Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai prašvito, Gregorijus nuėjo į stotį ir pirmuoju traukiniu išvažiavo į Mutjė Juros kalnuose. Į Mutjė tikrai važiavo žmonių. Tikrai. Mutjė buvo ne tik miestas, kuriame jis pralaimėjo vyrui keturkampiu veidu, nuožulnia kakta ir ežiuku kirptais plaukais, nes neištvėrė lėtų jo ėjimų. Mutjė buvo tikras miestas su rotuše, prekybos centrais ir arbatinėmis. Gregorijus dvi valandas bergždžiai ieškojo vietos, kur anuomet vyko turnyras. Negalėjai ieškoti to, apie ką nieko nebežinojai. Arbatinės darbuotoja stebėjosi jo padrikais nerišliais klausimais ir paskui šnibždėjosi su bendradarbe.

Ankstyvą priešpietę jis vėl buvo Berne. Liftu pakilo į universitetą. Buvo atostogos. Jis atsisėdo vienoje tuščioje auditorijoje ir ėmė galvoti apie jaunuolį Pradą, sėdintį Koimbros universiteto auditorijose. Pasak tėvo Bartolomėjo, jis galėjo būti negailestingas, susidūręs su pasipūtimu. Negailestingas. Įtūždavo. Nešiodavosi kreidos, jei kas nors iškviesdavo jį prie lentos, kad pašieptų. Kartą prieš daugelį metų Gregorijus, varstomas priblokštų studentų žvilgsnių, sėdėjo per paskaitą apie Euripidą. Nustebo, kad čia kalbama ypatingu pakylėtu žargonu. „Kodėl jūs neskaitote teksto? — Gregorijui taip ir knietėjo šūktelėti jaunam docentui. — Skaitykite! Paprasčiausiai skaitykite!“ Kai dėstytojas įniko terpti vis daugiau prancūziškų sąvokų, regis, sugalvotų vien tam, kad derėtų prie jo rožinių marškinių, jis išėjo. Gaila, mąstė jis dabar, kad tada nieko taip ir neriktelėjo tam puošeivai.

Lauke vos žengęs keletą žingsnių jis sustojo ir užgniaužė kvapą. Pro Haupto knygyno duris išėjo Natali Ruben. Krepšyje, pamanė jis, persų kalbos gramatika, ir Natali dabar eina į paštą, kad išsiųstų jam į Lisaboną knygą.

Vien šito gal dar būtų buvę negana, mąstė Gregorijus vėliau. Gal jis vis tiek būtų pasilikęs ir tiek laiko stovėjęs prie Bubenbergo aikštės, kol būtų galėjęs jos prisiliesti. Bet apniukusiai dienai anksti sutemus visose vaistinėse sužibo šviesos. Cortar a luz, tarsi išgirdo O’Kelio žodžius, o kai jie niekaip netilo, Gregorijus nuėjo į banką ir pervedė nemenką sumą į einamąją sąskaitą. „Na, galų gale ir jums prireikė šiek tiek pinigų!“ — tarė moteris, tvarkanti jo santaupas.

Kaimynei, poniai Losli, jis pasakė turįs ilgėlesniam laikui išvažiuoti. Ar ji galėtų ir toliau imti jo paštą ir persiųsti, jei jis paskambinęs pasakytų kur? Moteriškei buvo smalsu sužinoti ką nors daugiau, bet klausti ji neišdrįso.

— Viskas gerai, — tarė Gregorijus ir paspaudė jai ranką.

Paskambinęs į viešbutį Lisabonoje jis paprašė neribotam laikui rezervuoti jam tą patį kambarį. Gerai, kad jis paskambinęs, atsakė jam, mat neseniai jam atėjęs siuntinys, o ana sena moteris vėl atnešusi laiškutį. Jam skambinę ir telefonu, numerius jie užsirašę. Beje, spintoje jie radę šachmatus. Ar jie jo?

Vakarieniauti Gregorijus nuėjo į „B elle vue“ nes buvo labiausiai tikėtina, kad ten nieko nesutiks. Padavėjas buvo paslaugus kaip su senu pažįstamu. Paskui Gregorijus nuėjo ant suremontuoto Kirchenfeldo tilto. Nužingsniavo iki pat tos vietos, kur portugalė skaitė laišką. Kai pažvelgė žemyn, jam apsvaigo galva. Namie iki vėlumos jis skaitė knygą apie maro epidemiją Portugalijoje. Vertė puslapius jausdamasis, kad moka portugalų kalbą.

Kitą rytą jis sėdo į traukinį, važiuojantį Ciurichan. Prieš pat vienuoliktą į Lisaboną skrido lėktuvas. Kai jis apie pietus nusileido, danguje be jokio debesėlio švietė saulė. Taksi važiavo atdarais langais. Viešbučio berniukas, kuris nešė jam į kambarį lagaminą ir siuntinį su Natali Ruben knygomis, pažinęs jį pratrūko čiauškėti kaip pasamdytas. Gregorijus nesuprato nė žodžio.

25

Quer tomar alguma coisa? — Gal norėtumėte su manimi ko nors išgerti? — buvo parašyta laiškelyje, antradienį atneštame Klotildės. Šįkart pasirašyta paprasčiau ir artimiau: Adriana.

Gregorijus žiūrinėjo tris raštelius su telefono numeriais. Pirmadienį vakare skambino Natali Ruben, sutriko, kai jai buvo pasakyta, kad jis išvažiavęs. Taigi persų kalbos gramatikos, su kuria buvo matęs ją vakar, į paštą ji gal net nenunešė?

Gregorijus jai paskambino. Nesusipratimas, pasakė, jis buvo iškeliavęs trumpam ir dabar vėl gyvenąs viešbutyje. Ji papasakojo, kad veltui ieškojo literatūros apie Pasipriešinimo judėjimą.

— Jei būčiau Lisabonoje, lažinuosi, ką nors rasčiau, — pasakė ji.

Gregorijus nutylėjo.

Jis atsiuntęs jai pernelyg daug pinigų, nutraukė ji tylą. Ir pridūrė: jo persų kalbos gramatiką ji dar šiandien nunešianti į paštą.

Gregorijus tylėjo.

— Juk jūs neprieštarausit, jei ir aš mokysiuos? — paklausė ji, ir staiga balse pasigirdo baimingumas, visiškai nederąs rūmų panelei, dar labiau nederąs tasai kvatojimasis, kuriuo neseniai buvo jį užkrėtusi.

Ne, ne, atsakė jis, nutaisydamas kuo linksmesnį balsą, kodėl gi ne.

— Até logo, — tarė ji.

— Até logo , — tarė ir jis.

Antradienio naktį Doksiadas, o dabar mergina: kodėl jis ima elgtis kaip analfabetas, kai pajunta artumą ar reikia išlaikyti atstumą? O gal visada toks buvo, tik nepastebėjo? Ir kodėl jis niekuomet neturėjo draugo, koks Žoržė O’Kelis buvo Pradui? Draugo, su kuriuo būtų galėjęs pasišnekėti apie tokius dalykus kaip lojalumas, meilė ir mirtis?

Skambino Mariana Esą, bet nepaliko žinutės. Užtat Chosė Antonijas da Silveira perdavė, kad mielai pakviestų vakarienės, jeigu jis kada nors grįžtų į Lisaboną.

Gregorijus išvyniojo knygas. Portugalų kalbos gramatika buvo tokia panaši į lotynų kalbos vadovėlį, kad norom nenorom nusijuokęs skaitė ją, kol sutemo. Tada atsivertė Portugalijos istoriją ir nustatė, kad Prado gyvenimas kuo tiksliausiai sutapo su Estado Novo. Jis skaitė apie fašizmą Portugalijoje ir apie slaptąją policiją PIDE, kur dirbo Ruji Luišas Mendešas, Lisabonos skerdikas. TARAFALAS, perskaitė jis, taip vadinosi pati baisiausia politinių kalinių stovykla. Ji buvo Žaliojo Kyšulio salyne, Santjago saloje, jos pavadinimas žmonėms simbolizavo negailestingą politinį persekiojimą. O labiausiai Gregorijų sudomino tai, ką jis perskaitė apie Mocidade Portuguesa, Italijos ir Vokietijos pavyzdžiu sukurtą paramilitaristinę organizaciją, kaip ir fašistai perėmusią romėnišką pasisveikinimą. Į ją turėjo stoti visas jaunimas nuo pradinukų iki studentų. Visa tai prasidėjo 1936 metais, per Ispanijos pilietinį karą, tada Amadėju de Pradui buvo šešiolika. Ar ir jis dėvėjo privalomus žalius marškinius? Kilnojo ranką kaip vokiečiai? Gregorijus žiūrėjo į portretą: neįtikima. Bet ar jis galėjo išsisukti? Ar savo įtaka pasinaudojo tėvas? Teisėjas, kurį, nepaisant Tarafalo, ir toliau be dešimt šeštą rytais vairuotojas veždavo į Teisingumo rūmus, kad tenai būtų pirmas?

Vėlai vakare Gregorijus atsidūrė Rosijo aikštėje. Ar jis kada nors galės prisiliesti prie šios aikštės taip, kaip anksčiau prisiliesdavo prie Bubenbergo aikštės?

Prieš grįždamas į viešbutį, nuėjo į Dos Sapateiros gatvę. O’Kelio vaistinėje degė šviesa, o ant prekystalio jis pamatė prieštvaninį telefoną, į kurį iš Kėgio kabineto skambino pirmadienio naktį.

26

Penktadienio rytą Gregorijus paskambino antikvarui Žuliju Simoišui, ir dar kartą paprašė kalbų mokyklos adreso, nes buvo jį išmetęs skrisdamas į Ciurichą. Mokyklos vadovybė nustebo, kad jis toks nekantrus, kai pasakė, jog negalįs laukti iki pirmadienio ir, jei įmanoma, norįs pradėti pamokas tučtuojau.