Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

— Sunku pasakyti, — tarė Gregorijus. — Labai sunku. Žinote, kartais sapnuoji atmerktomis akimis. Tai trupučiuką panašu. Bet ir visai kas kita. Rimčiau. Ir beprotiškiau. Kai gyvenimas senka, jokios taisyklės nebegalioja. O tada atrodo, lyg esi be vieno šulo ir tavo vieta pamišėlių namuose. Bet iš esmės viskas atvirkščiai: tenai vieta tiems, kurie nenori matyti, kad laikas senka. Tiems, kurie ir toliau gyvena taip, lyg nieko nenutiktų. Ar suprantate?

— Prieš dvejus metus man buvo širdies smūgis, — atsakė Filipė. — Paskui buvo keista vėl eiti į darbą. Dabar prisimenu, buvau visiškai pamiršęs.

— Taip, — tarė Gregorijus.

Kai Filipė išėjo, dangus apniuko, pasidarė vėsu ir tamsu. Gregorijus įsijungė krosnelę, įsižiebė šviesą ir išsivirė kavos. Cigaretės. Išsiėmė jas iš kišenės. O kokios buvusios cigaretės, kurių užsirūkęs pirmąkart gyvenime, paklausė jį Silveira. Paskui atsistojo ir grįžo nešinas tos markės pakeliu. Štai. Mano žmonos markė. Jau daug metų guli naktinės spintelės stalčiuje. Jos lovos pusėje. Negalėjau išmesti. Tabakas greičiausiai perdžiūvęs kaip dulkės. Atplėšęs pakelį Gregorijus užsidegė vieną cigaretę. Jau galėjo įtraukti dūmo neužsikosėjęs. Dūmas buvo stiprus, sudegusio medžio skonio. Gregorijų užliejo silpnumo banga, širdis tarytumei ėmė tabaluoti.

Jis perskaitė tą pranašo Jeremijo knygos vietą, apie kurią rašė Pradas, ir vertė lapus atgal, kol rado Izaijo knygą. Juk mano mintys — ne jūsų mintys, o mano keliai — ne jūsų keliai, — tai VIEŠPATIES žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis. 41

Pradas iš tiesų manė, kad Dievas yra asmuo, galįs mąstyti, norėti ir jausti. Tada klausėsi jo žodžių kaip ir bet kokio kito asmens ir nutarė: su tokiu savimylišku būdu nenoriu turėti nieko bendra. Ar Dievas turėjo būdą? Gregorijus galvojo apie Rūtą Gauči ir Davidą Lėmaną, apie savo paties žodžius, kad nėra nieko rimčiau už poetinę rimtį. Bernas buvo labai toli.

Jūs toks tolimas, Tėve. Mama buvo vertėja, turėjusi išversti mums Jūsų nebylumą. Kodėl Jūs pats neišmokote kalbėti apie save ir savo jausmus? Štai ką Jums pasakysiu: Jums buvo pernelyg patogu, nuostabiai patogu prisidengti kilmingos pietietiškos šeimos galvos vaidmeniu. Ir dar prisidėjo vaidmuo nekalbaus kankinio, kurio nekalbumas yra dorybė, didingumas, kad nesiskundi skausmais. Taigi Jūsų liga buvo atleidimas už tai, kad Jūs nepanorote išmokti kalbėti. Jūsų didžiuoklystė: kiti turėjo mokytis perprasti Jūsų kančią.

Ar nepastebėjote, kad praradote savarankiškumą, juk žmogus jo turi tik tiek, kiek sugeba išsikalbėti?

Ar Tu, Tėte, niekuomet nepagalvojai, kad ir mums visiems gal našta, jog niekad nekalbi apie savo skausmus ir pažeminimą dėl sulinkusios nugaros? Kad Tavo bežadė didvyriška kančia, anaiptol ne be pasipūtimo, slėgtų mus ne taip smarkiai, jei bent kartą būtum pratrukęs keiktis ir lieti savigailos ašaras, kurias būtų buvę galima Tau nušluostyti. Juk visa tai reiškė: mes, vaikai, o ypač aš, sūnus, visi mes buvome Tavo narsumo nelaisvėje, neturėjome jokios teisės skųstis, tokią teisę, dar net nepareikštą — nė vienam iš mūsų net nepagalvojus — Tavo narsumas ir Tavo narsiai keliama kančia įsiurbdavo, prarydavo, sunaikindavo.

Nuskausminamųjų Tu nenorėjai, nenorėjai, kad aptemtų protas, dėl to buvai neperkalbamas. Kartą, kai neįtarei, jog esi stebimas, aš žiūrėjau į Tave pro durų plyšį. Tu paėmei tabletę, o po kiek laiko, pasigrūmęs su savimi, įsidėjai į burną ir kitą. Kaipo valandėlės vėl pažiūrėjau į kambarį, Tu buvai susmukęs krėsle, atšliejęs galva į atlošą, akiniai buvo ant kelių, burna pravira. Žinoma, apie tai net negalėjau pagalvoti, bet kaip troškau įeiti vidun ir Tave paglostyti!

Nė vieno karto nemačiau Tavęs verkiančio, Tu stovėjai sustingusiu veidu, kai užkasėme Karlą, mylimą — Tu jį irgi mylėjai — šunį. Tu nebuvai beširdis. Žinoma, nebuvai. Bet kodėl visą gyvenimą elgeisi taip, lyg sielos būtina gėdytis, lyg ji būtų nederama tarsi silpnybė, kurią reikia bene žūtbūtinai slėpti?

Iš Tavęs mes visi nuo pat mažens mokėmės, kad pirmučiausia esame kūnas ir kad mūsų mintis įkvepia tik tai, kas anksčiau buvo kūne. Bet — koks paradoksas! — Tu nemokei mūsų švelnumo, todėl net negalėjome patikėti, kad buvai suartėjęs su mama, pradėdamas mus. Tai ne jis, kartą pasakė Melodi, tai buvo Amazonės vanduo. Tik kartą pajutau, kad Tu žinai, kas yra moteris: kai įėjo Fatima. Tu niekaip nepasikeitei, bet pasikeitė viskas. Tada pirmąkart suvokiau, kas yra magnetinis laukas.

Čia laiškas pasibaigė. Gregorijus sudėjo lapus atgal į voką. Dėdamas pastebėjo pieštuku rašytus sakinius kitoje paskutinio lapo pusėje. Ką aš žinojau apie Tavo vaizduotę? Kodėl mes taip mažai žinome apie savo tėvų vaizduotę? Ką mes žinome apie žmogų, jei nieko nenutuokiame apie vaizdus, kuriuos jam sužadina jo vaizduotė? Gregorijus padėjo voką į šalį ir išvažiavo pas Žoau Esą.

31

Esai kliuvo balti, bet žaisti jis nepradėjo. Gregorijus buvo išviręs arbatos ir abiem įpylęs po pusę puodelio. Rūkė vieną iš tų cigarečių, kurias miegamajame buvo pamiršusi Silveiros žmona. Ir Žoau Esą rūkė. Rūkė, gurkšnojo arbatą ir tylėjo. Miestą apgaubė sutemos, netrukus turėjo skambinti vakarienei.

— Ne, — pasakė Esą, kai Gregorijus žengė prie jungiklio. — Bet užrakinkite duris.

Greit sutemo. Esos cigaretės galas žioravo ir geso. Kai jis galop prakalbo, atrodė, lyg balsą kaip kokį instrumentą būtų prislopinęs duslintuvu, kuris ne tik švelnino žodžius, bet ir storino bei labiau kimdė balsą:

— Toji mergina. Ištefanija Išpinoza. Nenumanau, ką jūs apie ją žinote. Bet neabejoju, kad esate girdėjęs. Jau seniai trokštate paklausti. Jaučiu. Jūs nedrįstate. Mąsčiau apie tai nuo praėjusio sekmadienio. Verčiau papasakosiu jums savo istoriją. Ji, manau, yra tik dalis tiesos. Jei čia apskritai esama tiesos. Bet šią dalį turite sužinoti. Kad ir ką sakys kiti.

Gregorijus pripylė arbatos. Kai gėrė, Esai drebėjo rankos.

— Ji dirbo pašte. Paštas svarbus Pasipriešinimui. Paštas ir geležinkelis. Ji buvo jauna, kai O’Kelis su ja susipažino. Dvidešimt trejų ar dvidešimt ketverių. 1970-ųjų pavasarį. Jos atmintis buvo neįtikėtina. Nieko nepamiršdavo, nei ką buvo mačiusi, nei ką girdėjusi. Adresų, telefono numerių, veidų. Juokaudavo, kad atmintinai moka telefonų knygą. Bet ji nė kiek nesididžiavo. „Kaip jūs šito negalite? — stebėdavosi. — Nesuprantu, kaip galima būti šitokiais užuomaršomis.“ Jos motina buvo pabėgusi ar anksti mirusi, nebeprisimenu, o tėvą vieną rytą suėmė ir išsivedė, jis buvo geležinkelininkas, jį apkaltino sabotažu.

Ji tapo Žoržės meiluže. Jis pametė dėl jos galvą, matėme tai ir jaudinomės, nes tokie santykiai visuomet pavojingi. Jai jis patiko, bet anaiptol nebuvo jos aistra. Tai jį skaudino, erzino, darė ligūstai pavydų. „Nesirūpink, — sakydavo jis, kai mąsliai į jį žiūrėdavau. — Tu ne vienintelis ne geltonsnapis.“

Tai ji sumanė įsteigti mokyklą beraščiams. Nuostabi mintis. Salazaras buvo pradėjęs kampaniją prieš neraštingumą, išmokti skaityti buvo patriotinė pareiga. Mes suradome patalpas, prinešėme senų suolų, pastatėme stalą. Pakabinome didžiulę lentą. Mergina parūpino reikalingų mokyti medžiagų, raidžių su paveiksliukais ir panašių dalykėlių. Beraščių klasėje gali sėdėti visi, amžius nesvarbu. Tai ir buvo gudrybė: niekam nereikėjo aiškintis, kur būni, be to, šnipų galėjai prašyti prikąsti liežuvį, nes juk nemokėti skaityti — gėda. Ištefanija siuntinėdavo kvietimus, žiūrėdavo, kad jų neatplėštų, nors tik viduje buvo parašyta: Ar pasimatysime penktadienį? Bučiuoju, Noelija, vardas, sugalvotas kaip slaptažodis.