Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Jums anuomet, po vagilės teismo, stojantis mūsų žvilgsniai susitiko. Bent man taip pasirodė. Aš vyliausi — ir ta viltis negeso savaičių savaites, — kad Tu pats prabilsi apie teismą. Galų gale viltis išbluko ir pavirto į nusivylimą, šis bluko ir toliau, kol priartėjo prie pat maišto ir pykčio ribos: ar Jūs laikėte mane pernelyg jaunu, pernelyg nesubrendusiu? Bet juk Jūs paprastai reikalavote iš manęs visko ir tikėjotės rezultatų, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Ar Jums buvo nemalonu, kad sūnus pamatė Jus su mantija? Niekuomet nemaniau, kad Jums gėda savo profesijos. O gal bijojote mano abejonių? Veikiausiai jų turėjau, nors buvau dar beveik vaikas; tai žinojote, juk pernelyg gerai mane pažinojote, bent to tikiuosi. O gal tai buvo bailumas — savotiška silpnybė, nors šiaip niekuomet nebūčiau jos susiejęs su Jumis?

O aš? Kodėl aš pats apie tai neprakalbau? Atsakymas paprastas ir aiškus: pareikalauti, kad kalbėtumėte Jūs, — šitaip nieku gyvu nevalia pasielgti. Tai būtų sugriovę visą šeimos karkasą, visą architektūrą. Ne tik negalėjai taip pasielgti; netgi negalėjai taip galvoti. Užuot galvojęs ir daręs, aš vaizduotėje uždėjau vieną ant kito abu paveikslus: pažįstamą asmeninį tėvą, nekalbumo valdovą, ir vyrą su mantija, kuris rinktiniais žodžiais, skambiu tvirtu balsu sako šabloniškos gražbylystės kupiną kalbą teismo salei, salei, kur balsai aidi taip, kad mane krato šiurpas. Kaskart, kai taip praktikuodavausi vaizduotėje, išsigąsdavau, nes neaptikdavau jokio prieštaravimo, galėjusio mane paguosti, matydavau išvien vientisą asmenybę. Tėve, buvo žiauru, jog viskas susidėdavo štai šitaip nepajudinamai, o kai nebepajėgdavau ištverti, kad Jūs stūksote manyje kaip akmeninis paminklas, pasitelkdavau į pagalbą mintį, kurios šiaip kračiausi, nes ji niokojo šventą intymumą: juk Tu kada ne kada apsikabindavai mamą.

Kodėl Tu tapai teisėju, tėte, o ne gynėju? Kodėl perėjai į tų, kurie baudžia, pusę? Reikia ir teisėjų, greičiausiai pasakei, o aš, žinoma, suprantu, kad šiam sakiniui nelabai paprieštarausi. Bet kodėl kaip tik mano tėvas turėjo tapti vienas iš jų?

Iki šios vietos tai buvo laiškas dar gyvam tėvui, laiškas, kurį studentas Pradas parašė Koimbroje, galėjai spėti, kad pradėtas tuoj pat po minėto grįžimo. Kitame lape rašalas ir rašysena pasikeitę. Plunksnos brėžiai jau labiau pasitikinčio žmogaus, laisvesni, lyg nugludinti profesinės gydytojo užrašų kasdienybės. Ir iš veiksmažodžių formų matyti, kad rašyta po teisėjo mirties.

Gregorijus paskaičiavo: nuo Prado studijų pabaigos iki tėvo mirties — dešimt metų. Ar tas su tėvu pradėtas nebylus pašnekesys sūnui įstrigo tokiam ilgam laikui? Pačioje jausmų gelmėje dešimt metų truko lyg sekundę, niekas to nežinojo geriau už Pradą.

Ar sūnui prireikė laukti, kol tėvas mirs, kad galėtų toliau rašyti laišką? Po studijų Pradas grįžo į Lisaboną ir dirbo tenai neurologinėje klinikoje, tai Gregorijui pasakė Melodi.

— Buvau devynerių metų ir labai nudžiugau, kai jis grįžo; šiandien pasakyčiau, kad tai buvo klaida, — papasakojo ji. — Bet jis taip ilgėjosi Lisabonos, visada ilgėdavosi, vos išvykęs, iškart užsimanydavo grįžti, jis buvo pamišęs dėl geležinkelio ir be galo ilgėjosi tėvynės, tas mano didysis švytintis brolis buvo išvien priešingybė, jis buvo keliauninkas, pasiilgęs tolių, pakerėtas Sibiro geležinkelio, jo lūpose „Vladivostokas“ buvo šventas vardas, bet jis buvo ir kitoks, žmogus, kuris ilgisi tėvynės, tai kaip troškulys, paprastai sakydavo, kai mane apima tėvynės ilgesys, tai jis kaip nepakeliamas troškulys, gal man reikia žinoti visus traukinių maršrutus, kad bet kada galėčiau parvažiuoti namo, įsivaizduok, Sibire aš neištverčiau: vien trinksintys ratai daugybę dienų ir naktų, traukinys neštų mane vis tolyn ir tolyn nuo Lisabonos.

Jau išaušo, kai Gregorijus padėjo žodyną ir ėmė trintis degančias akis. Jis užtraukė užuolaidas ir nenusirengęs palindo po apklotu. Netrukus prarasiu save, ši mintis paskatino jį važiuoti į Bubenbergo aikštę, nors nebegalėjo prie jos prisiliesti. Kada tai nutiko?

O jei aš noriu save prarasti?

Gregorijus paniro į snaudulį, lyg audros blaškomą minčių nuotrupų. Žalioji Sesilija nuolat kreipėsi į teisėją meldžiamasis, ji vogė brangius blizgančius daiktus, deimantus ir kitokius brangakmenius, bet daugiausia vogė vardus, vardus ir bučinius, trinksintys traukinio ratai per Sibirą nešė juos į Vladivostoką, iš kur buvo pernelyg toli iki Lisabonos, teismų ir skausmų vietos.

Kai Gregorijus priešpiet atitraukė užuolaidas ir atvėrė langą, į jį dvelktelėjo šiltas vėjas. Valandėlę jis stovėjo jausdamas, kaip dykumos oras džiovina ir kaitina veidą. Antrąsyk gyvenime jis paprašė atnešti kokio nors valgio į kambarį, o kai išvydo padėklą, prisiminė aną kartą Paryžiuje, tą beprotišką kelionę, kurią pasiūlė Florensė po pirmųjų pusryčių jo virtuvėje. Geismas, palankumas ir saugumas. Netvariausias jausmas esąs geismas, pasakė Pradas, tada atsirandąs palankumas, galop išnykstąs ir saugumas. Todėl viskas priklausą nuo lojalumo, nuo sielos šališkumo anapus jausmų. Amžinybės dvelksmas. Tu niekuomet iš tiesų negalvojai apie mane, išblėsus jausmams pasakė jis Florensei, ir ji neprieštaravo.

Gregorijus paskambino Silveirai, šis buvo pakvietęs jį vakarienės. Paskui suvyniojo Isfahano nuotraukų albumą, jam padovanotą Šnydersų iš Elfenau, ir patarnautojo paprašė paaiškinti, kur galėtų nusipirkti žirkles, sąvaržėlių ir lipnios juostos. Kaip tik jam einant paskambino Natali Ruben. Buvo nusivylusi, kad dar neatėjusi persų kalbos gramatika, nors išsiuntė ją greituoju paštu.

— Paprasčiausiai būtų buvę jums nuvežti! — pasakė ji, o paskui, išsigandusi ir kiek sugluminta savo žodžių, paklausė, ką jis veikiąs savaitgalį.

Gregorijus neatsispyrė pagundai:

— Sėdžiu be elektros mokykloje, pilnoje žiurkių, ir skaitau apie sudėtingą sūnaus meilę tėvui, nusižudžiusiam, nes nepakėlė skausmų ar kaltės, niekas to nežino.

— Jūs iš manęs... — tarė Natali.

— Ne, ne, — atsakė Gregorijus, — aš iš jūsų nesišaipau. Tikrai yra taip, kaip sakau. Bet neįmanoma paaiškinti, tiesiog neįmanoma, o dar tas dykumos vėjas...

— Jūs beveik... beveik neatpažįstamas. Jei aš...

— Sakykit nesivaržydama, Natali, kai kada aš ir pats netikiu.

Taip, jis paskambinsiąs, kai tik gausiąs gramatiką.

— Ar jūs ir persų kalbos mokysitės toje pasakiškoje žiurkių mokykloje? — Ji nusijuokė iš savo kalambūro.

— Žinoma. Juk tenai yra Persija.

— Pasiduodu.

Jie prajuko.

28

Kodėl, tėte, kodėl Tu niekuomet nesikalbėjai su manimi apie savo abejones, savo vidines kovas? Kodėl neparodei man savo laiškų teisingumo ministrui, prašymų atleisti iš darbo? Kodėl visus sunaikinai, taigi dabar atrodo, kad niekuomet jų ir nerašei? Kodėl apie Tavo mėginimus išsilaisvinti turėjau sužinoti iš mamos, ji man papasakojo gėdydamasi, nors būtų galima didžiuotis?

Jei skausmai galų gale privedė Tave prie mirties, tai aš irgi niekaip nebūčiau gebėjęs nuo jų išvaduoti. Kai skauda, žodžių galia netrukus išsenka. Bet jeigu lėmė ne skausmai, o kaltės jausmas ir mintis, jog esi nevykėlis, nes galop juk nebūtumei sukaupęs tiek jėgų, kad atsisakytumei Salazaro, o nebegalėjai dėtis nematąs kraujo ir kančių, kodėl tada nepasikalbėjai su manimi? Su savo sūnum, kitados norėjusiu būti kunigu?