gatvelėje, vaikščioti po Bundesterasę, eiti Kirchenfeldo tiltu, norėjo kalbėti apie ablativus absoliutus ir „Iliadą“, norėjo stovėti Bubenbergo aikštėje, kur viską pažinojo. Jis norėjo namo.

Artėjant prie Klotenos oro uosto jį pažadino stiuardesės klausimas portugališkai. Ilgokas klausimas, jis lengvai jį suprato ir atsakė portugališkai. Pasižiūrėjo į Ciuricho ežerą apačioje. Kraštovaizdžio tolius dengė murzinas sniegas. Lėktuvo sparnus telžė lietus. Jis norėjo ne į Ciurichą, norėjo į Berną, pamanė jis. Džiaugėsi, kad pasiėmė Prado knygelę. Kai lėktųvas ėmė leistis ir visi kiti padėjo šalin knygas ir laikraščius, jis išsiėmė knygelę ir pradėjo skaityti.

JUVENTUDE IMORTAL. NEMARI JAUNYSTĖ. Jaunystėje mes gyvename taip, lyg būtume nemarūs. Mirtingumo suvokimas supa mus kaip plonyčio popieriaus juosta, beveik nelytinti mūsų odos. Kada gyvenimas tai pakeičia? Kada ta juosta ima mus spausti tvirčiau, kol galop pasmaugia? Kaip atpažinti jos švelnų, bet nepalenkiamą spaudimą, leidžiantį suprasti, kad jis niekuomet daugiau nebeatsileis? Kaip atpažinti kitų spaudimą? Ir kaip — savo?

Gregorijus troško, kad lėktuvas būtų autobusas, kurio galinėje stotelėje galima paprasčiausiai likti sėdėti ir skaityti toliau, o paskui važiuoti atgal. Jis išlipo paskutinis.

Prie bilietų pardavimo langelio jis delsė, moteris net ėmė nekantriai sukioti apyrankę.

— Antros klasės, — tarė jis galop.

Kai traukinys važiavo iš Ciuricho stoties didindamas greitį, jam toptelėjo, kad Natali Ruben šiandien bibliotekoje ieško knygos apie Portugalijos Pasipriešinimo judėjimą, o kitos knygos išsiųstos į Lisaboną. Savaitės vidury, kai jis jau seniai gyvens Ilginėje gatvelėje, ji tik per kelis namus toliau eis į Haupto knygyną, o paskui neš į paštą persų kalbos gramatiką. Ką pasakys jai sutikęs? Ką pasakys kitiems? Kėgiui ir kitiems kolegoms? Mokiniams? Doksiadui pasakyti būtų paprasčiausia, ir vis dėlto: kokie būtų tie teisingi žodžiai, aiškiną žodžiai? Kai pasirodė Berno katedra, jis pajuto, kad po kelių minučių įžengs į uždraustą miestą.