Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Gydytojas, atvažiavęs po kelių minučių, uždėjo ranką Amadėju ant peties. „Vos vos, — pasakė jis. — Tai bent šaltakraujiškumas. Tai bent drąsa. Jūsų amžiaus.“

Kai greitosios automobilis išvežė Adrianą, Amadėju krauju aptaškytais marškiniais atsisėdo į savo vietą prie stalo. Niekas neištarė nė žodžio. Manau, jam ir buvo baisiausia, kad niekas nieko nepasakė. Gydytojas keliais žodžiais patikino, jog Amadėju pasielgė teisingai ir išgelbėjo Adrianai gyvybę. Ir vis tiek niekas nepasakė nė žodžio, o tyla, užtvenkusi valgomąjį, buvo sklidina kraupaus stebėjimosi jo šaltakraujiškumu. „Dėl tos tylos jaučiausi kaip skerdikas“, — pasakė jis po daugelio metų, kai vienintelį kartą apie tai šnekėjomės.

Tokią akimirką palikome jį visiškai vieną, ir jis niekuomet su tuo nesusitaikė, jo santykiai su šeima pasikeitė visam laikui.

Jis vis rečiau parvažiuodavo, namuose buvo tiktai mandagus svečias.

Staiga tyla sprogo, Amadėju ėmė drebėti. Jis užsidengė delnais veidą, dar šiandien girdžiu sausą kūkčiojimą, purtantį visą jo kūną. Ir mes vėl palikome jį vieną. Aš paglosčiau jam petį, bet šito buvo pernelyg mažai. Tebuvau aštuonmetė sesuo, jam būtų reikėję visiškai ko kito.

Taurę perpildė tai, kad daugiau nieko ir nebuvo. Staiga jis pašoko, užlėkė į savo kambarį, grįžo nešinas medicinos vadovėliu ir iš visų jėgų tėškė knygą ant stalo, įrankiai atsitrenkė į lėkštę, suskambėjo taurės. „Čia, — suriko jis, — čia parašyta. Ši operacija vadinasi koniotomija. Ko taip įsistebeilijot? Kėpsojote kaip stabai! Jei manęs nebūtų buvę, būtume išnešę ją karste!“

Adrianą operavo, o paskui ji pusę mėnesio gulėjo ligoninėje. Amadėju kasdien ją lankė, vis vienas, nenorėjo eiti su mumis. Adriana jautė neapsakomą, bemaž dievobaimingą dėkingumą. Aprištu kaklu, išbalusi ji gulėjo ant pagalvių ir vis išgyveno tą dramatišką sceną. Kai buvau pas ją viena, Adriana prašneko apie tai. „Prieš pat dūrį kedrai už lango paraudonijo, — pasakė ji. — Paskui aš apalpau.“

Išleista iš ligoninės ji buvusi tikra, pasakė Melodi, kad turinti paskirti broliui savo gyvenimą, juk jis jį išgelbėjęs. Amadėju ta mintis buvo nesmagi, jis viską išbandė, kad ją atkalbėtų. Trumpam tarytum jam buvo pavykę, ji sutiko prancūzą, šis ją įsimylėjo, regis, tas dramatiškas epizodas išbluko. Bet jų meilė kaipmat išgaravo, vos Adriana pastojo. Ir vėl Amadėju brovėsi į jos kūną. Tam, paaukojęs juodviejų su Fatima kelionę, jis grįžo iš Anglijos. Baigusi mokyklą Adriana mokėsi gydytojo padėjėjos amato, o kai jis po trejų metų atidarė žydrąjį kabinetą, buvo aišku, kad ji jam talkins. Fatima atsisakė gyventi su ja viename name. Kilo dramatiškų scenų, kai jai reikėjo išsikraustyti. Po Fatimos mirties nepraėjo nė savaitė, ir Adriana grįžo. Amadėju buvo sužlugdytas netekties ir nepajėgė priešintis. Adriana nugalėjo.

35

— Kai kada manydavau, jog Amadėju protas pirmiausia yra kalba, — pasakė Melodi baigiantis pašnekesiui. — Kad jo siela sudaryta iš žodžių. Niekuomet nesu mačiusi net panašaus į jį žmogaus.

Gregorijus parodė jai užrašus apie aneurizmą. Ir ji nieko nežinojusi. Bet dabar kai ką prisiminė.

— Jis krūpčiodavo, jei kas nors pavartodavo žodžius, susijusius su praėjimu, praslinkimu, pratekėjimu, ypač prisimenu correr ir passar. Jis iš viso kreipdavo didžiulį dėmesį į žodžius, tarytumei jie būtų daug svarbesni už daiktus. Norint suprasti mano brolį, tą ir buvo svarbiausia žinoti. Jis kalbėdavo apie klaidingų žodžių diktatūrą ir teisingų žodžių laisvę, apie nematomą kalbos kičo kalėjimą ir poezijos šviesą. Jis buvo apsėstas kalbos, apkerėtas kalbos žmogus, kuriam neteisingas žodis buvo baisiau negu peilio dūris. O paskui staiga ėmė audringai reaguoti į žodžius, nusakančius tai, kas trumpalaikiška ir laikina. Po vieno jo apsilankymo, pastebėję šią naują jo baimę, mudu su vyru pusę nakties spėliojome. „Ne šituos žodžius, maldauju, ne šituos žodžius!“ — prašė Amadėju. Klausinėti nedrįsome. Mano brolis galėdavo išsiveržti kaip ugnikalnis.

Atsisėdęs į krėslą Silveiros svetainėje Gregorijus pradėjo skaityti Prado tekstą, kurį jam davė Melodi.

— Jis siaubingai bijojo, kad šitas tekstas nepatektų ne į tas rankas, — pasakė ji. — „Gal man verčiau jį sunaikinti“, — svarstė. Bet paskui davė man pasaugoti. Leido atplėšti voką tik tada, kai bus miręs. Tada man tarsi akys atsivėrė.

Tą tekstą Pradas buvo parašęs žiemos mėnesiais po motinos mirties ir atidavęs Melodi prieš pat mirštant Fatimai pavasarį. Trys tekstai, pradėti skirtinguose lapuose, parašyti skirtingo atspalvio rašalu. Nors tai buvo lyg ir atsisveikinimo su motina laiškas, kreipinio nebuvo. Vietoj jo buvo pavadinimas, kaip ir daugelyje užrašų jo knygoje.

DESPEDIDA FALHADA À MAMA. NEPAVYKĘS ATSISVEIKINIMAS SU MAMA. Man nepavyks atsisveikinti su Tavimi, mama. Tavęs nebėra, o tikras atsisveikinimas turėtų būti susitikimas. Aš pernelyg ilgai laukiau, žinoma, ne atsitiktinai. Kuo garbingas atsisveikinimas skiriasi nuo bailaus? Garbingas atsisveikinimas su Tavimi būtų buvęs mėginimas mudviem sutarti, kokie buvo mūsų, Tavo ir mano, santykiai. Tokia yra atsisveikinimo svariąja šio žodžio reikšme prasmė: kai abu žmonės prieš išsiskirdami sutaria, kokius juodu vienas kitą matė ir pažino. Kas juodviem pavyko, o kas ne. Tam reikia drąsos: būtina ištverti skirtingų požiūrių keliamą skausmą. Juk privalu pripažinti ir tai, kas buvo neįmanoma. Atsisveikinti — vadinasi, atsisveikinti ir su savim: neatsisakyti savęs kito akyse. Užtat bailus atsisveikinimas pagražinamas, pasidavus pagundai — tai, kas buvo, nutvieksti aukso šviesa ir nuslėpti blogybes. Ir tuomet netenki mažų mažiausiai galimybės pripažinti tuos savo paties bruožus, kurie ir lėmė tas blogybes.

Tu iš manęs padarei meno kūrinį, mama, ir aš dabar rašau tai, ką jau seniai būčiau turėjęs pasakyti: tai buvo melagingas meno kūrinys, slėgęs mano gyvenimą kaip niekas kitas. Leidai man suprasti — buvo neįmanoma nė kruopelytės suabejoti ta žinia, jog iš manęs, savo sūnaus — savo sūnaus, — tikiesi mažiausiai to, kad jis būtų visų geriausias. Ne taip svarbu kuo, bet laimėjimai, kurių privalėjau pasiekti, turėjo pranokti visų kitų laimėjimus, ir ne bet kaip, o iškilti aukščiau jų nelyg bokštas. Niekšybė: šito Tu man niekuomet nesi sakiusi. Tavo lūkesčiai niekuomet neįgavo išraiškos, ji man būtų leidusi susidaryti į juos požiūrį, apmąstyti ir pajausti. Ir vis dėlto aš tai žinojau, nes esama žinojimo, kurį kala beginkliam vaikui lašas po lašo, diena po dienos jam nė nenutuokiant apie šį nebyliai besikaupiantį žinojimą. Neregimas žinojimas sklinda jo viduje kaip klastingi nuodai, prasisunkia į kūno ir sielos audinį, nulemia jo gyvenimo spalvą ir atspalvius. Dėl šio nejučiomis veikiančio žinojimo, kurio galybė yra slaptumas, manyje iš tų nepalaužiamų, negailestingų lūkesčių radosi nematomas, neapčiuopiamas tinklas, nuaustas siaubingų baimės įkvėptos garbėtroškos vorų. Vėliau viduje dažnai grumdavausi dėl savęs, dažnai beviltiškai, juokingai it groteske mėgindamas išsivaduoti, — ir tik dar labiau įsipainiodavau! Neįmanoma apsiginti nuo Tavo esaties mano viduje: pernelyg tobulas Tavo meno kūrinys, pernelyg neklaidingas, visa nugalinčio, atimančio žadą tobulumo šedevras.

Tą šedevrą dar labiau tobulino tai, kad dusinančių lūkesčių ne tik neišsakei, bet ir pridengei juos priešingais žodžiais ir gestais. Tai buvo nesąmoningas, akivaizdus ar klastingas planas. Ne, Tu pati, tikėdama apgavikiškais savo žodžiais, buvai auka maskuotės, kurios išmintis gerokai pranoko Tavąją. Nuo to laiko aš žinau, kaip žmonės iki pačių gelmių gali būti susieti vienas su kitu, gyventi vienas kitame, neturėdami apie tai nė menkiausio supratimo.