Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Manau, kad Amadėju apie tai negalėjo blaiviai mąstyti, jam prieš akis iškilo jos švytįs žvilgsnis, neįprasta bene azijietės oda, užkrečiąs gundomas juokas, siūbuojanti eisena, ir jis tiesiog nenorėjo, kad visa tai išnyktų, negalėjo norėti, ir aš džiaugiuosi, kad negalėjo, nes antraip būtų tapęs pabaisa, save neigiančiu pabaisa.

O’Keliui, priešingai, — spėjau, tai atrodė ir išsivadavimas, išsivadavimas nuo kančios, kad nebeišlaikys jos, ir iš žinojimo, kokia stipri jos aistra Amadėju. Ir čia jį supratau, bet visai kita prasme, nepritardamas. Supratau, nes jo jausmuose atpažinau save. Tai buvo seniai. Ir mano moterį paveržė kitas, ir ji buvo suteikusi mano gyvenimui muzikos, ne Bacho kaip O’Keliui, o Šuberto. Žinojau, ką reiškia trokšti štai tokio išsivadavimo, žinojau, kaip įnirtingai ieškai preteksto štai tokiam planui.

Kaip tik todėl ir sukliudžiau O’Keliui. Iš slėptuvės atvedžiau merginą į žydrąjį namą. Adriana manęs nekentė, bet neapkentė jau ir anksčiau, jai aš buvau žmogus, kuris pagrobė iš jos brolį ir nuvedė į Pasipriešinimą.

Pasikalbėjau su žmonėmis, kurie puikiai žinojo sieną kalnuose, ir persakiau Amadėju. Jo nebuvo savaitę. Grįžęs jis susirgo. Ištefanijos niekuomet nebemačiau.

Netrukus mane sučiupo. Bet ne dėl jos. Sakoma, kad ji buvo Amadėju laidotuvėse. Daug vėliau nugirdau, kad ji dirba Salamankoje, dėsto istoriją.

Su O’Keliu dešimt metų nepersimečiau nė žodžiu. Šiandien santykiai pakenčiami, bet mums netrūksta vienam kito. Jis žino, ką aš tada maniau, bet nuo to nė kiek ne lengviau.

Esą stipriai traukė cigaretę, rusendamas popierius skaisčiai švytėjo tamsoje. Jis kostelėjo.

— Kaskart, kai Amadėju aplankydavo mane belangėje, knietėjo paklausti jį apie O’Kelį, apie jų draugystę. Bet nedrįsdavau. Amadėju niekam niekuomet negrasindavo, tai buvo jo nuostata. Bet pats net nenumanydamas jis galėjo būti grėsmė. Grėsmė pratrūkti kitų akyse. Žinoma, negalėjau klausti ir Žoržės. Nebent šiandien, kai praėjo daugiau negu trisdešimt metų, nežinau. Ar draugystė gali ištverti tokius dalykus?

Išėjęs iš kalėjimo, ieškojau profesoriaus. Niekas nieko nebuvo apie jį girdėjęs nuo pat suėmimo dienos. Šitie kiaulės. Tarafalas. Ar jau esat girdėjęs apie Tarafalą? Tikėjausi, kad pateksiu tenai. Salazaras buvo nukaršęs, o PIDE elgėsi kaip tinkami. Manau, tiktai per atsitiktinumą tenai nepakliuvau, atsitiktinumas yra savivalės brolis. Buvau pasiryžęs tol trankyti galvą į kameros sieną, kol trūks kaukolė.

Juodu tylėjo. Gregorijus nežinojo, ką būtų galėjęs pasakyti.

Galop Esą atsistojo ir įjungė šviesą. Pasitrynė akis ir paėjo taip pat, kaip visada eidavo pradėdamas žaisti. Juodu žaidė iki ketvirto ėjimo, tada Esą pastūmė lentą šalin. Abu vyrai atsistojo. Esą išsitraukė rankas iš megztinio kišenių. Abu žengė vienas prie kito ir apsikabino. Esą drebėjo visu kūnu. Jam iš gerklės išsiveržė kimus, pilnas gyvuliškos jėgos ir silpnumo šūksnis. Paskui jis suglebo ir įsikibo Gregorijaus. Gregorijus paglostė jam galvą. Kai jis tyliai atsirakino duris, Esą stovėjo prie lango ir žvelgė naktin.

32

Gregorijus stovėjo Silveiros namo svetainėje ir apžiūrinėjo daugybę pokylio nuotraukų. Dauguma ponų apsivilkę frakais, ponios — ilgomis vakarinėmis sukniomis, jų šleifai šluoja blizgantį parketą. Matyti ir Chosė Antonijas da Silveira, gerokai jaunesnis, lydimas žmonos, vešlios geltonplaukės, Gregorijui ji priminė Anitą Ekberg Trevi fontane. Vaikai, gal septyni ar aštuoni, ėjo gaudynių po vienu iš be galo ilgų stalų su užkandžiais. Virš vieno stalo matyti giminės herbas — sidabrinis lokys su raudona juosta. Kitoje nuotraukoje visi sėdi svetainėje ir klausosi pianinu grojančios jaunos moters, blyškios gražuolės, šiek tiek panašios į tą bevardę portugalę ant Kirchenfeldo tilto.

Grįžęs į vilą Gregorijus ilgai sėdėjo ant lovos ir laukė, kol atlėgs per atsisveikinimą su Žoau Esą patirtas sukrėtimas. Kimus garsas iš gerklės buvo ir sausas kūkčiojimas, ir pagalbos šūksnis, ir kančių prisiminimas, viskas kartu — jis niekuomet neišblės Gregorijui iš atminties. Jis troško susipilti tiek karštos arbatos, kad išskalautų skausmą iš Esos krūtinės.

Paskui pamažėle jo galvoje vėl radosi pasakojimo apie Ištefaniją Išpinozą smulkmenos. Salamanka, ji tapo dėstytoja Salamankoje. Jam prieš akis iškilo stoties iškaba su viduramžišku neaiškiu pavadinimu. Tada iškaba dingo ir jis prisiminė sceną, kurią jam nupasakojo tėvas Bartolomėjas: kaip O’Kelis ir moteris, nežiūrėdami vienas į kitą, artinasi, o paskui stovi prie Prado kapo. Ir tai , kad abu vengė žiūrėti vienas į kitą, liudijo dar didesnį artumą, nei būtų įstengę byloti susitikę žvilgsniai.

Galų gale Gregorijus iškraustė lagaminą ir sudėjo ant lentynos knygas. Name buvo labai tylu. Žuljeta, tarnaitė, išėjusi ir palikusi jam ant virtuvinio stalo raštelį, kur esama valgio. Gregorijus dar niekuomet nebuvo buvęs tokiame name kaip šis, viskas jam regėjosi draudžiama, net žingsnių garsas. Spusčiodamas vieną jungiklį po kito jis degiojo šviesas. Valgomasis, kur juodu sėdėjo. Vonia. Jis žvilgtelėjo net į Silveiros kabinetą, bet tuoj pat vėl uždarė duris.

Gregorijus sustojo svetainėje, kur juodu gėrė kavą, ir ištarė žodį nobreza 42 šiam kambariui, tai jam patiko, neapsakomai patiko, vis kartojo ir kartojo šį žodį. Ir kilmingieji, tai jis prisiminė dabar, visada jam patikdavo, tai buvo žodis, talpinąs esmę, arba atvirkščiai. De l’Aronž — mergautinė Florensės pavardė niekuomet neprimindavo jam kilmingųjų, ir ji pati to nesureikšmindavo. Liusjenas fon Grafenrydas: tai jau buvo kas kita, seni Berno aristokratai, pavardė žadino mintis apie taurias nepriekaištingas smiltainio formas, apie Teisingumo gatvelės vingį ir apie tai, kad kitados vienas iš Grafenrydų Beirute atliko neaiškų vaidmenį.

Ir, žinoma, Eva fon Murait, Neįtikimoji. Tada buvo tik mokyklos šventė, nė iš tolo neprilygstanti Silveiros pokylio nuotraukoms, ir vis dėlto jį tuose aukštuose kambariuose pylė prakaitas. „Neįtikima!“ — atsakė Eva, kai vienas berniukas ją paklausė, ar galima nusipirkti titulą. „Neįtikima!“ — sušuko ji ir tada, kai pasibaigus vakarėliui Gregorijus norėjo suplauti indus.

Silveiros plokštelių rinkinys atrodė dulkinas. Lyg tas jo gyvenimo tarpsnis, kai muzika jam daug reiškė, jau seniai praėjęs. Gregorijus aptiko Berliozo Les Nuits de’Été, La Belle Voyageuse ir La Mort d’Ophélie, muzika, kurią mėgo Pradas, nes ji priminė jam Fatimą. Ištefanija jam buvo galimybė galop palikus visus teisėjus išeiti į laisvo karšto gyvenimo aikštę.

Marija Žoau. Galiausiai jis turėjo rasti Mariją Žoau. Jei kas nors ir žinojo, kas anuomet nutiko per tą pabėgimą ir kodėl Pradas grįžęs susirgo, tai tik ji.

Gregorijus praleido neramią naktį, klausydamasis kiekvieno neįprasto garselio. Padriki sapno vaizdai buvo panašūs: pilni kilmingų moterų, limuzinų ir vairuotojų. Visi jie vaikėsi Ištefaniją. Vaikėsi, bet jis nematė nė vieno tų gaudynių vaizdo. Pabudo besidaužančia širdimi, grumdamasis su alpuliu, o penktą valandą nuėjęs į virtuvę atsisėdo prie stalo skaityti kito laiško, kurį jam buvo atnešusi Adriana.

Mano gerbiamas, mano mylimas sūnau,

daugybę metų vis pradėdavau rašyti Tau laišką ir išmesdavau, net nebežinau, kelintas yra šis laiškas. Kodėl tai taip sunku?

Ar Tu įsivaizduoji, ką reiškia turėti sūnų, apdovanotą šitokiu pastabumu ir tokia galybe gabumų? Iškalbingą sūnų, verčiantį tėvą justi, kad jam lieka tik nebylumas, jei nenori prikalbėti nesąmonių? Studijuodamas teisę mėgavausi auksaburnio šlove. Reisų šeimoje, tavo motinos šeimoje, aš buvau pristatytas kaip iškalbingas advokatas. Mano kalbos, kaltinančios Sidoniją Paisą, galantiškąjį uniformuotą sukčių, ir Teofilą Bragą, vyrą su skėčiu tramvajuje, padarė įspūdį. Taigi kas nutiko, kad aš nutilau?