Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Moteris, jau netrukus įėjusi į privačioms pamokoms skirtą kabinetą, buvo apsirengusi žaliai, netgi vokų šešėliai priderinti. Ji atsisėdo gerai prikūrentame kabinete prie stalo ir sužvarbusi apgaubė pečius šaliku. Ji vardu Sesilija, pasakė skambiu melodingu balsu, visiškai nederančiu paniurusiam užsimiegojusiam veidui. Turįs jai pasakyti, kas jis ir kodėl norįs mokytis kalbos. Žinoma, portugališkai, pridūrė nutaisiusi išraišką, regis, pilną begalinio nuobodulio.

Tik kai po trijų valandų, sverdėdamas iš nuovargio, Gregorijus žengė į gatvę, susivokė, kas jam darėsi tuo momentu: jis priėmė įžūlų šios paniurėlės iššūkį, lyg tai būtų netikėtas atradimas šachmatų lentoje. Kodėl tu niekuomet nekovoji iš tikrųjų, juk puikiai moki kovoti žaisdamas šachmatais! — vis kartodavo Florensė. Tikros kovos man juokingos, atsakydavo jis, ir taip prisikovoji su savimi. O dabar jis iš tiesų įsileido į kovą su žaliąja moterimi. Ar ji tiesiog neįtikėtinai it aiškiaregė pajuto, kad taip turėjo žiūrėti į jį šiuo jo gyvenimo tarpsniu? Kai kada jam taip regėjosi, ypač jei niaurų fasadą nutvieksdavo pergalinga šypsena, kai ji džiaugdavosi jo pažanga. Nâo, nūo, pareiškė ji, kai jis išsiėmė gramatiką, tem que aprenderf olando, turite mokytis kalbėdamas.

Viešbutyje Gregorijus atsigulė ant lovos. — Sesilija uždraudė jam naudotis gramatika. Jam, Mundui. Netgi atėmė iš jo knygą. Jos lūpos be paliovos judėjo, judėjo ir jo lūpos, ir jis net nenutuokė, iš kur radosi žodžiai, mais doce, mais suave 33 , nepailsdama kartojo ji ir, kai traukdavo per lūpas plonytėlaitę žalią skarelę taip, kad ši jai kalbant išsipūsdavo, jis laukdavo akimirkos, kada vėl išvys jos lūpas.

Kai pabudo, jau temo, o kai paskambino prie Adrianos durų, buvo naktis. Klotilda nuvedė jį į saloną.

— Kurgi jūs buvote? — paklausė Adriana, vos jis įėjo.

— Grąžinu jums brolio užrašus, — pasakė Gregorijus ir atkišo jai voką su lapais.

Jos veidas sustingo, rankos tebegulėjo skreite.

— O ko jūs tikėjotės? — paklausė Gregorijus, jausdamasis lyg beatodairiškai einąs šachmatų figura ir nežinąs to ėjimo pasekmių. — Kad toks vyras kaip jis neapsvarstys, kas teisinga? Po tokio sukrėtimo? Po priekaišto, išjudinančio viską, kuo jis tikėjo? Nejaugi jis paprasčiausiai turėjo grįžti į įprastą gyvenimą? Juk iš tiesų taip nemanote!

Pats išsigando šių audringų žodžių. Netgi tikėjosi, kad Adriana išgrūs jį lauk.

Įtampa Adrianos veide atlėgo, jame šmėstelėjo bene palaiminga nuostaba. Ji ištiesė rankas, ir Gregorijus atidavė jai voką. Valandėlę plaštakos viršum ji braukė voką kaip tada, kai per pirmąjį apsilankymą Amadėju kambaryje braukė per baldus.

— Nuo to laiko jis vaikšto pas žmogų, kurį buvo sutikęs seniai, Anglijoje, kai keliavo su Fatima. Jis papasakojo man, kai... grįžo pirma laiko, dėl manęs. Jis vardu Žoau, kažkoks Žoau. Dabar dažnai pas jį lankosi. Naktį negrįžta namo, taigi turiu išprašyti ligonius. Guli viršuje ant grindų ir tyrinėja bėgius. Jis visuomet buvo pamišęs dėl geležinkelio, bet ne šitaip. Jam tai ne į sveikatą, akivaizdu, skruostai įdubę, jis sublogo, nesiskutęs, juntu, kad tai nuvarys jį į kapus.

Galop jos balsas vėl pasidarė irzlus, akivaizdu — ji nenori pripažinti, kad praėjusio laiko nesugrąžinsi. Bet pirmai, kai ją aprėkė, jos veide šmėstelėjo lyg ir pasirengimas ar net ilgesingas troškimas nusikratyti tironiškų atsiminimų pančių ir išsivaduoti iš praeities kalėjimo. Jis pamėgino:

— Adriana, jis jau seniai nebetyrinėja bėgių. Jau seniai nebesilanko pas Žoau. Jau seniai nebegydo. Amadėju miręs, Adriana. Ir jūs tai žinote. Mirė nuo aneurizmos. Prieš trisdešimt vienus metus, kone prieš pusę žmogaus amžiaus. Anksti rytą. Augustos gatvėje. Jums paskambino, — Gregorijus mostelėjo į stovimąjį laikrodį. — Šeštą dvidešimt trys. Juk taip, argi ne?

Gregorijui apsvaigo galva, jis įsitvėrė krėslo atkaltės. Jis nebeturės jėgų atremti dar vieną senos moters įsiūčio priepuolį, kokį pergyveno prieš savaitę priimamajame. Kai tik svaigulys liausis, jis išeis ir niekuomet nebegrįš. Dieve, kodėl jis manė, kad jo užduotis — šitą moterį, su kuria jis iš teisybės neturėjo nieko bendra, išlaisvinti iš stingios praeities ir grąžinti į dabarties veržlų gyvenimą? Kodėl žiūrėjo į save kaip į žmogų, kuriam skirta sutrupinti jos sielos antspaudus? Ir kaip jam šovė į galvą tokia beprotiška mintis?

Kambarį užtvenkė tyla. Svaigulys praėjo, ir Gregorijus atsimerkė. Adriana susigūžusi kiūtojo ant sofos ir užsidengusi rankomis veidą raudojo, liesas kūnas trūkčiojo, tamsių venų išvagotos rankos virpėjo. Atsisėdęs šalia Gregorijus apkabino ją per pečius. Dar kartą jai iš akių pliūptelėjo ašaros, ir tada ji įsikibo į jį. Paskui pamažėle kūkčiojimas liovėsi, pavargusi ji nurimo.

Kai ji atsitiesė ir ėmė nosinaitę, Gregorijus atsistojo ir nuėjo prie laikrodžio. Palengva, lyg sulėtintam kine, jis atidarė stiklines ciferblato dureles ir nustatė rodykles pagal dabartinį laiką. Atsisukti nedrįso, klaidingas judesys, klaidingas žvilgsnis galėjo viską sugriauti. Stiklas barkštelėjęs uždengė ciferblatą. Gregorijus atidarė švytuoklės dėžę ir pajudino švytuoklę. Tiksėjimas buvo garsesnis, negu jis tikėjosi. Pirmosiomis sekundėmis svetainėje tarytum viešpatavo tik tas tiksėjimas. Prasidėjo naujo laiko skaičiavimas.

Adriana žiūrėjo į laikrodį nepatiklaus vaiko žvilgsniu. Ranka su nosinaite sustingo tarytum kas būtų sustabdęs laiką.

O paskui nutiko tai, ką Gregorijus palaikė nejuntamu žemės drebėjimu: Adrianos žvilgsnis sukibirkščiavo, užgeso, atgijo ir staiga pasidarė tikras ir šviesus kaip žvilgsnis, matąs tik dabartį. Juodviejų akys susitiko, ir Gregorijus savo žvilgsniui suteikė visą turėtą tvirtumą, kad galėtų sulaikyti jos žvilgsnį, jei šis vėl imtų žioruoti.

Pasirodė Klotilda nešina arbata ir sustojo tarpdury, įbedusi akis į tiksintį laikrodį.

— Graças a Deus! — ištarė tyliai. O kai dėjo ant stalo arbatą, pasižiūrėjo į Adrianą, jos akys žibėjo.

Kokios muzikos klausęsis Amadėju, po valandėlės pasiteiravo Gregorijus. Iš pradžių Adriana tarytumei nesuprato klausimo. Greičiausiai jos atidumas turėjo grįžti iš tolių tolių, kad pasiektų dabartį. Laikrodis tiksėjo, sulig kiekviena sekunde tarsi skelbdamas žinią, kad viskas pasikeitė. Staiga Adriana nieko nepasakiusi atsistojo ir uždėjo Hektoro Berliozo plokštelę. Les Nuits d’Été, La Belle Voyageuse , La Captive , La Mort d’Ophélie 34 .

— Galėjo klausytis ištisas valandas, — tarė ji. — Ką ten valandas — ištisas dienas.

Ji vėl atsisėdo ant sofos.

Gregorijus neabejojo, kad ji ketino dar kažką pridurti. Buvo taip suspaudusi plokštelės dėklą, kad net pabalo krumpliai. Ji nurijo seilę. Lūpų kampučiuose atsirado burbuliukų. Ji apsilaižė lūpas. Atkragino galvą ant sofos atlošo tarytum pasiduodama nuovargiui. Juoda aksomo juosta slystelėjo aukštyn, šiek tiek atidengdama randą.

— Tai mėgstamiausia Fatimos muzika, — pasakė.

Kai muzika nutilo ir tylą tetrikdė laikrodžio tiksėjimas, Adriana atsisėdo tiesiai ir pasitaisė aksominę juostą. Jos balse buvo ramybės ir nuoširdaus palengvėjimo žmogaus, kuris ką tik įveikė vidinę kliūtį, jo paties laikomą neįveikiama:

— Širdies smūgis. Vos trisdešimt penkerių. Jis niekaip negalėjo suvokti. Mano brolis, gebąs įsijausti į visas naujoves neįtikėtinai, bemaž nesuvokiamai sparčiai, nes jo blaivus protas suveikdavo taip pat žaibiškai, kaip staiga rasdavosi būtinybė imtis veiksmų, taigi regėjosi, kad iš tikrųjų jis gyvena tik tada, kai jį užgriūva, rodos, neįveikiamų netikėtumų lavina, — šis vyras, kuris niekuomet nepasisotindavo tikrove, niekaip netikėjo, tiesiog nenorėjo pripažinti, kad baltas nurimęs jos veidas toks ramus ne dėl to, kad ji dabar miega. Jis uždraudė daryti skrodimą, nepakėlė minties apie pjaustymą, vis atidėliojo laidotuves, plūdo žmones, kurie primindavo jam tikrovę. Visiškai susipainiojo, užsakė mišias už mirusiuosius, atšaukė, pamiršo, kad buvo atšaukęs, ir aprėkė kunigą, kad tas nieko nedaro. Aš turėjau žinoti, Adriana, kalbėjo jis, jai patintėdavo širdies plakimas, aš žiūrėjau nerimtai, esu gydytojas, o žiūrėjau nerimtai, į bet kokį ligonį būčiau pasižiūrėjęs rimtai, o čia viską verčiau jos nervams, ji ginčydavosi su kitomis moterimis prieglaudoje, ji visai ne vaikų auklėtoja specialistė, sakydavo jos, o tik išlepinta kilmingų namų panelė, turtingo gydytojo žmona, nežinanti, kaip prastumti laiką. Tai ją žeidė, klaikiai žeidė, nes ji puikiai gebėjo dirbti, buvo gabi iš prigimties, vaikai ją dievino, kitos pavydėjo, ji gebėjo numaldyti liūdesį, kad neturi savo vaikų, gebėjo puikiai, tikrai puikiai, ir tai ją skaudino, apsiginti negalėjo, viską gniaužė viduje, tada ir pradėjo šlubuoti širdis, kai kada atrodydavo, jog jai sutrikęs ritmas, turėjau žiūrėti rimtai, Adriana, kodėl nenusiunčiau jos pas specialistą, pažinojau tokį, studijavau su juo Koimbroje, jis tapo garsenybe, man reikėjo jam tik paskambinti, kodėl nepaskambinau, Dieve, kodėl nepaskambinau, netgi nepaklausiau jos, įsivaizduok, aš jos net nepaklausiau..