Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Tau buvo ketveri, kai atėjai pas mane su savo pirmąja knyga ir garsiai perskaitei du sakinius: Lisabona yra mūsų sostinė. Tai nuostabus miestas. Buvo sekmadienio popietė, neseniai pasibaigusi liūtis, pro atdarą langą vidun plūdo tvankus slogus oras, prisodrintas šlapių gėlių kvapo. Tu pasibeldei ir įkišęs galvą paklausei: „Ar turi valandėlę laiko?“ Kaip suaugęs kilmingų namų sūnus, kai jis pagarbiai artinasi prie šeimos galvos ir prašosi priimamas. Man patiko tas ne pagal amžių išmintingas elgesys, bet kartu ir išgąsdino. Kur mes suklydome, kad Tu neįbildėjai vidun kaip kiti vaikai? Tavo motina nebuvo sakiusi apie knygą, ir man lyg perkūnas trenkė, kai išpylei tuos sakinius, nė trupučiuko neužsikirsdamas, raiškiai kaip per dailųjį skaitymą. Tavo balsas buvo ne tik raiškus, bet ir sklidinas meilės žodžiams, taigi abu paprasti sakiniai nuskambėjo tarsi poezija. (Kvaila, bet kartais manau, kad iš jų radosi tavasis gimtinės ilgesys, tas legendinis tau pačiam patikęs ilgesys, nors todėl jis netapo nenuoširdesnis; tiesa, tada Tu dar nė karto nebuvai išvažiavęs iš Lisabonos, taigi dar negalėjai pasiilgti gimtinės, greičiausiai ilgėjaisi jos jau tada, kai dar nebuvo ko pasiilgti. Bet kas čia žino, iš Tavęs galima laukti bet ko, net ir to, ko iš viso neįmanoma įsivaizduoti.)

Proto šviesa užtvenkė kambarį, dar prisimenu, kad pagalvojau: kaip šių sakinių paprastumas nedera jo protui! Vėliau, kai vėl likau vienas, pasididžiavimą išgujo kita mintis: jo protas dabar bus kaip akinamas prožektorius, negailestingai apšviečiąs visas mano silpnybes. Manau, kaip tik tada ir pradėjau Tavęs bijoti. Taigi aš Tavęs bijojau.

Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose! Anksčiau tokios mintys mane kamuodavo, kai galvodavau apie paveldimą Bechterevo morbus 43 , jūs, ačiū Dievui, ja nesusirgote. Vėliau daugiau mąsčiau apie sielą, vidinę mūsų pusę, įspūdžiai joje įsispaudžia kaip vaškinėje lentelėje, viskas pažymima seismografo tikslumu. Stovėdamas priešais veidrodį mąstydavau: kaip jiems atsilieps šis griežtas veidas!

Bet ar žmogus kaltas dėl savo veido? Kaltas, nes turiu galvoje ne išorinius bruožus. Tik nelabai kaltas. Juk ne mes esame savo veido skulptoriai, savo rimtumo, juoko ir ašarų režisieriai.

Tie abu pirmieji sakiniai virto šimtais, tūkstančiais, milijonais. Kai kada regėdavosi, kad knygos esi Tu kaip ir rankos, jas laikančios. Kartą, kai lauke skaitei sėdėdamas ant laiptelių, prie Tavęs pririedėjo žaidžiančių vaikų kamuolys. Tavo ranka atsiplėšė nuo knygos ir metė kamuolį atgal. Koks svetimas buvo tas rankos judesys!

Mylėjau Tave skaitantį, aš labai Tave mylėjau. Nors mane ir gąsdino nuožmus tavo skaitymo įniršis.

Bet dar labiau gąsdino Tavo aistra, tai, kaip aistringai nešdavai žvakes prie altoriaus. Aš, priešingai negu Tavo motina, nė akimirkos netikėjau, jog galėtumei tapti kunigu. Tavo siela maištinga, o maištininkai niekuomet netampa kunigais. Kokį tikslą galų gale susiras ta aistra, kokio objekto ieškosis? Galėjai tiesiog apčiuopti, kokią sprogstamąją jėgą turi toji aistra. Bijodavau tų galimų sprogimų.

Pajutau šitą baimę, kai pamačiau Tave teisme. Turėjau nuteisti vagilę ir pasodinti į kalėjimą, šito reikalavo įstatymas. Kodėl, kai sėdėjome prie stalo, Tu pasižiūrėjai į mane kaip į budelį? Tavo žvilgsnis mane paralyžiavo, atėmė žadą. Gal Tu geriau žinai, kaip mes turime elgtis su vagimis? Ar žinai?

Mačiau, kaip Tu augai, stebėjausi Tavo proto proveržiais, girdėjau, kaip plūsti Dievą. Man nepatiko Tavo draugas Žoržė, anarchistai mane gąsdina, bet džiaugiausi, kad turėjai draugą, tokiam berniukui kaip Tu būtų galėję ir kitaip susiklostyti, Tavo motina sapnavo tave išbalusį ir bežadį už pamišėlių ligoninės sienų. Ją neapsakomai įbaugino Tavo kalba licėjaus baigimo proga. „Sūnus piktžodžiauja, ar aš šito nusipelniau!“ — pasakė ji.

Ir aš perskaičiau tekstą. Didžiavausi Tavimi! Ir pavydėjau! Pavydėjau savarankiško mąstymo ir orumo, bylojusio kiekviena eilute. Tai buvo kaip švytintis horizontas, būčiau norėjęs jį pasiekti, bet niekuomet nepasieksiu, pernelyg sunkiai mane slegia mano švininis auklėjimas. Kaip būčiau galėjęs paaiškinti Tau savo išdidų pavydą? Nenusižeminęs, netapęs dar labiau pažemintu ir sulinkusiu nei buvau?

Tikra beprotybė, mąstė Gregorijus: abu vyrai, tėvas ir sūnus, gyveno ant priešingų miesto kalvų kaip antikinio teatro aktoriai, juos siejo archajiški tarpusavio baimė ir prielankumas, išreikšti visa tai jie nerado žodžių, rašė vienas kitam laiškus, taip ir neišdrįsę pasiųsti. Ribojami nebylumo, nė vienas jo nesuprato ir nematė, kad nebylumas gimdo tik nebylumą.

— Gerbiamoji ponia irgi kartais čia sėdėdavo, — pasakė Žuljeta, kai vėlyvą popietę atėjusi aptiko jį prie virtuvės stalo, — bet skaitydavo ne knygas, o žurnalus.

Nužvelgė jį. Ar prastai miegojęs? Kas nors negerai lovai?

Jam viskas gerai, atsakė Gregorijus, jau seniai taip gerai nesisekę.

Ji džiaugiasi, kad dabar namie esąs dar vienas žmogus, tarė ji, senjoras da Silveira pasidaręs toks tylus ir uždaras. „Nekenčiu viešbučių, — neseniai pasakęs jai, kai padėjusi krautis daiktus. — Kodėl nesiliauju? Gal man pasakytumei, Žuljeta?“

33

Jis pats keisčiausias iš visų kada nors jos turėtų mokinių, pasakė Sesilija.

— Jūs žinote daugiau literatūrinių žodžių negu didesnioji dalis žmonių tramvajuje, bet kaip keiktis, apsipirkti ar nusipirkti kelionės bilietą — net nenutuokiate. Jau nekalbu apie meilinimąsi. Ar žinotumei, ką man pasakyti? — Žvarbdama tvirčiau apsupo žaliu šaliku pečius. — Ir dar jums būdinga pati lėčiausia kada nors mano matyta nuovoka. Lėtas ir vis dėlto nuovokus — niekad nebūčiau pamaniusi, kad taip būna. Bet jums...

Veriamas priekaištingų jos žvilgsnių Gregorijus išsiėmė gramatiką ir nurodė jai klaidą.

— Taip, — pasakė ji, ir jos lūpas dengianti žalia skarelė išsipūtė, — bet kai kada suklysti yra teisinga. Ir graikams taip buvo.

Pakeliui į Silveiros namus Gregorijus išgėrė kavos priešais O’Kelio vaistinę. Retkarčiais pro vaistinės langą matė dūmijantį vaistininką. Jis pametė dėl jos galvą, išgirdo Žoau Esos žodžius. Jai jis patiko, bet anaiptol nebuvo jos aistra. Tai jį skaudino , erzino , darė ligūstai pavydų... Į klasę įėjo Amadėju, pamatė ją ir liko pakerėtas. Gregorijus išsiėmė Prado užrašus ir atsivertė.

Bet jeigu mes ryžtamės pažinti kitą žmogų vidumi? Ar tai būna kelionė, kuri kada nors baigiasi? Ar siela yra faktų buveinė? O gal tie tariami faktai tėra apgaulingi mūsų istorijų šešėliai?

Dardėdamas tramvajumi į Belemą Gregorijus staiga pajuto, kad pradeda keistis jo jausmai šiam miestui. Kol kas jis buvo vien jo tyrinėjimų vieta, o miestu slenkančiam laikui pavidalą suteikė jo ketinimai kuo daugiau sužinoti apie Pradą. Kai jis dabar žvelgė pro tramvajaus vagono langą, laikas, kada vagonas žvygčiodamas ir vaitodamas šliaužė pirmyn, priklausė vien jam, jis buvo tiesiog laikas, kai Raimundas Gregorijus gyveno savo naują gyvenimą. Jis prisiminė, kaip stovėjo Berno tramvajų depe ir teiravosi apie senąjį vagoną. Prieš tris savaites jam dingojosi, kad važiuoja per savo vaikystės Berną. O dabar važiavo per Lisaboną, tik per Lisaboną. Jis pajuto, kad giliai viduje kažkas pasikeitė vietomis.