Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Paskutiniame raštelyje buvo parašyta daugiau negu kituose. Jeigu sielos bangomūša yra nepasiekiama ir galingesnė už mus, kam tada girti ir peikti? Kodėl negalima tiesiog pasakyti: „sekėsi“, „nesisekė“? Toji mūša galingesnė už mus; ji visada galingesnė.

— Anksčiau visa siena buvo nusagstyta rašteliais, — pasakė Adriana. — Jis nuolat kažką rašydavo ir segdavo prie sienos. Iki anos nelemtos kelionės į Ispaniją, likus pusantrų metų iki jo mirties. Paskui jis labai retai imdavosi plunksnos, dažnai sėdėdavo čia prie stalo ir paprasčiausiai žiūrėdavo į vieną tašką.

Gregorijus laukė. Kada ne kada mesdavo žvilgsnį į ją. Ji sėdėjo krėsle šalia knygų kalno ant grindų, tų kalnų nebuvo pajudinusi, ant vienos krūsnies tebebuvo didelė knyga su smegenų piešiniu. Adriana sukryžiavo rankas, išvagotas tamsių venų, nuleido jas, vėl sukryžiavo. Veidas trūkčiojo. Regėjos, nugali nenoras prisiminti.

Jis norėtų ką nors sužinoti ir apie tą laiką, pasakė Gregorijus:

— Kad dar geriau jį suprasčiau.

— Nežinau, — atsakė ji ir vėl paniro į tylą. Kai prašneko, žodžiai tarytumei atsklido iš tolimų tolių.

— Maniau, kad jį pažįstu. Būčiau sakiusi: taip, aš jį pažįstu, iš išorės ir iš vidaus, galų gale juk daugelį metų kasdien mačiau jį ir girdėjau, kaip jis kalba apie savo jausmus ir mintis, netgi apie svajones. Bet kartą jis grįžo namo iš to susitikimo, tai atsitiko likus dvejiems metams iki jo mirties, gruodį jam būtų sukakę penkiasdešimt vieni. Tai buvo vienas iš tų susitikimų, kur dalyvavo ir Žoau, Žoau nežinia kokia pavarde. Žmogus, kuris darė jam blogą įtaką. Žoržė irgi tenai buvo, manau, Žoržė O’Kelis, šventas jo draugas. Troškau, kad jis būtų nevaikščiojęs į tuos susitikimus. Jie nieko gero jam nedavė.

— Ten sueidavo Pasipriešinimo nariai, — pasakė Gregorijus. — Juk turėjote žinoti, kad Amadėju dirbo Pasipriešinimo judėjimui. Jis troško ko nors griebtis, imtis veiksmų prieš tokius žmones kaip Mendešas.

— Resistência, — pasakė Adriana, paskui pakartojo: — resistência. — Ji ištarė šį žodį taip, lyg būtų niekuomet nieko negirdėjusi apie judėjimą, atsisakanti patikėti, kad galį būti tokių dalykų.

Gregorijus prakeikė save, kad verčia ją pripažinti tikrovę, nes valandėlę regėjosi, kad Adriana nutils. Bet pyktis jos veide užgeso, ji vėl tarytumei atsirado šalia brolio, pargrįžusio naktį po ano nelemto susitikimo.

— Kai rytą sutikau jį virtuvėje, jis buvo nemiegojęs ir tebedėvėjo vakarykščius drabužius. Juk žinojau, koks jis, kai būna neišsimiegojęs. Tačiau šįkart buvo kitaip. Neatrodė išsikankinęs kaip paprastai, nors ir pajuodusiais paakiais. Ir elgėsi taip, kaip niekuomet šiaip nesielgdavo: atsistūmęs kėdę sūpavosi. Vėliau, kai apie tai mąsčiau, pasakiau sau: tarytumei rengiasi į kelionę. Dirbo neįtikėtinai lengvai ir greitai, kad ir ką būtų daręs, viskas jam ėjosi tarsi savaime, į naudotų daiktų krepšį pataikydavo kaskart, kai tik ką nors mesdavo.

Gal pamanysite — įsimylėjęs, argi tai ne aiškūs požymiai, kad jis įsimylėjęs? Žinoma, aš irgi taip pamaniau. Bet ar įmanoma įsimylėti per vieną iš tų susitikimų, vien vyrų susitikimų? O dar ir buvo visiškai kitoks negu anuomet, su Fatima. Pasiutesnis, laisvesnis, godesnis. Taip sakant, nebesivaldė. Aš išsigandau. Jis pasidarė man svetimas. Ypač tada, kai ją pamačiau. Vos ji įžengė į laukiamąjį, pajutau, kad ji ne paprasta ligonė. Gal dvidešimties, dvidešimt penkerių. Keistas nekaltos merginos ir moters vilioklės mišinys. Žibančios akys, azijietės oda, siūbuojanti eisena. Vyrai laukiamajame vogčiomis žvalgėsi į ją, moterų akys susiaurėjo.

Įvedžiau ją į priimamąjį. Amadėju kaip tik plovėsi rankas. Atsisuko, ir jį tarsi perskrodė žaibas. Kraujas užliejo veidą. Bet jis susitvardė. „Adriana, čia Ištefanija, — pasakė jis, — gal paliktumei valandėlę mudu vienus, turime kai ką aptarti.“

Šitaip niekuomet nebuvo atsitikę. Šiam kambary nebuvo nieko, ko man nebūtų valia girdėti. Ničnieko.

Ji apsilankė vėl, keturis ar penkis kartus. Jis visąlaik paprašydavo mane išeiti, pasikalbėdavo su ja, o tada palydėdavo iki durų. Kaskart jam išrausdavo veidas, ir likusią dienos dalį jis būdavo išsiblaškęs ir prastai leisdavo vaistus, jis, dievinamas dėl tvirtos rankos. Paskutinįkart ji atėjo ne į priimamąjį, o paskambino čionai, viršuje, jau artėjo vidurnaktis. Jis pasiėmė paltą ir nusileido į apačią. Mačiau juodu sukant už kampo, jis energingai jai kažką kalbėjo. Po valandos jis grįžo sutaršytais plaukais ir dvokdamas.

Paskui ji dingo. Amadėju tarsi aptemo protas. Lyg slapta jėga būtų traukusi jį gelmėn. Buvo irzlus, kartais net šiurkštus, ligoniams irgi. Pirmąsyk pamaniau: jis nebemėgsta savo darbo, darbas jį blogai veikia, jis norėtų liautis.

Sykį sutikau Žoržę ir tą merginą. Jis buvo apsikabinęs ją per liemenį, atrodė, kad jai tai nemalonu. Aš sutrikau, Žoržė apsimetė manęs nepažįstąs ir nusitempė merginą į gretutinę gatvelę. Mane gundyte gundė papasakoti Amadėju. Nepapasakojau. Jis kentėjo. Kartą, itin baisų vakarą, jis paprašė, kad paskambinčiau Bacho „Goldbergo variacijas“. Sėdėjo užsimerkęs, o aš net buvau visiškai tikra — galvoja apie ją.

Nebeliko šachmatų partijų su Žorže, nors jos priklausė Amadėju gyvenimo ritmui. Visą žiemą Žoržė nė kartelio pas mus neatėjo, net ir per Kalėdas. Amadėju apie jį nekalbėjo.

Vieną iš pirmųjų kovo dienų O’Kelis vakare atsirado prie mūsų durų. Išgirdau, kaip Amadėju jas atidarė. „Tu?“ — tarė. — „Taip, aš“, — pasakė Žoržė. Juodu suėjo į priimamąjį, kad aš neišgirsčiau pokalbio. Atsidariau buto duris ir klausiausi. Nieko, jokio žodžio balsiau. Vėliau trinktelėjo namo durys. O’Kelis, pasistatęs palto apykaklę, įsikandęs cigaretę, suko už kampo. Tyla. Amadėju vis nėjo. Galop pati nulipau žemyn. Jis nejudėdamas sėdėjo tamsoje. „Palik mane vieną, — pasakė, — nenoriu kalbėti.“ Kai vėlai naktį užlipo į viršų, buvo išbalęs, tylus ir visiškai sutrikęs. Neišdrįsau paklausti, kas atsitiko.

Kitą dieną priimamasis liko uždarytas. Atėjo Žoau. Apie pokalbį nieko nesužinojau. Nuo tada, kai atsirado ta mergina, Amadėju gyveno nematydamas manęs, bendras darbas priimamajame neteko gyvybingumo. Nekenčiau tos žmogystos, ilgų juodų plaukų, siūbuojančios eigasties, trumpo sijono. Daugiau neskambinau pianinu. Manęs nebereikėjo. Tai buvo... tai buvo pažeminimas.

Po dviejų ar trijų dienų, per patį vidurnaktį, prie durų atsirado Žoau ir ta mergina. „Norėčiau, kad Ištefanija liktų čia“, — pasakė Žoau. Pasakė taip, kad buvo neįmanoma paprieštarauti. Nekenčiau jo ir jo valdingo būdo. Amadėju nuėjo su ja į priimamąjį, netaręs nė žodžio, kai ją pamatė, bet jis sumaišė raktus ir išmetė ant laiptų raktų ryšulį. Vėliau mačiau, kad paklojo jai ant gulto.

Paryčiais jis užlipo į viršų, nusimaudė po dušu ir pataisė pusryčius. Mergina atrodė neišsimiegojusi ir įsibauginusi, apsirengusi savotišku chalatu, dingęs bet koks patrauklumas. Susivaldžiau, išviriau antrą virdulį kavos ir dar kitą kelionei. Amadėju man nieko neaiškino. „Nežinau, kada grįšiu, — tepasakė, — nesirūpink.“

Jis susikrovė daiktus į krepšį, įsidėjo ir šiek tiek vaistų, o tada juodu išėjo gatvėn. Mano nuostabai iš kišenės Amadėju išsiėmė raktelius ir atsirakino automobilį, nors jo vakar dar tenai nebuvo. Juk jis visiškai nemoka vairuoti, pamaniau, bet prie vairo atsisėdo mergina. Tada ją mačiau paskutinį kartą.