Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Kai prieš kelias dienas Berne jis mėgino pasižiūrėti, kiek persų kalbos ženklų dar prisimena, prisiminė labai nedaug. O dabar, kai knyga gulėjo jam prieš akis, ėjosi greitai. Aš vis dar tebesu tenai, tame nutolusiame laike, niekuomet jo nepalikau, gyvenu klaidžiodamas praeityje arba atklysdamas iš jos, rašė Pradas. Visi tie pokyčiai, kuriuos atginė laikas, palyginti su laiko neturinčia jausmų esatimi, yra laikini ir netikri kaip sapnas.

Šviesos ratilas senjoro Korteso kabinete keliavo. Gregorijus mąstė apie negrįžtamai ramų savo mirusio tėvo veidą. Anuomet būtų troškęs išlieti tėvui persiškos smėlio audros baugulį. Bet jo tėvas buvo ne toks.

Visą ilgą kelią iki Belemo jis ėjo pėsčias, įsigudrindamas prasukti pro namą, kur gyveno teisėjas, nebylus, kamuojamas skausmų ir baimindamasis sūnaus nuosprendžio. Kedrai smigo į juodą nakties dangų. Gregorijus mąstė apie aksominės juostos dengiamą randą ant Adrianos kaklo. Už apšviestų langų iš kambario į kambarį vaikštinėjo Melodi. Ji žinojo, ar šie kedrai — raudonieji. Ir kaip jie susiję su Amadėju, kurio poelgį teismas būtų galėjęs įvardyti kaip sužalojimą.

Jau trečią vakarą Silveiros name. Vivo aqui. Gregorijus perėjo per namą, per tamsų sodą, išėjo į gatvę. Vaikščiojo po kvartalą stebėdamas, kaip žmonės verda vakarienę, valgo ir žiūri televizorių. Kai sugrįžo į pradinį tašką, apžvelgė gelsvą fasadą ir apšviestą kolonadą. Aristokratų namas turtuolių kvartale. Aš gyvenu čia. Svetainėje jis atsisėdo į krėslą. Ką tai reiškia? Jis neįstengė prisiliesti prie Bubenbergo aikštės. Ar ilgainiui galės prisiliesti prie Lisabonos žemės? Koks bus tas prisilietimas? O jo žingsniai šia žeme?

Gyventi šia akimirka — tai labai tikslu ir gražu, parašė Pradas viename iš trumpų savo užrašų, bet juo labiau šito trokštu, juo mažiau suprantu, ką tai reiškia.

Dar niekuomet per visą gyvenimą Gregorijus nebuvo nuobodžiavęs. Žmogus, neišmanąs, kur dėti savo laiką: nedaug dalykų Gregorijui regėjosi tokie nesuprantami kaip šis. Ir dabar jam buvo nenuobodu. Šitame tyliame pernelyg dideliame name jis jautė visai ką kita: laikas stovi ramiai, arba ne, jis nestovi ramiai, bet ir neneša jo su savimi, neneša į ateitį, o abejingai ir neliesdamas slenka prošal.

Jis nuėjo į berniuko kambarį ir ėmė žiūrinėti Simenono romanų pavadinimus. L’homme qui regardait passer les trains. Romanas, pagal kurį sukurto filmo nuotraukos kabojo „Bubenbergo“ kino teatro lange, nespalvotos nuotraukos su Žana Moro. Tai buvo beveik prieš tris savaites, pirmadienį, kai jis pabėgo iš ten. Filmas greičiausiai buvo sukurtas septintajame dešimtmetyje. Prieš keturiasdešimt metų. Ar tai seniai?

Gregorijus delsė atsiversti Prado knygelę. Kai perskaitė laiškus, kažkas pasikeitė. Veikiau perskaičius tėvo, ne sūnaus laišką. Galop jis ėmė vartyti knygelę. Buvo likę ne itin daug lapų, kurių nebūtų skaitęs. O kas bus po paskutinio sakinio? Paskutinio sakinio jis visuomet bijodavo, jau nuo pat knygos vidurio jį ištisai imdavo kankinti mintis, kad neišvengiamai bus tasai paskutinis sakinys. Tačiau šįsyk su paskutiniu sakiniu bus kur kas sunkiau negu visada. Tarytumei nutrauks nematomus saitus, iki šiol siejančius jį su ispanišku knygynu Hiršengrabeno gatvėje. Delsdamas versti paskutinį lapą skaitys kuo lėčiau, jei tik įstengs, nes juk negali to suvaldyti. Paskutinis žvilgsnis į žodyną, atidesnis negu būtina. Paskutinis žodis. Paskutinis taškas. Tada jis bus atvykęs į Lisaboną. Į Lisaboną, Portugaliją.

TEMPO ENIGMÂTICO. MĮSLINGAS LAIKAS. Man prireikė vienų metų, kad išsiaiškinčiau, kiek laiko užtrunka mėnuo. Tai atsitiko praėjusių metų spalį, paskutinę mėnesio dieną. Atsitiko, kaip atsitinka kasmet, ir kaip kasmet vis dėlto išmuša mane iš pusiausvyros, lyg niekad anksčiau nebūčiau to patyręs: nauja bluki ryto šviesa paskelbė ateinant žiemą. Daugiau jokio liepsningo spindesio, jokio skausmingo akinimo, jokio karščio dvelksmo, nuo kurio trokštumei lįsti šešėlin. Švelni romi šviesa, akivaizdžiai nešanti trumpėjančias dienas. Anaiptol nepasitikau naujos šviesos priešiškai kaip žmogus, kuris bejėgiškai juokingai ją neigia ir kovoja su ja. Kai pasaulis netenka aštrių vasaros apybraižų ir iškyla prieš mus neryškus, slopinąs ryžtingumą, taupai jėgas.

Ne, aš krūptelėjau ne dėl blankaus matinio naujos šviesos šydo. O todėl, kad trapi bejėgė šviesa dar sykį paskelbė negrįžtamą vieno gamtos tarpsnio ir vienos mano gyvenimo atkarpos pabaigą. Ką nuveikiau nuo kovo galo, nuo tos dienos, kai saulė ir vėl taip įkaitino puodelį ant stalo kavinėje, jog imdamas jį krūptelėjau ir atitraukiau ranką? Ar daug, ar mažai laiko prabėgo nuo tada? Septyni mėnesiai — ar tai ilgas laiko tarpas?

Paprastai vengiu virtuvės, ji Anos viešpatija, nežinau kodėl nemėgstu jos energingo žongliravimo keptuvėmis. Bet tądien man reikėjo žmogaus, kuriam būčiau galėjęs išsakyti savo bežadį išgąstį, nors jo ir neįvardyčiau.

— Kiek laiko trunka mėnuo? — paklausiau be jokios įžangos.

Ana, kaip tik norinti degti dujinę viryklę, užpūtė degtuką.

— Ką jūs turite galvoje?

Jos kakta susiraukšlėjo, tarsi stengiantis įminti neįmenamą mįslę.

— Tai, ką sakau: kiek laiko trunka mėnuo?

Nudūrusi akis į grindis, ji sumišusi trynėsi rankas.

— Na, kai kada tai būna trisdešimt dienų, kai kada...

— Tą aš žinau, — pasakiau nekantriai, — klausimas štai koks: kiek laiko tai yra?

Ana čiupo samtį, kad rankos būtų užimtos.

— Sykį slaugiau savo dukterį bemaž mėnesį, — pasakė ji lėtai ir atsargiai kaip psichiatrė, kuri baiminasi žodžiais galinti ką nors sugriauti ligonio viduje taip, kad paskui būtų neįmanoma atstatyti. — Daug kartų perdien lipdavau laiptais aukštyn ir žemyn su sriuba, jos buvo nevalia išlieti. Užtruko ilgai.

— O kaip paskui, kai viską prisimeni?

Dabar Ana išdrįso šyptelėti, matei, kad jai palengvėjo, jog atsakydama veikiausiai ne visiškai nuklydo į lankas:

— Vis dar ilgai. Bet paskui laikas ėmė trumpėti. Net nežinau.

— O ar dabar pasigendi to laiko su sriuba?

Ana sukiojo samtį į visas puses, paskui išsiėmė iš prikyštės nosinę ir nusišnypštė:

— Žinoma, su malonumu slaugiau dukrą, tuo metu ji apskritai nebuvo užsispyrusi. Ir vis dėlto nenorėčiau visko patirti dar kartą, ištisai baiminausi, nes nežinojome, kokia ta liga ir ar ji pavojinga.

— Aš turiu galvoje ką kita: ar apgailestauji, kad tas mėnuo praslinko, kad laikas praėjo ir nieko daugiau su juo nebepadarysi?

— Ką gi, jis praėjo, — atsakė Ana ir dabar jau atrodė ne kaip susimąsčiusi gydytoja, o kaip įbauginta praktikantė.

— Tiek to, — pasakiau ir pasukau durų link. Išeidamas išgirdau, kaip ji brėžė degtuką. Kodėl visuomet būnu toks neiškalbus, šiurkštus, toks nedėkingas kitiems už žodžius, kai kalbama apie tai, kas man iš tiesų svarbu? Iš kur tas poreikis svarbų dalyką tūžmingai ginti nuo kitų, kai šie visiškai neketina jo iš manęs atimti?

Kitą rytą, lapkričio pirmosios rytą, prieblandoje nuėjau prie arkos Augustos gatvės, pačios gražiausios pasaulyje gatvės, gale. Blanki ankstyva šviesa buvo pavertusi jūrą matinio sidabro plokšte. Reikia itin budriai patirti, kiek laiko trunka mėnuo — ši mintis išginė mane iš lovos. Kavinėje buvau pirmasis svečias. Kai puodelyje teliko keli gurkšniai, ėmiau gerti lėčiau nei visada. Nebuvau tikras, ką darysiu, kai puodelis ištuštės. Ši pirmoji diena labai prailgs, jei tiesiog čia sėdėsiu. Juk norėjau sužinoti ne tai, kiek laiko trunka mėnuo visiškai nieko neveikiant. Bet ką tada norėjau sužinoti?