Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Susitikinėdavome. Aptardavome veiksmus. Jei netyčia būtų pasirodęs kas nors iš slaptosios policijos ar bet koks nepažįstamas veidas, mergina tiesiog būtų paėmusi kreidą, ji buvo taip paruošusi lentą, lyg būtų buvęs pats pamokos įkarštis. Tai ir buvo gudrybė: galėjome susitikinėti dažnai ir nereikėjo slapstytis. Vedžiojome tuos kiaules už nosies. Pasipriešinimas — menki juokai. Bet kai kada mes juokėmės.

Ištefanijos atmintis darėsi vis svarbesnė. Mums nereikėjo nieko užsirašinėti, bijoti, kad paliksime pėdsakus. Jos galvoje buvo visas tinklas. Kai kada svarstydavau: o jei jai nutiks nelaimė? Bet ji buvo tokia jauna ir tokia graži, tiesiog žydinti, vijai šalin tą mintį, mes kovojome toliau, atlikdami žygdarbį po žygdarbio.

Vieną vakarą, tai buvo 1971-ųjų ruduo, į klasę įėjo Amadėju. Pamatė ją ir liko pakerėtas. Kai susitikimas baigėsi, jis priėjo prie jos ir užkalbino. Žoržė laukė prie durų. Ji beveik nežiūrėjo į Amadėju, iškart nunarino akis. Supratau, kas bus.

Nieko neatsitiko. Žoržė ir Ištefanija liko kartu. Amadėju į susitikimus nebevaikščiojo. Vėliau sužinojau, kad ji buvo nuėjusi pas jį į priimamąjį. Pametė dėl jo galvą. Amadėju ją išprašė. Jis buvo ištikimas O’Keliui. Toks ištikimas, kad neigė save patį. Žiemą tvyrojo įtempta ramybė. Kai kada matydavom Žoržę su Amadėju. Kažkas buvo pasikeitę, įvyko kažkas neapčiuopiama. Kai eidavo greta, rodydavosi, kad žengia nebe sutartinai, ne kaip anksčiau. Lyg bendravimas būtų varginęs. Pasikeitė ir O’Kelio santykiai su mergina. Jis tvardėsi, bet retkarčiais prasiverždavo irzlumas, O’Kelis ją pataisydavo, bet sutriuškintas jos atminties sprukdavo laukan. Gal taip ir būtų prieita iki dramos, tik ne tokios pavojingos, palyginti su tuo, kas nutiko.

Vasario gale į susitikimą įsiveržė vienas iš Mendešo parankinių. Be garso atidaręs duris atsirado klasėje, protingas pavojingas vyriškis, mes jį pažinojome. Ištefanija pasielgė neįtikėtinai. Vos jį pamačiusi, nutraukė sakinį apie pavojingą operaciją, čiupo kreidą su lazdele ir ėmė aiškinti „S“, tiksliai prisimenu, kad tai buvo raidė „S“. Badachosas — tokia buvo to vyriškio pavardė, kaip miesto Ispanijoje pavadinimas, — atsisėdo, dar ir šiandien tebegirdžiu, kaip sugirgždėjo suolas kapų tyloje. Ištefanija nusivilko striukę, nors klasėje buvo vėsu. Dėl visa ko per mūsų susitikimus ji visuomet apsirengdavo gundomai. Nuogomis rankomis ir permatoma palaidinuke ji... kaipmat galėjai netekti proto. O’Kelis būtų to nepakentęs. Badachosas užsimetė koją ant kojos.

Viliojamai pasisukusi, Ištefanija baigė tariamą pamoką. „Iki kito karto“, — tarė ji. Žmonės stojosi, tiesiog ore tvyrojo jų vos tvardoma aistra. Muzikos profesorius, mokęs Ištefaniją ir sėdėjęs šalia manęs, atsistojo. Badachosas žengė prie jo.

Žinojau, kad taip bus. Supratau, kad tai katastrofa. „Beraštis profesorius, — pasakė Badachosas, ir jo veidą iškreipė niekšingas šlykštus vypsnys, — tai bent naujiena, sveikinu, kad lavinatės.“ Profesorius išbalo ir apsilaižė sausas lūpas. Tačiau laikėsi gerai turint omeny tą padėtį. „Neseniai susipažinau su mokiniu, kuris taip ir neišmoko skaityti. Žinojau apie senjoros Išpinozos kursus, ji mano mokinė, taigi norėjau pirma apsižiūrėti ir tik tada pasiūlyti jam pasimokyti čia“, — tarė jis. — „Šit kaip, — pasakė Badachosas. — Kuo jis pavarde?“ Džiaugiausi, kad kiti jau išgaravo. Peilio neturėjau. Ir keikiau save. „Žoau Pintu“, — atsakė profesorius. „Kaip originalu, — nusišaipė Badachosas. — O adresas?“

Tokio adreso, kokį padiktavo profesorius, nebuvo. Jį iškvietė ir sulaikė. Ištefanija namo nebegrįžo. Uždraudžiau jai gyventi pas O’Kelį. „Susiprotėk, — pasakiau jam, — tai pernelyg pavojinga, jeigu ji įklius, įkliūsi ir tu.“ Įkurdinau ją pas seną tetulę.

Amadėju pasikvietė mane į savo priimamąjį. Buvo kalbėjęsis su Žorže. Neapsakomai sutrikęs. Visiškai nesitvardė. Tylus ir išbalęs, koks paprastai būdavo tokiais atvejais. „Jis nori ją nužudyti, — pasakė bejausmiu balsu, — pasakė ne tokiais žodžiais, bet aišku kaip dieną: jis nori nužudyti Ištefaniją. Sunaikinti jos atmintį anksčiau, negu ją suims. Įsivaizduok: Žoržė, senas mano draugas Žoržė, geriausias mano draugas, mano vienintelis tikras draugas. Jis išsikraustė iš proto, nori paaukoti savo mylimąją. Nuo to priklauso daugelio gyvybėj vis kartojo. Viena už daugelį, taip jis skaičiuoja. Padėk man, privalai man padėti, nevalia, kad taip atsitiktų.“

Jei ir nebūčiau žinojęs, tai bent per šitą pokalbį man būtų paaiškėję: Amadėju ją mylėjo. Suprantama, negalėjau žinoti, ką jis jautė Fatimai, juk buvau juodu matęs tik anuomet Braitone, ir vis dėlto buvau tikras: čia visai kas kita, daug pašėliškiau, įkaitusi lava prieš pat išsiveržimą. Amadėju juk buvo gyvas paradoksas: pasitikėjo savimi, buvo narsus, bet nuolat juto, kaip žiūri į jį kiti, ir kentėjo. Todėl jis juk ir prisidėjo prie mūsų, norėjo apsiginti nuo kaltinimo dėl Mendešo. Manau, kad Ištefanija jam buvo galimybė galop palikus visus teisėjus išeiti į laisvo karšto gyvenimo aikštę ir šįsyk gyventi kaip tinkamam, atsiduoti aistrai, pasiunčiant velniop visus kitus.

Jis suvokė šią galimybę, neabejoju, puikiai pažinojo pats save, geriau nei kiti, bet dar buvo tas geležinis ištikimybės Žoržei užtvaras. Amadėju buvo pats ištikimiausias žmogus visatoje, ištikimybė buvo jo religija. Ištikimybė kaip prieštara laisvei ir kruopelei laimės, ne mažiau. Jis atsispyrė vidiniam geismo proveržiui ir nusuko alkanas akis, kai išvydo merginą. Ir toliau troško žiūrėti Žoržei į akis, nenorėjo, kad keturiasdešimt metų gyvavusi draugystė žlugtų dėl vizijos, kad ir kokios kvaitinamos vizijos.

O dabar Žoržė ketino atimti iš jo merginą, kuri niekuomet jam ir nepriklausė. Norėjo sugriauti tą netvarią vidinę pusiausvyrą tarp ištikimybės ir slopinamos vilties. Šito buvo per daug.

Pasikalbėjau su O’Keliu. Jis paneigė ką nors panašaus sakęs ar bent žodžiu užsiminęs. Neskustas jo veidas buvo išmuštas raudonomis dėmėmis, nesuprasi, ar labiau dėl Ištefanijos, ar dėl Amadėju.

Jis melavo. Žinojau tai, ir jis žinojo, kad aš žinau.

Buvo pradėjęs gerti, juto, kad Ištefanija slysta jam iš rankų, nesvarbu, dėl Amadėju kaltės ar šiaip, ir to neištvėrė. „Galime išvežti ją iš šalies“, — pasakiau. „Ją sučiups, — atkirto jis, — profesorius geraširdis, bet nepakankamai stiprus, jį palauš, o kai žinos, kad viskas yra jos galvoje, ims ją medžioti, pasitelks viską, ką turi, tiesiog tai pernelyg svarbu, įsivaizduok, visas Lisabonos tinklas , jie net bluosto nesudės, kol ją sučiups, juk tai — visa kariauna.“

Slaugytojos, atnešusios vakarienę, baladojo duris ir šaukė, Esą nekreipdamas dėmesio pasakojo toliau. Kambaryje buvo tamsu, ir Gregorijui Esos balsas aidėjo tarytum iš kito pasaulio.

— Jus priblokš tai, ką pasakysiu: aš supratau O’Kelį. Supratau tiek jį patį, tiek jo argumentus, nes tai buvo du skirtingi dalykai. Jei jai ko nors įšvirkš ir atvers atmintį, mums visiems galas, maždaug dviem šimtams žmonių, ir šis skaičius dar daug kartų padidės, jei jie ims tardyti kiekvieną atskirai. Galva nenešė. Tereikėjo įsivaizduoti bent dalelę viso to, ir suvokei: ji turi dingti.

Šia prasme supratau O’Kelį. Dar ir šiandien manau, kad tai būtų buvusi pateisinama žmogžudystė. Tas, kas tvirtina priešingai, pernelyg supaprastina. Sakyčiau, dėl skurdžios vaizduotės. Švarių rankų troškimas kaip aukščiausias priesakas. Tai man bjauru.