Паскаль Мерсье - Naktinis traukinys į Lisaboną

Jis išsigando pajutęs savo įtūžio gelmę. Žemė susvyravo. Turėjo ką nors daryti, ko nors nusitverti, jis užsimerkė, tarsi atsistojo Bubenbergo aikštėje ir ėmė vardyti tai, ką matė, Berno tarme. Kalbėjosi su tais daiktais ir pačiu savimi lėtais aiškiais sakiniais vietine tarme. Žemės drebėjimas liovėsi, po kojomis jis vėl pajuto tvirtą žemę. Bet išgąstis dar nebuvo praėjęs, Gregorijus jautė jį nirtulingai kaip žmogus, patekęs į didžiulį pavojų, taigi kaip koks pamišėlis ėmė klajoti tuštutėlio pastato, kur nebuvo nė gyvos dvasios, koridoriais, lyg jam reikėtų nugalėti šių tamsių koridorių šmėklas Berno tarmės žodžiais.

Po dviejų valandų, kai sėdėjo Silveiros svetainėje, visas šis nutikimas, regėjosi, tepasirodė. Galimas daiktas, tik susapnuota. Kai skaitė lotyniškai ir graikiškai, viskas tebebuvo kaip visada, ir kai atsivertė portugalų kalbos gramatiką, viskas kaipmat grįžo, jis gerokai pasistūmėjo pirmyn mokydamasis tariamosios nuosakos taisykles. Tiktai anie reginiai bepriminė, kad jo viduje kažkas prasiveržė.

Valandėlę užsnūdęs krėsle susapnavo, kad jis, vienintelis mokinys, sėdi didžiulėje mokyklos klasėje ir berdamas sakinius vietine tarme atsišaudo į klausimus ir reikalavimus svetimomis kalbomis, kažkas nematomas juos duoda jam iš klasės priekio. Pabudo šlapiais marškiniais, nusiprausė po dušu, o tada išėjo pas Adrianą.

Klotilda buvo jam sakiusi, kad Adriana keičiasi nuo tada, kai su svetainėje tiksinčiu laikrodžiu į žydrąjį namą sugrįžęs laikas ir dabartis. Važiuodamas iš licėjaus Gregorijus sutiko ją tramvajuje.

— Būna, — pasakojo ji, kantriai kartodama žodžius, kai jis nesuprasdavo, — kad ji sustingsta prie laikrodžio, lyg ketindama jį sustabdyti. Bet nueina šalin, net jos eisena greitesnė ir ryžtingesnė. Anksčiau keliasi. Na, lyg nebenorėdama dienos tik... taip, daugiau nebenorėdama tik perkentėti.

Ji daugiau valgo, o kartą net paprašė Klotildą drauge pasivaikščioti.

Kai atsidarė žydrojo namo durys, Gregorijus apstulbo. Adriana nebevilkėjo juodai. Likusi tik juoda juosta ant rando kakle. Sijonas ir švarkas šviesiai pilki siaurais mėlynais ruoželiais, o palaidinukė akinamai balta. Iš šypsenos šešėlio jos veide buvo matyti — ji mėgaujasi tuo, kad Gregorijus sutriko.

Jis atidavė jai tėvo ir sūnaus laiškus.

— Argi ne beprotybė? — paklausė ji. — Šitaip neišsikalbėti. Éducation sentimentale, paprastai sakydavo Amadėju, pirmiausia turėtų išmokyti mus meno išlieti jausmus ir patirties, kad žodžiai praturtina jausmus. Kaip menkai tai jam pavyko su tėte! — Ji nudūrė akis į grindis. — Ir kaip menkai su manim!

Jis norėtų perskaityti raštelius virš Amadėju stalo, pasakė Gregorijus. Kai juodu užlipo į kambarį ant aukšto, Gregorijus išvydo kitą staigmeną: kėdė prie rašomojo stalo stovėjo jau ne skersai. Po trisdešimties metų Adrianai pavyko ją išlaisvinti iš sustingusios praeities ir pastatyti tiesiai, taigi nebeatrodė, kad brolis ką tik nuo jos pakilęs. Kai Gregorijus pasižiūrėjo į ją, ji stovėjo nuleidusi žvilgsnį, susikišusi rankas į švarko kišenes, nuolanki sena moteriškė, kartu ir mokinukė, išsprendusi sunkų uždavinį ir droviai didžiuodamasi laukianti pagyrimo. Gregorijus trumpam padėjo ranką jai ant peties.

Mėlynas porceliano puodukas ant varinio padėklo buvo išplautas, peleninė tuščia. Tik cukrus tebebuvo cukrinėje. Senovinį rašiklį Adriana buvo užsukusi, dabar ji įjungė stalinę lempą žaliu kaip smaragdas gaubtu. Atitraukė kėdę nuo rašomojo stalo ir rankos mostu, kur buvo justi paskutinė dvejonė, pakvietė Gregorijų sėstis.

Stora, per patį vidurį atversta knyga iš anų laikų tebegulėjo ant skaitymo stovo. Tebegulėjo ir lapų krūva. Žvilgsniu atsiklausęs Adrianą jis pakėlė knygą, norėdamas sužinoti autorių ir pavadinimą. JOÂO DE LOUSADA DE LEDESMA, O MAR TENEBROSO, niauri bauginanti jūra. Stambus dailyraščio šriftas, pakrančių vario raižiniai, jūrininkų keliautojų atvaizdai tušu. Gregorijus vėl pasižiūrėjo į Adrianą.

— Nežinau, — tarė ji, — nežinau, kodėl staiga tuo susidomėjo, bet visiškai papaiko dėl knygų, kuriose aprašoma baimė, jausta žmonių viduramžiais, kai jie tardavosi atsidūrę pačiame vakariniame Europos taške ir svarstydavo, kas galėtų būti anapus iš pažiūros begalinės jūros.

Gregorijus prisitraukė knygą ir perskaitė citatą ispanų kalba: Mas alla no hay nada mâs que las aguas del mar, cuyo termino nadie mas que Dios conoce. Anapus nėra nieko daugiau, tiktai jūros vandenys, o jų ribas težino vienas Dievas.

— Finisterės kyšulys, — pasakė Adriana, — viršuje, Galisijoje. Labiausiai nutolęs į vakarus Ispanijos taškas. Tiesiog juo kliedėjo. To meto pasaulio pabaiga. „Bet pas mus, Portugalijoje, juk yra taškas, dar labiau nutolęs į vakarus, kodėl domiesi Ispanija?“ — pasakiau ir parodžiau jam žemėlapį. Bet jis nieko nenorėjo girdėti ir vis kalbėjo apie Finisterę, jis buvo apsėstas tos minties. Kai apie tai kalbėdavo, veidas pasidarydavo lyg užuitas, išpiltas karščio.

SOLIDÂO, VIENATVĖ, buvo pažymėta lape, kurį Pradas rašė paskiausiai. Adriana sekė Gregorijaus žvilgsnį.

— Paskutiniais gyvenimo metais jis dažnai skųsdavosi nesuprantąs, kas iš teisybės yra ta vienatvė, kurios mes visi taip baiminamės. O kas yra tai, ką mes vadiname vienatve, klausdavo jis, juk tai negali būti paprasčiausiai kitų žmonių nesatis, galima būti vienam ir visai ne vienišam, o galima būti vienišam ir tarp žmonių, tad kas gi tai? Jam vis knietėjo išsiaiškinti, kaip mes galime būti vieniši ir žmonių šurmuly. Na gerai, sakydavo jis, kitų reikia ne vien tam, kad jie būtų ir užimtų erdvę šalia mūsų. Net jei jie švenčia mūsų garbei ar protingai ir jautriai pataria per draugišką pokalbį — juk net ir tada galime būti vieniši. Taigi vienatvė yra ne tai, kas tiesiog susiję su kitų buvimu ar su jų elgesiu. Tad su kuo ji susijusi? Dėl Dievo, su kuo?

Apie Fatimą ir savo jausmus jai su manimi jis nekalbėjo, intymumas yra paskutinė mūsų šventovė, mėgdavo sakyti. Vieną vienintelį kartą jam išsprūdo: Aš guliu šalia jos, jaučiu jos šilumą — ir esu siaubingai vienišas, pasakė. Kas tai yra? KAS?

Solidâo por proscriçâo, tremties vienatvė, rašė Pradas. Kai kiti neberodo mums palankumo, pagarbos ir pripažinimo, kodėl negalime jiems tiesiog pasakyti: „Viso to man nė nereikia, man pakanka savęs paties“? Argi tai, kad šito negalime, nėra baisi nelaisvės forma? Ar tai nepadaro mūsų kitų vergais? Kokiais jausmais galima tam pasipriešinti nelyg užtvanka, kaip apsauginiu pylimu? Kokia turi būti vidinė tvirtybė?

Pasilenkęs virš rašomojo stalo Gregorijus perskaitė išblukusius žodžius rašteliuose ant sienos.

Šantažas pasitikėjimu.

— Ligoniai patikėdavo jam intymiausius ir pavojingiausius dalykus, — pasakė Adriana. — Kalbu apie pavojingiausius politiškai. Ir laukdavo, kad ir jis kaip nors išsiduotų. Kad nereikėtų jaustis it nuogiems. Jis to neapkentė. Neapkentė iš pačių širdies gelmių. Nenoriu, kad kas nors ko nors iš manęs lauktų, sakydavo paskui ir trypdavo koja. Ir kodėl, velniai rautų, man taip sunku atsiriboti? „Dėl mamos, — man taip ir rūpėdavo pasakyti, — dėl mamos.“ Bet taip ir nepasakydavau. Pats žinojo.

Pavojinga kantrybės dorybė.

— Paciėncia. Paskutiniais jo gyvenimo metais jam išsivystė tikra alergija šiam žodžiui, jo veidas kaipmat aptemdavo, jei kas nors kantriai prie jo lįsdavo. Tai tik išmoktas būdas klysti, sakydavo irzliai. Baimė fontanų, galinčių prasiveržti mūsų viduje. Kaip reikiant tą supratau tik tada, kai sužinojau apie aneurizmą.