Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Naktį Gregorijus mažai miegojo, o pabudęs iš pradžių nesusigaudė, kur yra. Jis klebino galybę gimnazijos durų, laipiojo pro galybę langų. Kai miestas paryčiais budo, Gregorijus stovėjo prie lango ir nebesusigaudė, ar iš tikrųjų buvo Kirchenfelde.

Stambaus Berno laikraščio redakcijoje jį sutiko ne itin draugiškai, ir Gregorijus pasigedo Aguštinjos iš Lisabonos DLÂRIO DE NOTICIAS. Skelbimas 1966-ųjų balandį? Darbuotojai nenoromis paliko jį vieną archyve, ir priešpiet jis buvo suradęs pavardę pramonininko, kuris anuomet ieškojo savo vaikams mokytojo. Telefonų knygoje buvo trys Hanesai Šnyderiai, bet tik vienas inžinierius, gyvenąs Elfenau.

Nuvažiavęs tenai Gregorijus paskambino prie durų, jausdamasis visiškas mulkis. Bet sutuoktiniams Šnyderiams jų išpuoselėtoje viloje, regis, buvo maloni permaina išgerti arbatos su vyriškiu, kuris anuomet vos netapo jų vaikų mokytoju. Abu jau artėjo prie aštuoniasdešimties metų ir pasakojo apie nuostabius laikus, kai praturtėjo tarnaudami šachui. Kodėl jis tada atsiėmęs prašymą? Jaunuolis, mokąs klasikinių kalbų — kaip tik tokio jie ir ieškoję. Gregorijus papasakojo apie motinos ligą, o paskui valandėlę nukreipė pokalbį kita linkme.

O koks Isfahane klimatas, galop paklausė jis. Karšta? Smėlio audros? Nieko, ko reikėtų baimintis, nusijuokė jie, bent jau kai gyveni taip, kaip gyvenę juodu. O paskui jie atnešė nuotraukų. Gregorijus užsisėdėjo iki vėlyvo vakaro, o Šnyderiai stebėjosi ir džiaugėsi, kad jis domisi jų prisiminimais. Jie padovanojo jam Isfahano nuotraukų albumą.

Iki atsigulė Gregorijus žiūrinėjo Isfahano mečetes, klausydamasis portugalų kalbos plokštelės. Užmigo jausdamas, kad jam nepasisekė nei Lisabona, nei Bernas. Ir kad nebežino, kaip būna, kai pasiseka gyvenamoji vieta.

Pabudęs prieš ketvirtą, užsimanė paskambinti Doksiadui. Tik ką jam pasakys? Esąs čia, bet vis dėlto ne čia? Gimnazijos mokytojų kambaryje piktnaudžiavęs telefonu, nes norėjęs išsiaiškinti patrakusius troškimus? Net nesąs visiškai tikras, jog taip ir buvo iš tiesų?

Kam, jei ne graikui, būtų galėjęs visa tai papasakoti? Gregorijus prisiminė tą keistą vakarą, kai juodu bandė vienas kitą tujinti.

— Aš vardu Konstantinas, — staiga tarė graikas, kai juodu žaidė šachmatais.

— Raimundas, — atsakė jis.

Nebuvo jokio įprastinio patvirtinimo, nei taurės, nei rankos paspaudimo, juodu netgi nepasižiūrėjo vienas į kitą.

— Bet tu ir suktas, — pasakė graikas, kai Gregorijus įviliojo jį į spąstus.

Žodžiai nuskambėjo netinkamai, ir Gregorijui pasirodė, kad tai pajuto abu.

— Neturėtum nuvertinti mano suktumo, — pasakė jis.

Likusią vakaro dalį juodu vengė kreipinių.

— Labanakt, Gregorijau, — atsisveikino graikas, — saldžių sapnų.

— Ir jums, daktare, — atsakė Gregorijus.

Tuo ir baigėsi.

Ar dėl to negalima išsipasakoti graikui apie tą tvyrančią sumaištį, kurios apimtas klydinėjo po Berną? Ar tas jų artumas per nuotolį deramas tokiam išsipasakojimui? Gregorijus surinko numerį ir padėjo ragelį po antro signalo. Kai kada graikas būdavo šiurkštus, tokie tikriausiai būna Tesalonikų taksi vairuotojai.

Jis išsiėmė Prado knygą. Kai prieš dvi savaites nuleidęs žaliuzes jis skaitė prie virtuvės stalo, pajuto, kad sakiniai, kuriuos kilmingasis portugalas parašė žydrojo namo palėpėje, jam padėjo būti tinkamoje vietoje: nei Berne, nei Lisabonoje.

AMPLIDÂO INTERIOR. VIDINIS TOLIS. Mes gyvename čia ir dabar, viskas, kas buvo anksčiau ir kitur, yra praeitis, beveik visa pamiršta, bet jos menkas likutis dar pasiekiamas padrikomis prisiminimų nuotrupomis, netolygiai sužimbančiomis ir vėl užgęstančiomis. Taip mes pratę galvoti apie save. Taip mąstyti įprasta, kai žvilgsnis nukrypsta į kitus: jie juk tikrai čia ir dabar stovi prieš mus, niekur kitur ir ne kada nors, ir kaip kitaip susietumei juos su praeitimi, jei ne vidiniais prisiminimais, o jų tikroji būtis tolygi jų vyksmo dabarčiai?

Bet žiūrint mūsų sielos akimis yra visiškai kitaip. Tada mūsų neriboja dabartis, mes nuklystame toli į praeitį. Nuklystame jausmais, daugiausia tais stipriaisiais, vadinasi, tais, kurie lemia, kas mes esame ir ką reiškia būti mumis. Šiems jausmams nėra laiko, jie jo nepažįsta ir nepripažįsta. Būtų klaidinga sakyti: vis dar tebesu berniukas ant licėjaus laiptelių, berniukas su kepuraite rankoje, o mano žvilgsnis keliauja į mergaičių mokyklą, vildamasis pagauti Mariją Žoau. Taip, klaidinga, nes praslinko jau daugiau negu trisdešimt metų. Bet ir teisinga. Susidūrus su sunkiais uždaviniais širdis daužydavosi taip pat, kaip tada, kai ponas Lansoišas, matematikos mokytojas, įeidavo į klasę; sutrinku priešais autoritetus lyg išgirdęs susirietusio tėvo valdingus žodžius; ir jei mane kliudo švytįs kokios nors moters žvilgsnis, užima kvapą kaip kaskart, kai tarp licėjaus ir mergaičių mokyklos langų tarytumei susikirsdavo mano ir Marijos Žoau žvilgsniai. Aš vis dar tebesu tenai, tame nutolusiame laike, niekuomet jo nepalikau, gyvenu klaidžiodamas praeityje arba atklysdamas iš jos. Toji praeitis yra dabartis ne tik dėl trumpų atminties blyksnių. Visi tie pokyčiai, kuriuos atginė laikas, palyginti su neturinčia laiko jausmų esatimi, yra laikini ir netikri kaip sapnas, apgaulingi kaip vizijos: jie mane įtikinėja, kad kaip gydytojas, pas kurį žmonės ateina su savo skausmais ir rūpesčiais, pasakiškai pasitikiu savimi ir nieko nebijau. Tasai baugus pagalbos ieškančių žvilgsnių patiklumas tikina mane tuo, kol jie stovi priešais. Bet vos jie išeina, trokštu sušukti pavymui: juk aš vis dar tebesu tas bailus berniukas ant licėjaus laiptų, visiškai nieko nereiškia, kad apsirengęs baltą chalatą sėdžiu prie didžiulio rašomojo stalo ir patarinėju, tai netgi melas, nesileiskit klaidinami to, ką mūsų juokingas paviršutiniškumas vadina dabartimi.

Mes klaidžiojame ne tik laike. Ir erdvėje mes nuklystame toli už horizonto. Išvykdami paliekame ir dalelę savęs, liekame, nors ir esame išvykę. Tą dalelę savasties galime atgauti tik sugrįžę. Tai būna kelionė savęsp, kelionė į save, kai vienodai trinksint ratams važiuojame ten, kur įveikėme dar vieną savojo gyvenimo kelio atkarpą, kad ir kokia trumpa ji būtų. Kai antrąkart žingsniuojame svetimos stoties peronu, girdime per garsiakalbius balsus, uodžiame nesupainiojamus kvapus, tada atvykstame ne tik į tolimą vietovę, bet ir į tolimą savo vidinio pasaulio kraštą, galbūt į patį nuošaliausią savo sielos kampelį, nes jis, kai būname kur kitur, skendi aklinoj tamsoj, lieka visiškai nematomas. Antraip argi šitaip susijaudintume, šitaip netvertume savo kailyje, kai konduktorius šūkteli vietovės pavadinimą, kai išgirstame žviegiant stabdžius, o mus praryja staiga atsiradęs stoties šešėlis? Argi tai būtų paslaptinga, nebylaus dramatiškumo kupina akimirka, kai paskutinįkart trūktelėjęs traukinys visiškai sustoja? Mat nuo pat pirmųjų žingsnių svetimu ir jau nebe svetimu peronu susigrąžiname tą gyvenimą, kurį buvome nutraukę ir palikę, kai anuomet pajutome, kaip trūktelėjo pradedąs važiuoti traukinys. Kas galėtų jaudinti labiau už tai, kad susigrąžini nutrauktą gyvenimą su visais jo vyliais?

Mes klystame, neprotingai prievartaujame save, kai susitelkiame į Čia ir Dabar tikri, jog šitaip suvokiame esmę. O juk reikėtų su deramu humoru ir deramu liūdesiu tvirtai ir ramiai keliauti po laike ir erdvėje nusidriekusį vidinį pasaulį, jis ir yra mes. Kodėl mes gailimės žmonių, kurie nekeliauja? Jie neklajoja po išorinį pasaulį, tad negali klaidžioti ir po vidinį, negali pasidauginti, dėl to jie neįstengia nuklysti į savo sielos gelmes ir atrasti, kuo ir kokiais jie būtų galėję tapti.